„Dėkoju Ričardui Gaveliui, kad nenutrenkė manęs visais žaibais“, – sakė Eglė Švedkauskaitė scenoje, atsiimdama „Auksinį scenos kryžių“ už režisūrą spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. Eglė – antroji Lietuvos istorijoje moteris, gavusi šį apdovanojimą. Nors iš pažiūros ši frazė atrodo kaip skambus juokelis, „razinka“, joje tvyro ir įtampa: Lietuvoje puikiai pažįstamo rašytojo, publicisto, visuomenės veikėjo R. Gavelio kūrybą interpretuoti savaip – drąsos reikalaujantis žingsnis.
Drąsos Eglei netrūksta – nuo studijų laikų ji renkasi sudėtingus kelius, ieško savo balso ir savų temų.
Režisierę traukia santykio su vyresnėmis kartomis keliama įtampa. Apie tai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pernai ji sukūrė spektaklį „Sieros magnolijos“. Spektaklio scenografija – minimali, bet emocinė įtampa tarp dukters ir ją palikusio, dabar jau bejėgio tėvo aiškiai juntama. Režisierei patinka dirbti su aktoriais, jos stiprybė – ir žodžiai, ir tylos tarp jų. Jose atsiveria tuštuma, atstumai ir įtampa tarp brangiausių žmonių.
Prieš trejus metus Jaunimo teatre pasirodė ir kitas režisierės spektaklis „Žmogus iš žuvies“ – mažoje tamsioje salėje vejasi ir vystosi žmonių mintys ir jaučiamas troškumas. Troškumas gyvenimo šalies ir vieno mažo buto uždarume, o gal ir savų minčių sultyse. Pjesė – apie Sankt Peterburgo inteligentų butą. Aktoriai sėdi, kalbasi, svarsto. Režisierę tokie pokalbiai traukia. „Žmogus iš žuvies“, sukurtas dar iki karo, dar ir dabar kelia klausimų apie mums priešiškos šalies žmones ir jų mąstymo būdus, įsitvėrimus, skausmus. Tiesa, spektaklio veikėjuose esti ir mums kažkas labai artimo. Po šio spektaklio kritikai sutariamai linkčiojo, kad pamatė kažką tikro, naujo, savito, veržlaus.
Galiausiai Eglė šiais metais apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už R. Gavelio knyga „Jauno žmogaus memuarai“ (dramaturgas – Mindaugas Nastaravičius) paremtą spektaklį. R. Gavelio kūrinys – laiškų forma parašytas pasakojimas apie jauną žmogų. Paprastą prisitaikėlį. Tačiau R. Gavelio žodžiuose jis tampa kone mitiniu personažu. Laiškus rašo iš anapusybės: apie save, gyvenimą, lyg ir geriausiam draugui Tomui Kelertui, kuris anaiptol nėra prisitaikėlis, o minties maištininkas, mokytojas, išminčius. Šis spektaklis – kol kas didžiausias masteliu Eglės darbas. Scenoje groja muzika, veikia gerokai didesnis aktorių ansamblis, stūkso Sporto rūmai. Scenovaizdžiu ropoja sovietmečio vėlės. Istorinės atminties ir santykio su praeitimi klausimas taip pat domina 28-erių režisierę.
Dabar Eglė ruošia spektaklį „Fossilia“ – apie jaunosios kartos santykį su šeimos traumomis, t. y. tremties patirtimis, remiantis D. Grinkevičiūtės atsiminimais.
Svarbu priminti, kad Eglė – tik antroji moteris, gavusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už režisūrą. Pirmoji – Yana Ross už spektaklį „Vienos miško pasakos“ (2019 m.)
Su Egle kalbėjomės apie jos dabartinę būseną, naujas meno vadovės pareigas LNDT, sunkumą būti stipria moterimi ir tai, ką ji atranda R. Gavelio ir Dalios Grinkevičiūtės tekstuose.
– Kaip jautiesi po laimėjimo? Ar jau apmąstei jį? Praėjo šiek tiek laiko, tad emocijos galėjo nurimti.
– Tiesą pasakius, dabar neturiu tiek daug laiko galvoti apie „Auksinį scenos kryžių“. Ant nosies naujo spektaklio „Fossilia“ premjera. Vienintelė nauja mintis – džiaugiuosi, kad artėja premjera ir neužsiimu mąstymu apie apdovanojimą, tad lieka mažiau laiko kreiptį dėmesį į tai, kiek laiko tai kažkam įdomu. Mano galvoje nėra vietos tam, tad ir ši tema nėra aktyvi. Išpakuoto „Kryžiaus“ ant lentynos nepasidėjau, tai apie jį ir negalvoju.
– Nepasidėjai? Demonstruoti nenori?
– Nepasidėjau, nedemonstruoju. Jis dėžutėje uždarytas, padėtas ant stalo. Be to, visi kolegos, kurie gavo tą patį vakarą, skubėjo mane įspėti, kad jis rūdija, tai, matyt, jam ir sąlytis su deguonimi nėra pats naudingiausias dalykas (juokiasi).
– LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ tave kalbino Indrė Kaminckaitė. Sakei, kad dabar „sunku būti stipria moterimi“. Ką turėjai omenyje?
– Man atrodo, kad yra sudėtingiau užmegzti santykį su žmonėmis, kurie nėra iš to paties lauko. Kalbu ne tik apie romantinius, bet ir apie bet kokius kitus santykius. Po kurio laiko pradedi įgauti statusą, tampa kiek sudėtingiau bendrauti su žmonėmis, kai jie žino mano statusą, kad esu režisierė, atsiranda oficialumas. Kartais jis jaučiamas per humorą, bet supranti, kad negali turėti tokio betarpiškos santykio su žmonėmis, su kuriais iki tol dirbai anksčiau: kai buvai žemesnėse pareigose ir buvai mažiau įvertinta.
Juk vis dar įprasta manyti, kad moterys „aiškina“, o vyrai „būna lyderiais“. Atrodo, tiems patiems veiksmams naudojame skirtingus žodžius, turinčius skirtingus krūvius. Kitas pavyzdys – vyrai turi teisę „piktintis“, o moterys „kelia dramą“, jų pyktis vadinamas „isterija“.
Netgi yra atlikti tyrimai, kaip žmonės reaguoja į uniformuotas moteris ir uniformuotus vyrus. Uniformuoti vyrai yra patrauklu, o moterys – nelabai. Juk vis dar įprasta manyti, kad moterys „aiškina“, o vyrai „būna lyderiais“. Atrodo, tiems patiems veiksmams naudojame skirtingus žodžius, turinčius skirtingus krūvius. Kitas pavyzdys – vyrai turi teisę „piktintis“, o moterys „kelia dramą“, jų pyktis vadinamas „isterija“. Nenoriu tiražuoti ar teigti šių stereotipų, bet man atrodo, kad jie vis dar yra gajūs.
Taip pat, nors, matyt, būtų prieštaraujančių, „Jauno žmogaus memuarams“ atidaviau labai daug, savęs neįsivaizduoju toje situacijoje dar besirūpinančios kuo nors kitu. Pavyzdžiui, jeigu turėčiau šeimą. Man kyla klausimų apie tai, kaip mano atsidavimas teatrui paveiktų galimai atsirandantį šeimyninį gyvenimą. Įpratau atiduoti absoliučiai viską. Būtent dėl šios priežasties dažnai pasakau, kad šis spektaklis buvo sunkus. Nebuvo jokių minčių apie kitką.
– Esi užsiminusi, kad norėjosi atšaukti premjerą, gal galėtumei daugiau papasakoti apie kūrybos procesą? Kodėl kilo tokių minčių? Kokios tos aplinkybės? Kaip manai, kodėl buvo taip sunku?
– Kartais net nežinau, ar praėjo pakankamai laiko, kad galėčiau aiškiai apmąstyti, kas vyko. Norėtųsi daugiau nuotolio. Smarkiai susitapatinau su pagrindiniu tiek pjesės, tiek Ričardo Gavelio knygos veikėju – Leonu Cipariu – ir sovietmečio laikotarpiu. Vienu metu man atrodė, kad nėra kito kelio – tik pasiduoti. O esminis ir viską lemiantis Cipario veiksmas romane yra pasidavimas. Jis pats taip sako. Man pačiai tuo metu atrodė, kad ir aš pati pasidaviau ir nebepadarysiu šio spektaklio. Ir taip lemta. Kartais sunku sukontroliuoti, kaip sąmonę veikia kūrinys, su kuriuo taip ilgai gyveni.
Taip pat bijojau nesėkmės. Pati sau kėliau didelius lūkesčius. Tai buvo pirmasis toks didelis pastatymas, apie jį ilgai galvojau ir svajojau, R. Gavelis – labai svarbus rašytojas, jo kūryba jau yra kokiu nors nustatytu būdu interpretuojama, su manimi dirba žmonės, kurie yra patyrę labiau negu aš, o turiu vadovauti.
Nemėgstu iškreiptų, groteskiškų pasaulio vaizdinių ir kai vėlyvasis sovietmetis (Ričardo Gavelio knygos „veiksmas“ vyksta 1987–1988 m. – LRT.lt) vaizduojamas primityviai, brutaliai.
Suprantu, kad toks savęs vertinimas nėra adekvatus, matyt, kylantis iš baimės suklysti. Vienu metu pradėjo stigti oro priimti sprendimus. Galbūt visi kiti žino geriau? O aš tokia maža ir nesugebėsiu to padaryti. Komanda mane labai palaikė, tačiau ieškant spektakliui tinkamos stilistikos atsirado ir sunkumų: pavyzdžiui, aktoriai vienu metu repeticijose man tiesiai pasakė, kad tame kūrinyje neranda savęs. Tai mane labai išgąsdino, tačiau spektaklis vis tiek įvyko.
– Man pasirodė įdomi tavo mintis apie susitapatinimą su pagrindiniu personažu Leonu Cipariu, kuris iš anapusybės rašo laiškus draugui Tomui Kelertui, prisimindamas savo gyvenimą šioje žemėje. Kai skaitau tą knygą, panirstu į tą pasaulį. Tiesa, tas panirimas sunkus, nes murkdaisi to žmogaus ir sovietinės visuomenės bejėgystėje ir juodumoje. Regis, kad natūralu persiimti. Knyga pati spinduliuoja tokią energiją. Norėjau paklausti tokio dalyko: išgirdau vertinimų, kad tavo spektaklyje pernelyg daug nostalgijos sovietmečiui. Kaip tu pati reaguotum į šią mintį? Kokia buvo tavo intencija kuriant šį spektaklį? Ką norėjai su šiuo laikmečiu padaryti?
– Man regis, kad nuo kiekvieno atskirai priklauso, ar įžiūrėsime spektaklyje nostalgiją, ar ne: koks mūsų pačių santykis su tuo laikmečiu. Kartais gaunu žinučių iš žmonių, sakančių, kad pasijuto „kaip tame laike“, nes jame patys gyveno. O kiti sako, kad buvo nostalgija laikui, kuriame nebuvo.
Nekūrėme nostalgijos kaip teigiamos emocijos, kurią norime suteikti žiūrovui. Mūsų tikslas buvo kuo tiksliau atkurti laikmečio ženklus: vizualius, kalbinius, garsinius. Norėjosi, kad šis spektaklis būtų kaip laiškas iš to laiko – panašiai kaip ir R. Gavelio romanas parašytas laiškų forma.
Artėjant link spektaklio premjeros man dažnai ateina toks sindromas: norisi paaiškinti spektaklį. Tarsi jis pats iš savęs nebūtų aiškus: užeina toks noras dar ką nors pridėti. Norisi kažkaip viską išspręsti: negi paliksi tuos klaustukus? Romanas baigiasi tais pačiais žodžiais, kaip ir spektaklis, ten viskas, regis, aiškiai parašyta.
„Jeigu tu susitaikysi, aš tau vaidensiuosi. Nėra nieko blogiau negu būti anapus ir negalėti jau nieko padaryti. Pagalvok apie mane, prisimink mane – nors retkarčiais. Daugiau aš nieko neprašau. <...> Dabar tavęs nebematau, nieko nebematau. Nepajėgiu nieko daugiau pasakyti. Galbūt tai paskutinieji mano žodžiai. The rest is silence.“
Šis prašymas prisiminti atrodo kaip įspėjimas, o tam, kad prisimintum, atkūrimas ir buvo padarytas. Prisiminimas nebūtinai yra nostalgiškas ar ilgesingas. Gali būti, kad tai, kaip atrodo ir jaučiamas spektaklis, susiję ir su mano režisūriniu stiliumi: nemėgstu iškreiptų, groteskiškų pasaulio vaizdinių ir kai vėlyvasis sovietmetis (Ričardo Gavelio knygos „veiksmas“ vyksta 1987–1988 m. – LRT.lt) vaizduojamas primityviai, brutaliai.
Neišgirdau jokių žmonių, kurie po spektaklio žavėtųsi tuo laiku, o parinkdama epizodus pasakoju stovinčio vandens istoriją. Nejaučiu nostalgijos stovinčiam vandeniui, tikrai.
– Kaip atradai R. Gavelio tekstą? Kas tave patraukė?
– 2020 m. ieškojau medžiagos spektakliui, tiesą sakant, paaugliams. Pamačiusi knygos pavadinimą mokyklinės literatūros sąraše, susidomėjau. Tiesa, tame sąraše siūloma ne visa knyga, o tik vienas, 12-asis laiškas. Šis laiškas yra apie lietuvybę: jame R. Gavelio sukurtas L. Cipario personažas ironiškai rašo apie tai, kad jis niekada nieko bendro neturėjo su tais įsivaizduojamais dvasingais lietuviais, kurie apsikabinę medžius verkia, paskui valgo cepelinus ir užgerdami avižų kisieliumi dainuoja. Ironija rūpintojėlių atžvilgiu ir kiti dalykuai padarė man įspūdį: ir aš taip maniau, suradau bendramintį!
Nepretenduoju į dramaturgų gildiją, bet jaučiau, kad norisi iš asmeninės perspektyvos žiūrėti į D. Grinkevičiūtės kūrinį ir kad mano galvoje gimstantys vaizdai ir įvaizdžiai atsidurtų ant scenos.
R. Gavelis rašo labai skoningai. Man regis, kad tas sukurtas personažas – L. Ciparis – negalėtų kalbėti taip, kaip jis rašo, jis tiesiog nepajėgtų. Jis sukūrė personažą, kuris po mirties save gali matyti kaip tas kitas žmogus, t. y. T. Kelertas ir kartu R. Gavelis, nes būtent T. Kelertas yra R. Gavelio alter ego.
L. Ciparis labai daug kalba apie savo menkumą, kritikuoja save ir ironizuoja, vartoja stilingą kalbą. Jo kalbėjimas su T. Kelertu yra ir kažkuo erotiškas: „Tu juk mane jauti, sėdintį kambaryje, užuodi mane, pamatai įspaudą ant sofos, tu vis galvoji, kad praėjau gatve, nors manęs čia negali būti“ (Eglė cituoja iš atminties – LRT.lt).
L. Ciparis pats save mistifikuoja. Kai skaitai tokias eilutes, galvoji apie jį kaip apie šmėklą, klaidžiojančią šiame mieste, įsijungia mistinis elementas, o štai, kai grįžti į jo gyvenimą, – jis menkas vyrukas, nevykėlis, bet kartu ir labai artimas mums – klystantis, žmogiškas, besijaučiantis nejaukiai. Stebi, kaip jis skundžia ir skundžiasi, kaip bando patekti į kokią nors bendruomenę, prisitaiko prie aplinkybių.
– Įdomu, kad paminėjai, jog radai bendramintį. Ar visą laiką renkiesi kūrinius, kurie yra bendraminčių? Ar ryžtumeisi kurti pagal kūrinį, kurį laikai priešišku ar to, su kuriuo visiškai nesutari? Kaip atrodytų tavo bendravimas su medžiaga, kuri iš pat pradžių tau atrodo nepriimtina?
– Būtų įdomu pabandyti. Pavyzdžiui, Augusto Strinbergo pjesės man nepatinka, nes jaučiu ten mizoginiją. Moterų vaizdavimas ten man nepriimtinas.
Tiesa, „Žmogus iš žuvies“ (jaunosios kartos Sankt Peterburgo dramaturgės Asios Vološinos pjesė, E. Švedkauskaitės pastatyta Jaunimo teatre 2020 metų pradžioje – LRT.lt) man nepatiko, tačiau ji man buvo pristatyta kaip gera pjesė, tad nusprendžiau ieškoti, kas ten gero. Kai skaitai atsisakiusi priešiško žvilgsnio, kūrinys atsiveria.
Pati vidujai neturiu poreikio susirasti kokį nors kūrinį, kuris nepatinka ir pabandyti padaryti. Dažniau patraukia tie dalykai, kurie man jau yra artimi.
– Dabar rengiesi spektakliui „Fossilia“, kuris remiasi tremtinės Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorija. Kas patraukė prie šio teksto?
– Seniai perskaitytas ir mintyse likęs vaizdas, kaip ji namo rūsyje savomis rankomis laidoja motiną. Ši knyga – man vienas stipriausių literatūrinių išgyvenimų. Gilinantis įtraukia jos asmenybė: sunku suvokti, kiek vienas žmogus gali išverti. Tuomet atsiranda ir savęs vertinimas per tų išgyvenimų prizmę.
– Pati parašei ir pjesę. Kaip vyko tas procesas? Anksčiau rinkaisi dramaturgijos profesionalus, pavyzdžiui, taip pat „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotą Mindaugą Nastaravičių.
– Norėčiau tai vadinti ne pjese, o veikiau tekstu, tad esu teksto autorė. Tekstas trisluoksnis: mano sukurtos dramaturginės situacijos, poetiniai tekstai, taip pat šiek tiek iškarpytos, bet originalios D. Grinkevičiūtės tekstų ištraukos.
Iš pradžių maniau, jog adaptuosiu knygą, tačiau supratau, kad tuomet scenoje veiksmas turės vykti Sibire. Deja, šiuo metu tai parodyti scenoje taip, kad būtų paveiku, atrodo neįmanoma.
Tą supratusi, pradėjau mąstyti, koks bus mano pasakojimo būdas: nusprendžiau, kad ši istorija yra susijusi su šeima. Ir dėl to, kad D. Grinkevičiūtės pasakojime šeima labai svarbi, ji kovoja dėl šeimos, ir dėl to, kad mano senelis iš tėvo pusės buvo tremtinys. Suvokiau, kad noriu sukurti spektaklį apie tremties įtaką, man įdomus trečiosios kartos žvilgsnis į šią trauminę patirtį, juk jai pati priklausau. Kalbinau savo tėvą, kuris yra antroji karta po tremties. Jis man pasakojo apie senelį, kurio neatsimenu, nes buvau visai maža, kai jis mirė.
Iš šio pasakojimo pradėjau kurti spektaklyje veikiančios šeimos vaizdą: centre yra senelis ir jo sesuo, o jų prototipai – Dalia Grinkevičiūtė ir jos jaunesnysis brolis Juozas Grinkevičius. Spektaklyje veikia J. Grinkevičiaus šeima: vaikai ir anūkai. Pats J. Grinkevičius iš tiesų turėjo vaikų, tačiau šioje vietoje dedu brūkšnį – tikromis jų biografijomis sąmoningai nusprendžiau nesidomėti. Sukūriau fikcinius personažus – tremtinio sūnų ir jo vaikus – kaip jie galėtų reaguoti į situacijas ir tremties faktą. Vaikai yra jauni ir viską analizuoja iš šiuolaikinių pozicijų: psichoterapinės ir meninės, kaip jie šią temą mato. Nusprendžiau nenaudoti jokių vardų – liko tik šeimos vaidmenys.
Nepretenduoju į dramaturgų gildiją, bet jaučiau, kad norisi iš asmeninės perspektyvos žiūrėti į šį darbą ir kad mano galvoje gimstantys vaizdai ir įvaizdžiai atsidurtų ant scenos. Tuomet iš savo galvos reikia juos ir užrašyti.
– Kuria prasme tau asmeniškai svarbus šis spektaklis?
Kartais svarstau, kad tam tikros mano charakterio savybės yra susijusios su trauma, kuri įvyko šeimoje.
– Į kokius dar klausimus norėtumei atsakyti šiuo spektakliu sau pačiai?
– Kokios yra mano galimybių ribos (juokiasi).
Iš tiesų, kai skaitau apie D. Grinkevičiūtę, galvoju, kad ji yra antgamtiška. Žmogus, kuris tiek daug išgyveno tremtyje, galiausiai sugrįžo, ir renkasi ne lengvesnį gyvenimo kelią Kaune (jame pilna tėvų pažįstamų), o važiuoja į provinciją (1950 m. D. Grinkevičiūtė apsigyvena Laukuvoje, kai kurie gyventojai ją dar dabar atsimena kaip „geriausią daktarytę“ – LRT.lt) ir kuria viską savo rankomis – kuria ambulatoriją. Ją kala prie kryžiaus, į ją gali spjaudyti kiekvienas kaimietis kolūkietis, nes jis – komunistas. D. Grinkevičiūtė išlieka ori, teisingumo pusėje, tampa heroje.
Galvoju, ar tai yra teisingas matavimo vienetas mąstant apie žmones? Ar D. Grinkevičiūtės gyvenimas nėra visiškas ekstremalumas? Ar tai neturėtų būti tik jos gyvenimas? Lietuviškas naratyvas štai toks – turėtume į tokius žmones lygiuotis, tai – mūsų idealas.
Pati savyje pradedu jausti ir girdėti tokias mintis, kaip aš ko nors menko nepajėgiu, o ji tiek daug padarė. Ši mąstysena ir lyginimasis, regis, neduoda kažko ypatingai gero. Noriu atrasti savo santykį su herojišku gyvenimu. Gal tai neprivalo būti siekiamybe? Savyje pastebiu norą įstumti save į sudėtingas sąlygas, įrodyti, kad galiu pati viską padaryti, įrodyti, kad galiu viską. Gal ir D. Grinkevičiūtę veikė tokia ambicija? Įrodyti, kad jos nepalauši. Įrodyti, kad tie, kurie nužudė jos šeimą, buvo neteisūs. Galiausiai tai naikina ir tave patį.
– Neseniai tapai ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadove – dalijatės pareigas su Antanu Obcarsku ir Kamile Gudmonaite. Ar nėra baugu, priėmus ir vadybinio darbo pasiūlymą, kad neliks tiek daug laiko kūrybai? Juk tai iš esmės skirtingi buvimo ir darbo būdai. Esi atsakinga už „Versmės“ dramaturgijos festivalį ir edukaciją.
– Gąsdina, žinoma. Tačiau taip pat džiaugiuosi, kad esame trise ir prieš premjerą galiu susitelkti į ją. Tiesa, režisuodama ankstesnius spektaklius dirbau ir režisierių asistente, o tai – didžia dalimi administracinis darbas, daug skambučių, žinučių, el. laiškų. Teko derinti. Ši patirtis leidžia žiūrėti į naujas pareigas kaip į šiek tiek labiau įprastas, bet pripažinsiu, kad kūrybai toks darbas nepadeda.
