„Mūsų literatūrai, kai ji vaizduoja sunkiuosius istorinius laikotarpius, būdingesnis kenčiantis ir kontempliuojantis herojus-pasakotojas. Dalia Grinkevičiūtė išsiskiria – žodžiais ir veiksmais ji tvirtina kitaip: „Ištversiu, kovosiu, laimėsiu ir paliudysiu“, – pokalbyje LRT.lt apie Dalios Grinkevičiūtės polinkį į veiksmą, kovą ir jos prozos išskirtinumą pasakoja literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas.
„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
D. Grinkevičiūtė svarbi ne tik kaip istorinė asmenybė, bet kaip ir istorinių įvykių liudytoja – viena pirmųjų Lietuvai ir pasauliui perdavusi skaudžiausias tremtinių gyvenimo detales. Jos pasakojimai surašyti į du pagrindinius veikalus – „Atsiminimus“ (rašyta 1949–1950 m., o išleista 1997 m.) ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (rašyta 1974 m., o išleista 1988 m.).
Tėvas vadino „kazokėliu“
Dalios vardas pagoniškas, nurodantis į likimą. Jos vaikystė buvo šviesi, vėjavaikiška, kupina jaukaus šeimos buvimo kartu. Ši vaikystė nė nenutuokia apie artėjančią naująją, kitokią gyvenimo kryptį.
Mergaitė gimė 1927 m. gegužės 28-ąją, ją kartu su motina ir vyresniuoju broliu Juozu, kuriam tuo metu buvo 17-ka, ištrems 1941 m. birželio 14-ąją, atskirs nuo tėvo. Tėvo šeima daugiau niekada nebepamatys. Jis mirs 1942 m., o amžinojo poilsio vieta iki šiol nežinoma.
Bet kol kas Dalios dar laukia 14 metų nerūpestingo buvimo tarpukario Kaune, vasaros atostogų Palangoje, teatro, operų, draugių, pavasario kvapo, saulės šviesos, saldėsių. Pasilikti tarpukario Kaune norisi kuo ilgiau. Kaip rašo V. Sventickas: „Kovotojos sąmonėje turi būti kas nors šviesaus.“
Daliai patiko teatras ir opera: į tremtį ji vešis aplankytų teatro spektaklių Kaune programas. Vešis ir atsiminimą iš tryliktojo gimtadienio: ant stalo sukrautus ryškiaspalvius saldainius ir drovumą juos godžiai valgyti, kai mama dar kambaryje. Tik motinai išėjus, kartu su draugėmis Dalia čiups saldainius, greitai liks tik popierėliai.
D. Grinkevičiūtės tėvai – pasiturintys tarpukario inteligentai. Tėvas Juozas Grinkevičius – Lietuvos banko tarnautojas, aktyvus tautininkas. Anot V. Sventicko, Dalią tėvas vadino „kazokėliu“, matyt, tvirtas būdas matėsi jau vaikystėje. D. Grinkevičiūtės mama Pranė Grinkevičienė – namų šeimininkė.
Tarpukariu tautinės politinės pažiūros buvo sveikintinos, o prasidėjus sovietinei okupacijai tapo likimo nuosprendžiu. Anot Grinkevičiūtės bylos, įskundusieji šeimą saugumui šnibždėjo apie vyro tautininkišką poziciją, nepadėjo šeimai ir pačių pasistatytas namas Perkūno gatvėje, Kaune, buvusi tėvo darbo vieta Lietuvos banke, melai apie kartu su Antanu Smetona pavogtus banko pinigus. Politinė ideologija diktavo žmonių likimus.
Dalia idealizavo abu savo tėvus, jais žavėjosi. Mama jai – moteriškumo ir švelnumo idealas, o tėvas – griežtumo ir tvirtumo. Po tryliktojo gimtadienio tėvas Dalią šiek tiek pamokė, gal ir nujausdamas artėjančius sunkumus, kad gyvenimas nėra tik lengvi išgyvenimai, nerūpestingi vaikiški žaidimai ar saldumynai. Šį pamokymą ir pro langą žvelgiantį ilgesingą tėvo veidą Dalia prisimins visą gyvenimą.
„Prasidėjo mano kova“, – 22-ejų mergina rašys, prisimindama pirmąją naktį traukinio vagone. Jai tuomet tebuvo 14-ka.
Pragaras, o už jo – poliarinis ratas
D. Grinkevičiūtės šeimai patekus į traukinį, vežantį į nežinią, jų pirmoji stotelė buvo Altajaus kalnai. 1941 m. kartu su likimo broliais ir seserimis Grinkevičių šeima praleido sovietiniame ūkyje.
„Gyvenam dviejuose dideliuose barakuose. Dirbam laukuose po 18 valandų. Niekas nedejuoja, nors iš karto sunku. Veidai įdegę, rankos atgrubusios. Uždarbio beveik jokio. Viršininkai nepraleidžia progos pasijuokti, pasityčioti, žiūri į mus kaip į baisius nusikaltėlius. Ukrainiečiai, irgi tremtiniai, nuoširdūs. (...) Maitinamės mainydami daiktus. Atėjo žiema. Barakai šalti kaip laukinyčios“, – trumpais kapotais sakiniais „Atsiminimuose“ rašo D. Grinkevičiūtė.
1942 m. visi buvo išvežti dar toliau – į Trofimovską prie Laptevų jūros. Vidutinė žiemos temperatūra šiame krašte – apie 30 laipsnių šalčio, kartais speigas pasiekdavo ir 50. Pūgos, poliarinė naktis, beveik nėra saulės, stingdantis šaltis, alkis, badas, mirtys, sustingę lavonai lauke ir barako viduje. Įstringa pasakojimas apie tai, kaip su barako „gentainiais“ Dalia „dalijasi“ utėlėmis – skirsto į „savas“ ir „svetimas“: vienų utėlės „su sparniukais“, o kitų – be.
„72 žmonės miega vagone atviromis akimis“, – kelią prisimena Dalia.
Iš šios kelionės vienas labiausiai įsimenančių vaizdinių – paskleista žinia, kad juos veža jūros link, plukdys garlaiviais, vadinasi, į Ameriką. Dalia vienu metu ir tiki, ir netiki šia mintimi. Tiki, nes reikia vilties, tokiomis sąlygomis neįmanoma kitaip. Mintis svaigina kaip maistas po ilgo alkio, oras po dusulio ar vanduo beprotiškai ištroškus. Žinai, kad mintis – nesąmonė, absurdas, neįmanoma, bet tiki, nes reikia.
Atvyksta į Trofimovską. Nuo ten – gyvenimas pilnas mirties, šalčio, sunkaus darbo. Daliai 15 metų, o ji kartu su visais tempia milžiniškus rastus nuo upės, nepasiduoda. Visiems šąlant barake, išeina į lauką, į pūgą, tam, kad pavogtų lentų. Šildo baraką. Ją teisia už pavogtas lentas.
Vėliau supranta, kad motina jai ir broliui Juozui atiduoda savo maistą, o pati merdėja, aplink utėlės, nuolat viduriuojantys, sergantys, šąlantys žmonės. Dalia grįžta į šviesius prisiminimus Kaune. Iš ten semiasi stiprybės. O taip pat iš pažado motinai – ji vos gyva meldžia, kad leistų jai kas mirti Lietuvoje. Dalia įsidėmi šį motinos norą.
1949 m. jos kartu su motina pabėga į Lietuvą. Daugelis rašančių ir kalbančių apie D. Grinkevičiūtę dabar sunkiai suvokia, kokiu būdu jai pavyko pabėgti. Pati Dalia tik užsimena, kad pavyko. Taip pat pasigirsta pasakojimų, kad buvo tokia deganti noru grįžti ir tokia tvirta, kad pareigūnams, prašiusiems dokumentų, pasakė, kad juos turi lagamine ir nė nesirengė jų parodyti. O jie patikėjo. Neįtikėtina.
1950 m. miršta motina. Jos abi tuo metu Kaune slapstosi, Dalia rašo pirmuosius „Atsiminimus“ apie tremtį. Juos, bijodama, kad pagaus vėl, įdeda į stiklainį ir užkasa Perkūno gatvės namo kiemo sode. Jų pati niekada neberas. Motiną Dalia palaidoja tų pačių namų rūsyje, pati sukala karstą, iškasa duobę. 1962 m. (jau grįžusi iš pakartotinos tremties) praneša saugumiečiams (!), kad perlaidos motiną. Tą ir padaro. Dar kartą neįtikima.
Vienas Dalią nuolat judinančių, beveik įkvepiančių dalykų, – ją supantys žmonės. Sovietai pirmuosius ištrėmė išsilavinusius, pasiturinčius, inteligentus ir intelektualus, aišku, pasitaiko visokių, bet Daliai įsimena pokalbiai su botanikos profesoriumi apie uogas, Šiaulių dramos studento Alberto buvimas šalia jos tamsoje, važiuojant Lenos upės link, Dalia apibūdina jį kaip „šviesios sielos žmogų“ ir sako, kad jis jai primena Aliošą iš Fiodoro Dostojevskio „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“.
Literatūros, išsilavinimo troškulys Dalios neapleis visą gyvenimą: šalia barako kaimynės lavono ir jos vėlę gerbiančios žvakių šviesos Dalia skaitys knygas, vėliau jai siūlys studijuoti ne mediciną, o literatūrą, o jau grįžusi iš tremties ji nuolatos aršiai diskutuos apie knygas su artimiausiais jai žmonėmis. Moteris žavėjosi rusų autoriais, nuolat skaitė tremtinių atsiminimus, atrodytų, bandė surasti ir savo autentišką kalbą.
Viena – norėti rašyti, išreikšti save, kita – papasakoti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimo istoriją. D. Grinkevičiūtė tikėjo žodžiu, jo įtaiga, kovojo su savimi ir aplinkybėmis jau vien todėl, kad galėtų kam nors apie jas papasakoti, atskleisti tiesą.
Laikas tėvynėje
Po motinos mirties D. Grinkevičiūtę vėl ištremia, dabar trejiems metams. Būdama ten moteris nori studijuoti mediciną – pagalba kitiems, matyt, jau įaugusi į kraują ir sielą.
Drąsos taip pat netrūksta – Dalia rašo laišką Lavrentijui Berijai: nereikia į Lietuvą, reikia ten, kur galėtų studijuoti mediciną. 1954 m. ją išleidžia į Omską, ji studijuoja, o 1956 m. grįžta į Lietuvą. Po Stalino mirties tą lengviau padaryti, tačiau nors oficiozinė pozicija smerkia Stalino nusikaltimus, visą gyvenimą D. Grinkevičiūtė nešioja tremtinės šleifą. Tiesa, šleifas jis kitiems, o jai – pasididžiavimas, jokios kaltės ji nejaučia. Apie tai informuoja ir visus tardytojus.
1960 m. pradeda gyventi Žemaitijoje, Laukuvoje, dirba gydytoja. Visus stebina užsilipusi ant motorolerio ir zvimbianti į visus rajono kampus: pagalba žmonėms jai aukščiau kitų dalykų. Sklinda kalbos apie nuostabią „daktarytę“. Tas nelabai patinka valdžiai, bandoma su Dalia susidoroti.
Sovietinę sistemą tyrinėjęs Aleksejus Jurčiakas rašė, kad nepatogiausi tuo laikmečiu buvo dviejų rūšių žmonės: tie, kurie perdėtai tiki ideologija, ir tie, kurie nuolat kvestionuoja. Dalia neslepia mažai kam ten pritarianti.
D. Grinkevičiūtės drąsa beveik nutrūktgalviška, atrodo, galėtų po tremties ir pasisaugoti, tačiau jai tas nė kiek nerūpi. Tuo metu, kai renkami „įrodymai“ jai atleisti iš Laukuvos ligoninės, moteris prasprūsta pas vietinį partijos sekretorių, jam rėžia: „Mane teisė ne už nusikaltimą, o už tai, kad parvežiau sergančią motiną į Lietuvą numirti. Argi tai nusikaltimas? Aš nejaučiu jokios kaltės – priešingai, jūs kalti ir galėtumėte po tiekos metų atsiprašyti. Suėmėte vaiką, tiek metų kankinote užpoliarėje badu, šalčiu, nepakeliamu darbu ir dar priekaištaujat.“
Paklausta, ar tarybinė valdžia turi prievolę jos atsiprašyti, iškošia: „[...] žmogus ir ant kojos užmynęs atsiprašo. O jūs daugiau padarėt.“
Rašytojas Kazys Saja ją vėliau pavadins „Lietuvos Antigone“.
Atsirasti knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ padėjo ir Justinas Marcinkevičius
1988 m. dar kartą parašytus, trumpesnius, lakoniškesnius prisiminimus (į stiklainį įdėtų ir sode užkastų atsiminimų pati rašytoja taip ir nerado) išspausdino žurnalas „Pergalė“ (dabar – „Metai“). Pavadinimą knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ sugalvojo K. Saja, o D. Grinkevičiūtės rankraštį spausdinimo mašinėle surinko jo žmona Zita Gražina Mažeikaitė.
Spaudos kelias nebuvo lengvas – pasakojimas apie tremtį negalėjo įtikti tuo metu dar aktyviai veikusiai cenzūrai, todėl, anot V. Sventicko, „buvo paruošta dirva“.
D. Grinkevičiūtės tekstas atkeliavo iki tuo metu labai įtakingo poeto Just. Marcinkevičiaus. Jam šis padarė didžiulį įspūdį. Tuo metu Just. Marcinkevičius buvo ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, tad politinė galia ir simbolinis kapitalas buvo svarbūs skleidžiant žinią apie D. Grinkevičiūtę ir jos tremties patirtis.
„Prieš išspausdinant patį D. Grinkevičiūtės tekstą, J. Marcinkevičiaus savaitraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdinama publikacija. (...) Šis tekstas buvo ledlaužis. Jame – daug citatų iš apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Publikacija padarė sprogusios bombos įspūdį. Šis straipsnis buvo pirmasis toks stiprus parašymas apie tai, kaip atrodė tremtinių gyvenimas ir kas buvo Dalia Grinkevičiūtė“, – LRT.lt pasakoja V. Sventickas.
Anot literatūros mokslininko, tiek Just. Marcinkevičiaus straipsnis, tiek D. Grinkevičiūtės teksto publikacija sulaukė daugybės reakcijų.
„Nederėtų pamiršti, kad šie žurnalai spausdinti milžiniškais tiražais (šio „Literatūros ir meno“ tiražas – 48 094 egz., o vėliau pasirodžiusios „Pergalės“ – 24 120 egz. – LRT.lt), o publikacijos įsitraukė į sąjūdiškųjų atgimimo procesų, okupacijos vertimo politinę eigą. Labai konkrečiai buvo parodyta, ką gi čia tie sovietai su mumis darė“, – kalba V. Sventickas.
Pašnekovas priduria, kad D. Grinkevičiūtės prozos įtaiga, literatūrinių vaizdinių stiprumas, lakoniškumas, savitas žvilgsnis ir „Dievo duotas talentas“ paveikė daugelį skaitytojų.
„Jeigu nebūtų jos polinkio ir gebėjimo įsižiūrėti į konkrečius žmones ir į konkrečias realijas, tai plauktų apibendrintas publicistinis pasakojimas, o čia atsiranda gyvi žmonės, gyvenimo reiškiniai, kuriuos mato būtent D. Grinkevičiūtės akis, ir ji nutapo savo lemties brolius ir seseris, piešia jų charakterius, interpretuoja jų poelgius, kad ir trumpai, bet sukurdama įspūdingą vaizdą. Atmintį turėjo gerą, tad vaizdo gyvybė savaip nuspalvino šią apybraižą“, – autentišką žvilgsnį apibūdina V. Sventickas.
Pabaigai
D. Grinkevičiūtė mirė per 1987 m. šv. Kalėdas. Ilgai kovojo su vėžiu. Išspausdintų savo „Atsiminimų“ neišvydo, tuomet vis dar galvojo, kad jie dingę. Tik 1991 m. juos rado dvi moterys. Po bijūnų krūmu, tame pačiame stiklainyje, senajame Grinkevičių šeimos namo Perkūno gatvėje sode.
Šventinių tradicijų tremtyje Dalios knygose nedaug. Vienintelis ryškus atsiminimas – 1942 m. Kūčios, pirmieji metai Trofimovske.
„Ant narų sutinusiom kojom ir veidu, net akių nesimatė, gulėjo be sąmonės mano Motina. Šlapinosi Ji beveik krauju. Tai buvo grėsmingas, ūmus inkstų uždegimas. Gulėjo ant maišo, prikimšto medžio drožlių. Apkabinusi Ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu Ją į Lietuvą. Visomis savo dvasios jėgomis meldžiau Dievą padaryti stebuklą, neleisti Jai čia numirti. Ji negirdėjo, kaip į užpustytą mūsų baraką įlindo lavonų vežiotojai ir paklausė, kur Grinkevičienės lavonas“, – rašo „Lietuviuose prie Laptevų jūros“ D. Grinkevičiūtė.
Jos pastangomis Mama mirė Lietuvoje, savuose namuose, abi bijojo būti pagautos, bet buvo kartu. Kovinga D. Grinkevičiūtės dvasia atvedė jas į Lietuvą. Kovinga dvasia išsaugojo prisiminimus apie tremtį – tam, kad tūkstančių žmonių kančias galėtų pajusti ir Lietuva, ir visas pasaulis.
„Ištversiu, kovosiu, laimėsiu, paliudysiu.“
