„Nors mano romanuose vaizduojami išgalvoti pasauliai, juose visada būna atspindėtas ir tam tikras mano paties gyvenimo etapas. Savo romanus laikau tam tikru užmaskuotu dienoraščiu“, – yra sakęs pasaulyje garsus italų rašytojas Paolas Giordanas. Šių metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje rašytojas keliavo po Ukrainą.
Dienoraštyje užrašytos jo mintys nugulė straipsnyje „Tarsi laukinės gervuogės“, paskelbtame Italijos dienraštyje „Corriere della sera“ 2023 metų vasario 21 dieną.
Lvivas, Dnipras, Donbasas, Kramatorskas, Iziumas, Irpinė, Buča, Borodianka, Charkivas, Kyjivas – ukrainietės bičiulės rašytojos lydimas Giordanas aplankė miestus ir miestelius, kuriuose siautėja karas.
„Jau mėnesių mėnesius ukrainiečiai siekia, kad rusų invazija būtų pripažinta genocidu, šį dalyką sunku pasiekti tarptautiniu lygiu, tačiau nekyla abejonių, kad čia atvykę rusai ryžtingai užsimoję sunaikinti ukrainiečių kultūrą. Antraip kam reikėjo šauti į poeto Taraso Ševčenkos statulos galvą? Argi tai nesimbolizuoja skubotos visos ukrainiečių kultūros egzekucijos? Nejau egzistuoja koks tikslus žodis, kuriuo galima įvardyti tokius nusikaltimus?“ – savo kelionėje į Ukrainą klausia italų rašytojas.
Rašydamas straipsnį apie tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, kaip gyvena šios šalies žmonės, P. Giordanas siekė atkreipti italų dėmesį į karo įvykius. Straipsnį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Di Pasquale, lietuviškoji jo versija parengta specialiai portalui LRT.lt.
Gegužę rašytojas P. Giordanas atvyksta į Lietuvą. Jis dalyvaus Tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Susitikimas su Lietuvos skaitytojais vyks gegužės 11 dieną Kauno menininkų namuose.
P. Giordanas gimė 1982 metais Turine. Teorinės fizikos daktaro laipsnį turintis rašytojas apdovanotas žymiausiomis Italijos literatūros premijomis. Jo debiutinis romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ tapo bestseleriu, išverstas į daugiau nei į 40 kalbų.
Lietuvos skaitytojams jis taip pat pažįstamas iš leidyklos „Alma littera“ išleistų romanų „Žmogaus kūnas“, „Užgrobti dangų“. Kitų metų pradžioje lietuviškai pasirodys ir naujausias rašytojo romanas „Tasmanija“.
Rašytojas sako, kad jame sugyvena rašytojo ir tyrėjo sielos. „Tomis valandomis, kurias praleisdavau atlikdamas mokslinius tyrimus, man ypač trūkdavo žmogiškojo ryšio. Pradėjau rašyti“, – taip jis pasakoja apie savojo kelio pradžią.
Pasakojimas iš fronto
Tarsi laukinės gervuogės
Paolo Giordano tekstas ir nuotraukos
Kelionė prasideda nuo pabaigos: nuo Lvivo Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, kur kiekvieną dieną vyksta ukrainiečių kareivių laidotuvių apeigos. Vakar trijų, šiandien dviejų: keturiasdešimtmečio Bogdano ir keturiasdešimt ketverių metų Ivano. Laiptų apačioje laukiame, kol bus išnešti karstai, o nuo stogo atbrailos varva naktį iškritęs sniegas.
Jau vienus metus kareivių mirtys slenka vora per tolimiausią nuo fronto miestą, įsismelkdamos į kasdienį jo gyvenimą. Žuvusių ukrainiečių kareivių skaičius įslaptintas, bet atsižvelgiant į tai, kad Lvivas yra tik vienas iš dešimčių miestų, į kurį mirtis atkeliauja be paliovos, nesunku išprotauti, jog kiekvieną dieną jų miršta dešimtys, labiau tikėtina – šimtai. Kiekviena mirtis sustiprina bendrumo dvasią, kuri iki 2022 metų vasario 24 dienos lėtai beaugo. Tauta susikuria kaip tik taip, ant daugybės neregimų savų žmonių aukų.
Visi jau taip įpratę, kad ir kareiviai, ir civiliai žino, kaip elgtis prie bažnyčios, viduj, tada ir vėl lauke, Rotušės aikštėje, kur nuskamba trimito šaukinys, atliekamas per kareivių laidotuves. Iš aikštės autobusų eilė pajuda į Lyčiakovo kapines.
Kol žuvusieji laidojami, mudu su Kateryna šiek tiek atsiskiriame nuo kitų. Patraukiame tarp kapų Marso lauke. Skaitau gimimo datas: dauguma gimę devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais, bet yra gimusių ir 2003 metais. Ant vieno dvidešimtmečio kapo po gėlių vainiku paslėptas viskio ir kokakolos butelis.
Su Kateryna susipažinau prieš visa tai, viename rašytojų festivalyje, tačiau per šiuos metus ji tapo kažkuo kitu: rašytoja aktyviste, rašytoja, nusimanančia apie kovinius dronus ir šrapnelius. O man – rašytoja „fiksere“1.
Per Kalėdas Kateryna paprašė savo dviejų jau didelių vaikų išsakyti po norą. Šie jai atsakė: mūsų noras savaime suprantamas. Šiek tiek baimindamasi paspaudė juos labiau: kad laimėtų Ukraina ar kad mirtų ir rusai? Norim abiejų dalykų, šaltai išrėžė jie. Tai išgirdusi susikrimtau, tačiau vaikai bent jau buvo nuoširdūs, prisipažįsta man.
O vieną dieną išgirdo, kaip trečias sūnus, dar lankantis vaikų darželį, ginčijasi su vienu savo draugu: ar medinė jųdviejų pastatyta siena labiau pasitarnaus neprileidžiant rusų ar baltarusių. Šiuo metu baltarusiai netgi labiau verčia nerimauti nei nauja mobilizacija Rusijoje. Jeigu tektų kautis ir tame fronte, Ukrainos kariuomenė būtų priversta paskirstyti jėgas, susirėmimai priartėtų iki šių vietovių ir dar kartą prie Kyjivo.
Tačiau kol kas iš Baltarusijos apsiriboja pakelti naikintuvus bombonešius. Šie paskraido virš Ukrainos teritorijos, prigąsdindami tiek, kad užtenka, o tada grįžta atgal. Vien tik vakar tai nutiko keturis kartus: Lvivą keturis kartus perskrodė niūrių sirenų kauksmas. Dauguma žmonių, įskaitant ir mus, elgėsi taip, lyg jos negaustų. Bet pro mokyklos tvorą pamačiau, kaip grupelė vaikų su Dauno sindromu vienas po kito tvarkingai nusileidžia į rūsį. O viena mergaitė atsisakė eiti, stovėjo sustingusi, prisišliejusi prie sienos ir užsidengusi ausis.
***
Kapinėse Kateryna pasilenkia nušluostyti lašų nuo vienos nuotraukos. Čia ilsisi Gydytojas, paaiškina, šį vakarą Arturas tau tikrai apie jį papasakos. Taip ir nutinka. Štai ką man papasakos Arturas, kuris šiomis dienomis Lvive buvo visai neplanuotai, nes sausio pradžioje apkasuose nušalo kojos nykštį.
Praėjusių metų pradžioje Arturas, būdamas dvidešimt vienų, studijavo žurnalistiką ir po ilgus mėnesius trukusios prastai apmokamos praktikos buvo visai neseniai priimtas dirbti į vienos leidyklos spaudos skyrių, o likusį laiką rašė eiles ir turėjo rimtų ketinimų.
Plataus masto invazijos naktį, vasario 24-ąją, vaikinui nepavyko užmigti. Jis ilgai meldėsi. Dieną praleido savanoriaudamas vienoje parapijoje, bet melsdamasis suprato, kad to jam neužteks.
Tad auštant vasario 25-osios rytui neturėdamas jokios karinės patirties stojo į eilę įsirašyti į Teritorinės gynybos pajėgas. Kovą su kitais naujokais dalyvavo pratybose, per jas praktikavosi su netikrais, mediniais šautuvais; rugpjūtį Donecke kasė apkasus, o spalį neteko savo pirmojo ginklo draugo – Gydytojo.
Įsivaizduokite stačiakampio formos tuščią, plokščią, maždaug kilometro ilgio lauką. Palei visą lauko perimetrą eina „posadka“, siauras miško ruožas, kuriame auga trys, o gal kiek daugiau medžių eilių. Arturas ir Kolia lindi duobėje viename lauko gale. Jiems įsakyta užminuoti šalia esančią lauko dalį, kad būtų pristabdytas rusų pajėgų, tūnančių apkasuose kitame lauko gale, veržimasis į priekį. Bet juodu negali išlįsti, nes jų pozicijas įnirtingai, be paliovos apšaudo tankas. Dėl labai stiprios vibracijos Arturui pasireiškia traumos simptomai: ima skaudėti galvą, pykinti ir spengti ausyse. Kai tankas pagaliau pradeda šaudyti kita kryptimi, tuo pasinaudodami juodu su Kolia pasiekia centrinius apkasus.
Čia pamato, kaip vadas bando stabilizuoti sužeistųjų būklę. Arturui vis blogiau, todėl surinka vadui, kad jam reikia mediko, Gydytojo, rėkia, nes praktiškai nieko nebegirdi. Tačiau Gydytojas ką tik mirė kartu su kitais dviem. Medikui buvo penkiasdešimt dveji, ir jiems, bemaž visiems dvidešimtmečiams, jis buvo kaip tėvas.
Dabar tankas vėl šaudo į vidurį, vėl šaudo virš jų. Galų gale iš kaimo atvyksta komanda, bet joje tik du žmonės. Galiausiai Arturas ir Kolia vieni išneša Gydytoją iš apkasų. Kai jį pakėlėme, pasakoja man vaikinas, pajutau, kiek sveria meilė, kurią jis mums dovanojo, pajutau tai fiziškai. Tada priduria: Gydytojo kūnas buvo pilnas skeveldrų.
Per pirmuosius aštuonis karo mėnesius Arturas neparašė nė eilutės, jam atrodė, kad tokiems dalykams gyvenime nebeliko vietos. Tačiau tą vakarą, galvai tebeūžiant nuo tanko trenksmų, būdamas labai prislėgtas, sukūrė eilėraštį, prasidedantį tokiais žodžiais: „Dar nepasiekęs pasienio / išgelbėk šią Meilę / visur užgimstančią / tarsi laukinės gervuogės.“
***
Paskutinę dieną Lvive su Kateryna pasirūpiname atsargomis. Vienoje kalnų žygių inventoriaus parduotuvėje nusiperkame dešimtis liofilizuoto maisto porcijų: aitriųjų paprikų su mėsa, kruopainių su vištiena, grybų sriubos, barščių. Šitie tiks kuo puikiausiai, dėsto man Kateryna, nes tiesiai į pakelį galima įpilti karšto vandens, apkasuose šitaip daug praktiškiau. Visada sakome „apkasai“, tik šitas žodis ne visai tikslus: daugeliu atvejų žemėje tiesiog iškastos apskritos duobės.
Nueiname pas Sašką, Katerynos vyrą. Šis jau prikrovė į mašiną kareiviams reikalingų daiktų: miegmaišių, terminių kojinių, elektros generatorių, vien šis užima pusę bagažinės; o mums paėmė neperšaunamų liemenių ir šalmų. Pakeliui sustosime tik vieną kartą pernakvoti prie Vinycios, o kitą dieną pasieksime Dniprą.
Kodėl būtent Dniprą? Todėl, kad šiame mieste sausio 15 dieną raketa Ch-22 pataikė į daugiabutį. Kol kas skelbiama, kad žuvo 46 asmenys, 75 sužeisti, o apie trisdešimt laikomi dingę be žinios: tai didžiausios per pastarąjį laikotarpį įvykdytos civilių gyventojų žudynės.
Man susidaro įspūdis, kad praėjus vieniems metams lemtingų karo įvykių vietos viena su kita susijungė susiliedamos ir iš dalies viena kitą ištrindamos. Čionai vykdamas jaučiau, kad šį persiklojusį žemėlapį būtina ištiesti.
O dabar, atsidūrus štai čia priešais daugiabutį, į kurį pataikė raketa, priešais cemento ir baldų krūvas, priešais pusiau perskrostus miegamuosius ir virtuves, tas troškimas man atrodo toks abstraktus.
Taigi ką galvoji, paklausia Kateryna. Ji nori išsiaiškinti, ar aš suvokiu, kaip rimta tai, ką išvydau. Jos primygtinumas pirmą kartą mane suerzina. Negalvoju nieko, atsakau. Ir tai šiokia tokia tiesa. Pastatas nebyloja nieko kito, tik jo sugriovimą, tik slegiančią jo sunaikinimo beprasmybę.
Nufotografavęs namą įvairiais rakursais, imu svarstyti, nejau stovėdamas šalia šio daugiabučio ir jį kontempliuodamas galiu apie jį sužinoti dar ką nors daugiau be to, ką jau žinojau (bet taip nėra, tai suprasiu tik vėliau, kelionei artėjant į pabaigą: pamatyti sugriuvusius pastatus ir namus, apžiūrėti vieną po kito stūksančius be galo graudžioje virtinėje, prisiminti, kaip į kiekvieną iš jų buvo atakuota, prisiminti žuvusiuosius ir sužeistuosius yra būtina, šitokiu būdu karą sugeri į save kitaip, kūnu).
Vėl susėdame į mašiną. Laukia dar keturios valandos kelio. Kalbamės apie tai, kad Putinas gali mirti arba būti nužudytas, apie tai, kad mums tai reikštų greitą karo baigtį, ir apie tai, kad jiems, ukrainiečiams, mūsų fantazijos atrodo juokingos: dabar vykstantis karas – už Putiną galingesnis istorinis procesas, kuris tęstųsi ir be jo.
Iš rūko išnyra juodi pirmųjų „terykon“, tamsių žemių krūvų, iškastų iš šachtų, kontūrai. Kai kurios iš krūvų labai aukštos, nelyginant kalvos, ir nuklotos sniego ruožais puikuojasi savo niūriu grožiu. Jos liudija, kad jau įvažiavome į Donecko regioną, į Donbasą, kaip mėgstame sakyti mes, nors tai ne visai tikslu.
Čia karas nepaliaujamai tęsiasi jau devynerius metus. Rusams atsitraukus nuo Kyjivo, čia ir vėl grįžo frontas, leisdamas mums tuščiai viltis, kad dabartinė karo fazė yra „normalesnė“, pakenčiamesnė.
Tačiau taip nėra. Vien tik Donbase kiekvieną dieną žūsta nesuvokiamas skaičius karių, jų kūnai kiekvieną dieną išvežiojami po šalį arba dažnai lieka čia, laukuose. Čia be galo sunku permanyti kultūrinius ir kalbinius neaiškumus, kaip tik čia ir gimsta pačios slidžiausios, užslėptai apologetinės rusų agresijos interpretacijos.
Norėdamas paaiškinti, kas per pastaruosius dešimt metų įvyko užimtose teritorijose (o galbūt siekdamas to išvengti), nusprendžiu pasikliauti viena istorija, trumpa vienos šeimos diasporos, kurių šiose vietovėse yra išties nemažai, istorija.
Ji galėtų vadintis „Trys Luhansko moterys“. Pagrindinė veikėja Nastia gimė Rusijoje. Tėvas dirbo kariuomenėje, jam teko kovoti Čečėnijoje, mirė 2000 metais taip ir neišaiškintomis aplinkybėmis, kai jai buvo šešeri.
Mirus tėvui, Nastios motina, žurnalistė, nusprendė išsivežti ją ir vyresnėlę dukrą Katią į Ukrainą, į Luhanską, kur gyveno jųdviejų seneliai. Nastia ir Katia užaugo Donbase, lankė mokyklą, kurioje buvo galima išmokti ir ukrainiečių kalbos. Būdamos paauglės dalyvavo keliose santūriose manifestacijoje už Ukrainą, kurias, apskritai paėmus, separatistai toleruodavo.
2014 metų pavasarį motina ir dukros nuvyko į Kyjivą atšvęsti dvidešimtojo Nastios gimtadienio, bet į Luhanską grįžo tik motina, nes per tą laiką įvyko Maidanas ir šalyje tvyrojo didžiulė įtampa.
2014 metų liepa: netikėtai viskas ima klostytis be galo greitai. Luhanskas okupuojamas. Nastios motina meta darbą, vis vien neverta, tose teritorijose neegzistuoja nė menkiausių sąlygų dirbti žurnaliste ir, po teisybei, nė menkiausių sąlygų išlikti: nėra elektros ir generatorių, o dar tokia karšta vasara. Tačiau ji negali išvykti iš Luhansko dėl tėvų. Skambinti į Ukrainą pavojinga, todėl naktimis dukroms siunčia telefonu glaustas žinutes tik norėdama pranešti, kad yra gyva.
Per tą laiką Nastia ir Katia persikelia dar toliau į vakarus, į Lvivą. Jiedvi turi labai mažai pinigų, yra suglumusios, bet ne laikas skųstis: Luhanske daug blogiau. Pagaliau Katios vyras randa darbą Kryme. Kaip tik 2016 metais Kryme po labai sudėtingos kelionės Nastia juos ir matė paskutinį kartą.
Pasakodama šį epizodą Nastia apsipila ašaromis. Spėju, ji pravirko dėl to, kad nebegali pamatyti savo sesers, bet laukiu, kad man tai pasakytų ji pati. Kai šiek tiek aprimsta, nors ir nesiliauja verkti, pasakoja toliau.
Katia su savo vyru persikelia ir vėl, šįkart į Sankt Peterburgą, mat gauna geresnį darbo pasiūlymą. O praėjusių metų lapkritį, Putinui paskelbus mobilizaciją, juodu iš Sankt Peterburgo pabėga į Argentiną.
Tačiau Nastia su seserimi nebesikalba net ir dabar, kai gali. Paskutinė Katios žinutė atėjo praėjusių metų vasarį. Joje sesuo parašė maždaug tokius žodžius: „Nastia, nesijaudink, Ukraina bus padalyta per pusę, tai karas tarp Rusijos ir Vakarų, o jums tiesiog nepasisekė, kad atsidūrėte tarp jų.“ Jums. Jums, ukrainiečiams. Per tuos Kryme ir Sankt Peterburge praleistus metus jai kažkas atsitiko, sako Nastia.
Tad dabar situacija štai tokia: Nastia Lvive, kur jau kalba tik ukrainietiškai, vyresnė sesuo Katia Argentinoje ir palaiko Putino karą, o motina tarp jų, okupuotame Luhanske, dėl kurio kovojama. Tai kone grafiškas konflikto vaizdas. Tačiau praėjusių metų vasario 24 dieną Nastia suvokė, kad jai pasisekė labiau nei kitiems, nes ji jau buvo pasiruošusi: ji jau buvo patyrusi panašų pabudimą, kartą jau buvo netekusi savojo gyvenimo, savojo gyvenimo Luhanske.
***
Pernakvojame netoli Dmytrivkos, Viktorijos ir Bogdano sodyboje. Galbūt „sodyba“ perša mintį apie kažką prabangesnio, nei iš tiesų yra. Viktorija ir Bogdanas turi keturiasdešimt hektarų žemės, joje augina viską, daugiausia kviečius ir kukurūzus. Jie nuėmė ir pardavė derlių ir praėjusią vasarą, kai rusai daugybę žemdirbių privertė palikti derlių pūti arba žiūrėti, kaip jis sudega.
Viktorija mums išvirė „varenyky“, virtinių, panašių į itališkus raviolius. Pavaišina jais ir namine degtine. Nuo mirkomų graikinių riešutų branduolių ši įgauna rausvai gelsvą spalvą.
Praėjusių metų pradžioje Viktorija ir Bogdanas nusipirko antrą veršingą karvę. Abu buvo tokie laimingi, kad vasario 24 dieną, kai viena draugė Viktorijai pranešė apie invaziją, ji tuo nepatikėjo. Vėliau maldavo karvės neapsiveršiuoti, kol nesibaigs karas. Tačiau jis tęsiasi ilgiau, nei buvo spėjama.
Kai atvyko pirmieji ukrainiečių kareiviai, Viktorija pasitiko juos ant kelio su savo virtiniais. Visi kareiviai jauni, visi gražūs, pasakoja mums. Nuo tos dienos ji taip ir ruošia virtinius, tiksliau tariant, pirmas jausmų padiktuotas poelgis išaugo į organizuotą veiklą, į kurią įsitraukė įvairaus amžiaus miestelio moterys. Kiekvieną dieną visos pagamina iki tūkstančio virtinių ir juos užšaldo, o kai pro šalį turi važiuoti konvojus, sutartą valandą laukia prie kelio su maisto daviniais kareiviams.
Be to, moterys kaip tik galėdamos ligoninėje slaugo sužeistuosius, kurių čia atvežama be galo daug. Ne visada būna lengva. Tą dieną, kai buvo apšaudytas Sviatohirskas, Viktorijos sūnus prisistatė kaip tik tada, kai ši rūpinosi viena sužeista moterimi ir bandė surasti jai drabužių. Jis buvo sveikas gyvas ir pagautas užsidegimo: vienas draugas telefonu jam ką tik pranešė, kad pagaliau rusai nudės visus tuos chocholus, šiuo niekinamuoju ir vienu iš bendriausių terminų rusai vadina ukrainiečius. Sūnaus žodžiai Viktoriją sukrėtė, bet ji nesutriko.
Mums vakarieniaujant vieną akimirką suskamba Viktorijos telefonas. Ji ilgai kalbasi telefonu, o kai paprašau trumpai papasakoti, apie ką šnekėjo, parodo nuotrauką, kurioje nufotografuotas plastikinis įtaisas: su jais prie dronų tvirtinamos granatos. Vyksta derybos: už virtinius gautų įtaisų, kuriuos mieste žmogus galėtų pagaminti trimačiu spausdintuvu.
***
Atsigulus į lovą, šalia esantis frontas man kelia neįprastą įtampą. Praėjusią naktį apšaudė Kramatorską, apie tai pranešta ir tarptautinėje žiniasklaidoje, tačiau buvo ilgai apšaudomas ir daug mažesnis Pokrovskas, apie kurį niekas nieko nepranešė. Imu galvoti, kad Viktorijos ir Bogdano namą per vieną akimirką galėtų sulyginti su žeme raketos, nuolat krintančios ant to regiono.
***
Miegu neilgai. Iškeliaujame vos prašvitus. Kramatorske sunku pamatyti neužkaltą langą. Balandžio 22 dieną ant geležinkelio stoties numetus raketas žuvo šešiasdešimt civilių ir daugiau nei šimtas buvo sužeisti. O prieš dvi dienas raketa „Iskander“ pataikė į daugiabutį, šį kartą aukų skaičius mažesnis, žuvo keturi, sužeisti aštuoni civiliai.
Raketa „Iskander“, ne taip, kaip raketos Ch-200, perskrodusios pastatą Dnipre, yra taktinė, tad veikiausiai rusai neteisingai suvedė koordinates. Name priešais sugriautą daugiabutį viena mergina atsistoja ant palangės, nuo sudužusio lango nukabina užuolaidas, tada nedidele šluota iš sorgų sušluoja šukes. Kai pamato, kad ją fotografuoju, pasisveikina liūdnai pamodama ranka.
Pristatome generatorių Andrijui, dronų operatoriui, tada mums už nugarų lieka ir Kramatorskas. Saška mus įspėja, kad toliau važiuojant geriau neprisisegti diržų. Patikros punktų vis daugiau, per dieną pravažiuosime bent apie dvidešimt.
Priartėjame prie Časiv Jaro. Kitas miestelis žemėlapyje – Bachmutas, jame jau savaičių savaites karo epicentras. Tą akimirką, kai rašau šį straipsnį, jis dar neužimtas, bet jau beveik apsuptas, atrodo, kad tai dienų klausimas. Už jo – Soledaras, jau užimtas rusų.
Man rodos, kad iš tos pusės sklinda tamsi energija, tačiau suprantu, kad čia tik savitaiga. Užtat artilerijos griausmai tikri ir nepaliaujami. Pastarosiomis valandomis iškritęs sniegas sugeria visus garsus, išskyrus šiuos. Jie aidi vienas po kito reguliariu, visiškai nesmarkiu, kone mieguistu ritmu, tarsi turėtų tęstis amžinybę.
Ukrainietis Romanas čia būtent dėl šito, dėl artilerijos. Nusiveda aprodyti „savo“ raketų paleidimo įrenginio, kuris paslėptas tarp šakų. Tai seno modelio sovietų pagamintas įrenginys, nepatogus ir nelabai apsaugotas, tačiau matyti, kad Romanas prie jo pripratęs. Juk pirmąsias tris invazijos savaites ištisas paras kartu su kitais dviem kareiviais praleido jo kabinoje. Miegodavo susispaudę ant vienos sėdynės. Bėda ta, kad šio tipo raketų paleidimo įrenginiams stinga amunicijos. Ukrainiečiai laukia naujų, kuriuos pažadėjo sąjungininkai, tačiau kas žino, kada jie bus atgabenti.
Pasitelkdamas gestus Romanas man paaiškina, kad nuo tada, kai pažadama karinė technika, iki tada, kol ji atkeliauja, miršta daugybė tokių kaip jis. Šiaip ar taip, mirti, priduria šypsodamasis, geriau nei tapti belaisviu. Visiems žinoma, kaip rusai elgiasi su artileristais, nes 90 procentų rusų krinta nuo jų rankos.
Paprašo, kad kieme šalimais paruoštų mums pietus. Dabar jis bent jau nenakvoja raketų paleidimo įrenginio kabinoje. Miega paskubomis susirandamuose būstuose, maždaug kas antrą savaitę persikelia kitur, kad nebūtų aptiktos tikslios jų pozicijos. Valgome stovėdami, o Romanas man pasakoja apie mokytojo darbą, kurį dirbo iki vasario 24 dienos, ir apie kovotojus iš užsienio, kurie čia praleido tam tikrą laiką: jie buvo kariavę tiek Afganistane, tiek Irake, bet tvirtino, jog baisiausius dalykus išvydo Donbase.
Pasidarome kelias bendras nuotraukas ir kai jau ketiname išvykti, suprantu, kad Romanas dar norėtų mus užlaikyti. Po vienuolikos šitokio gyvenimo mėnesių, per kuriuos turėjo tik keturias dienas atostogų, jis trokšta kitokio bendravimo su žmonėmis. Tačiau mes turime važiuoti į Slovianską, kur susitiksime su vienu pėstininku. Pėstininku, nustemba Romanas. Pėstininkus atpažinsi iš žvilgsnio.
Vos tik paspaudęs Tarasui ranką, suprantu, ką turėjo galvoje Romanas. Tarasui keturiasdešimt kaip ir man ir jo žvilgsnis būtent toks, kaip sakė Romanas. Prieš vasario 24 dieną jis dirbo vienoje tarptautinėje kompanijoje, keliaudavo, kalba angliškai.
2012 metais buvo perkeltas į Maskvą. Liko priblokštas tame mieste vykdomos propagandos prieš Ukrainą, ir tai buvo dar prieš karą Donbase, dar prieš Maidano revoliuciją, dar prieš viską. Per televiziją nuolat kalbėdavo apie Ukrainos nacistus, todėl vieną akimirką net ir jis ėmė dvejoti. Kai metro savo vaikams prabildavo ukrainietiškai, rusai akivaizdžiai rodydavo nepakantumą. Jie jau ruošėsi šiam karui, pasakoja man dabar. Sako, tai neturi nieko bendra su gerais arba blogais rusais, jų smegenys buvo nuodijamos pernelyg ilgai.
Taraso visiškai netraukė nei ginklai, nei kariuomenė. Jis išvengė karinės tarnybos, o turėdamas tris mažamečius sūnus galėjo neimti ginklo į rankas ir prasidėjus didžiulio masto invazijai. Tačiau vasario 24-osios rytą stojo į eilę įsirašyti į kariuomenės gretas. Nuo tada visą laiką praleido fronte. Žudė ir matė, kaip miršta draugai, ilgiau, nei tvirtas protas galėtų atlaikyti, ir jis yra dar pakankamai sąmoningas, kad tai pripažintų.
Iš pirmų lūpų išgirstu tai, kuo sužinoję iš žiniasklaidos nelabai galėjome patikėti: apie galybę rusų kareivių, siunčiamų pirmyn žiauriai žūti vien tam, kad užimtų tam tikras pozicijas. Gyvybės paklojamos už linijinį metrą, o juk taip nutikdavo tik pačiuose kruviniausiuose visų laikų mūšiuose. Pavargau juos žudyti, sako Tarasas slogiu balsu. Nuo tada, kai esu fronte, jaučiuosi pasenęs mažiausiai dešimčia metų.
Prieš dvi dienas jie neteko daugybės saviškių. Ir net negalėjo paimti kūnų, nes rusai užminavo tą vietovę ir pačius lavonus. Tarasas dėsto visa tai be jokio kariško užsidegimo ar pykčio, o tik su didžiuliu nuovargiu ir apimtas niūraus neišvengiamybės jausmo.
Štai žmogus, kuris įprastame gyvenime darė įprastus dalykus, kuris jau metus regi, kaip miršta kiti, kuris žudo, miega purvo duobėse ir jau yra visiškai susitaikęs netgi su savo mirtimi.
Kai baigiame kalbėtis, nežinau, kaip su juo atsisveikinti, nenutuokiu, ką pasakyti. Bet Tarasas nieko nesitiki iš manęs išgirsti. Bėgant dienoms paskutinis jo žvilgsnis persmelks manąsias mintis labiau nei bet kuris kitas čia įsimintas vaizdas.
***
Pakeliui į Iziumą viskas sugriauta. Mašinų karkasai, sudeginti tankai, namai be stogų, kulkų suvarpytos sienos. Bemaž kas šimtą metrų ženklai įspėja, kad gali būti minų. Kartkartėmis išvystame aerozoliniais dažais nupieštą iškraipytą Z. Šitaip daugybę kilometrų.
Po kurio laiko suniokotas peizažas pasidaro monotoniškas. Paguodos ieškau telefone, ryšys trūkinėja. Programėlėje „Telegram“ skelbiama apie lėšų rinkimo kampanijas, kad būtų galima nupirkti dronų. Internetinio bendravimo tinkle „Twitter“ išpopuliarėjo #Wagner.
2022 metų balandžio 1 dieną po mėnesį trukusios kovos palei upės krantus rusai oficialiai okupavo Iziumą. Iš tos lemiamos fronto vietos mus pasiekdavo nedaug fragmentiškų ir gąsdinančių žinių. Bet kai miestą okupavo rusai, jį apgaubė visiška tamsa, kuri neišsisklaidė per visą vasarą iki kontrpuolimo rugsėjį.
Jurijus buvo vienas pirmųjų ukrainiečių kareivių, įžengusių į išlaisvintą Iziumą: jis man papasakojo, jog rado tiek daug rusų paliktų ginklų ir amunicijos, kad turėjo rinktis, kuriuos pasiimti, o kuriuos palikti.
Pervažiuojame per stebuklingai tebegyvenamą miesto dalį. Įsukame į apsnigtą šalutinį kelią ir sustojame miško pakraštyje. Eiti į miškus draudžiama, o niekieno nepaliestas sniegas taip vilioja. Tačiau Kateryna mane patikina, kad šis miškas išminuotas. Masinės Iziumo kapavietės sukėlė ne tokią sensaciją kaip Bučos, bet tik todėl, kad jos buvo rastos vėliau.
Kaip Bučoje, taip ir čia tie, kurie liko gyvi, parodė kapaviečių vietą. Rusai tik čia ir leisdavo paskubomis palaidoti kūnus, daugių daugiausia susuktus į antklodes. Iziume ekshumuota šimtai lavonų, jie buvo išvežti atpažinti, todėl dabar pušyne, kiek tik akys užmato, išvystame begales tuščių stačiakampių duobių – sniege tamsuojančių lopinėlių, – kiekvienoje iš jų medinis, skaičiumi pažymėtas kryžius.
Vakaras, šviesos vos ne vos užtenka kelioms nuotraukoms padaryti, tačiau nė vienoje neatsispindi to kapinyno dydis. Kai grįžtame į mašiną, parašau tik tokius žodžius: „Patikrinti, ar Iziume iš tikrųjų plinta tuberkuliozė.“ Manieji užrašai vis sausesni, beveik nebeliko komentarų. Pasižymiu vien tik pliką informaciją.
***
Po viso šito pasiekti Charkivą atrodo neįmanoma. Visai netikėtai išvystame uždarytą kelią, bet nebuvo jokių įspėjimų. Tad įsukame į šalutinį kelią ir riedame juo tol, kol iš sniego ir iš skeveldrų suprantame, kad priėmėme išties neteisingą sprendimą. Vien kol apsisukame, sugaištame penkiolika minučių, mat abu kelio kraštai gali būti užminuoti.
Manęs vos neištinka nervinis priepuolis. Įstringame tarp patikros punktų, juose mus siuntinėja iš vieno į kitą, vis dėlto galiausiai įstengiame rasti aplinkkelį. Kai maždaug po dviejų valandų įvažiuojame į Charkivą, iki komendanto valandos likę visai nedaug. Miestas, kaip ir visi kiti, skendi tamsoje. Pro šalį vieni po kito slenka juodi sovietiniai monolitiniai pastatai, bet ir tamsoje nutuokiu, kokie jie didingi.
Iki vasario 24 dienos Charkive gyveno kone pusantro milijono gyventojų, tačiau manoma, kad pirmosiomis invazijos savaitėmis jį paliko maždaug aštuoni šimtai tūkstančių. Kai kurie per visą šį laiką grįžo, bet ne tiek daug, kad miestas neatrodytų tuščias.
Per plauką pavyksta nusipirkti maisto išsinešti, tada gauname vieno buto raktus. Tania, suradusi mums šį būstą, pataria perdėm neišsigąsti sirenų, jos kaukia labai garsiai ir gali imti vaitoti bet kurią akimirką: rusai labiausiai mėgsta bombarduoti devintą vakaro ir ketvirtą ryto.
Kaip ji ir numatė, naktį sirena sugaudžia du kartus, tačiau aš apie tai sužinau tik rytą, mat vakare padauginau migdomųjų. Užtat pusę devynių kuo puikiausiai girdžiu sprogimus mieste: du iš jų vienas po kito nugriaudėja netoli nuo mūsų buto. Iš karto dingteli, kad tas sprogimų garsas virpa ne tik klausos, bet ir sielos žemais dažniais.
Mudu su Saška baigiame ruošti tirpią kavą, tada kartu su Kateryna įsitaisome koridoriuje ir imame laukti. Regis, čia saugiausia buto vieta. Ir būtent tada, kai reikia, sirena nepradeda kaukti. Štai dar vienas nepatogumas atsidūrus taip arti pasienio: dažnai bombos atskrenda greičiau, nei ima gausti pavojaus signalas. Oro antskrydžių pavojaus žemėlapyje Charkivo regionas raudonuoja, bet per kelias minutes raudonai nusidažo jau visa Rytų Ukraina.
Norėdamas prastumti laiką peržvelgiu elektroninius laiškus: „New York Times“ nusprendė nebepranešti naujienų apie karą, nes jis tęsiasi ilgiau, nei buvo numatyta, ir, svarbiausia, nesimato pabaigos. Vienu žodžiu, atėjo laikas galvoti apie karą kaip apie kažką įprasto. Tai jau taip, mūsų dėmesio atsargos beveik išseko, Ukrainoje beveik išseko raketų paleidimo įrenginių amunicija, o Rusijoje neišseko nei raketų, kurias jie leidžia, atsargos, nei žmogiškieji ištekliai, kuriuos siunčia į frontą, nei noras visa tai daryti.
Į universiteto pastatą ir į daugiabutį už jo pataikė raketos Ch-200. Kai atvažiuojame į įvykio vietą, tvarkymo darbai jau prasidėję. Specialistai ir civiliai velka laukan griuvėsius, šluoja, atneša didžiulius puodus sriubos.
Universitetas įsikūręs centrinėje prabangioje miesto dalyje: pavyzdžiui, už vieno kvartalo veikia „Bang & Olufsen“ parduotuvė. Laimė, sekmadienis, galutiniais duomenimis, sužeisti tik penki žmonės. Susirinkusiųjų veiduose nepamatau nė kruopelytės pykčio arba nevilties, jie tik nepaprastai darbščiai pluša, tad po kurio laiko man pasirodo, jog jiems trukdau.
Ir vėl susėdame į mašiną. Išvažiavę iš miesto riedame palei užšalusį ežerą, nusėtą čiuožinėjančių, žaidžiančių ir žvejojančių figūrų, bet aš nepatikiu ta greitai iš akių išnykstančia žiemos idile, tarsi ji būtų gimusi mano vaizduotėje.
Kyjive patogiame, jaukiame ir švariame viešbučio kambaryje mane užgriūva šių septyniasdešimt dviejų valandų patirtis, o ypač sutiktų žmonių dėkingumas, Romano, Taraso ir kitų kareivių fronte dėkingumas, jie buvo dėkingi vien už tai, kad aš atvažiavau: kaip paradoksalu.
Štai esminis skirtumas, kurio niekada neturėtume pamiršti: Ukraina priklauso tai pasaulio daliai, kuriai nori atsiskleisti, nuo pat pradžių kartoja „atvažiuokite pažiūrėti“, „atvažiuokite į Mariupolį, į Bachmutą, atvažiuokite į Chersoną, atvažiuokite į Bučą“. Juk tokie neliberalūs režimai kaip Rusija nori išsaugoti savo paslaptis labiau už visa kita ir už visus kitus.
***
Kitą rytą Tania mums parašo, kad Charkivo gatvę, kuri buvo susprogdinta, jau vėl išasfaltavo. Nusprendžiu nusitverti šios žinutės, toje žinutėje slypinčios galimybės, kad viskas bus pataisyta. Ukraina tikrai atstatoma, ne visur ir ne visur vienodai, bet atstatoma.
Pietaujame restorane „Otamanša“. Atrodo, kad jis nė nebuvo paliestas, tačiau rusai iš čia išsinešė viską: kompiuterius, indus, puodus, baldus, televizorius, maisto atsargas, netgi druską. Dabar susidaro įspūdis, kad karo čia nė nebuvo.
Susprogdintas Irpinės tiltas, per kurį kovą vyko desperatiška evakuacija, taip ir tebestūkso, bet viena turkų kompanija greta baigia statyti kitą. Norima kuo greičiau atkurti susisiekimą, o sugriautą tiltą palikti kaip memorialą. Ne visi tam pritaria, ne kiekvienas trokšta visą laiką prisiminti 2022 metų žiemą.
Visoje vakarinėje Kyjivo pusėje susikerta du siekiai: išsaugoti baisumus ir skubiai viską atstatyti, per šį procesą kai kas gali būti prarasta, o kai kas tikrai bus prarasta. Tačiau nauji statiniai byloja, kaip anksčiau ar vėliau ir vėl galėtų atrodyti miesteliai rytuose, per kuriuos pravažiavau vakar.
Nepaisant visų šių pastangų, apgriautų arba visiškai sudegintų pastatų yra ištisa galybė, ir man nuo jų negera. Labiausiai suniokota Borodianka. Iš pirmojo susprogdinto devynaukščių namų komplekso, kuris dabar stūkso kaip supuvęs dantis ir kažkodėl atrodo sugriautas labai labai seniai, rusai uždraudė gelbėti išlikusius gyvuosius. Tie, kurie buvo šalia, pasakoja, kad girdėjo, kaip žmonės dienų dienas šaukė iš po griuvėsių.
Rusų įniršis akivaizdus, nenormalus ir neracionalus: jie griovė, šaudė iš tankų, degino ir vien tik tam, kad pasimėgautų. Bet jie veržėsi pirmyn turėdami ir aiškų tikslą. Tai galima suprasti žvelgiant į jų suniokotus Irpinės kultūros namus su melsvu fasadu, frizais ir kolonomis, kurios bent jau kadaise buvo padabintos istorinėmis scenomis.
Dabar stogas sugriautas, scena nudraskyta, visur žioji kulkų skylės. Jau mėnesių mėnesius ukrainiečiai siekia, kad rusų invazija būtų pripažinta genocidu, šį dalyką sunku pasiekti tarptautiniu lygiu, tačiau nekyla abejonių, kad čia atvykę rusai ryžtingai užsimoję sunaikinti ukrainiečių kultūrą. Antraip kam reikėjo šauti į poeto Taraso Ševčenkos statulos galvą? Argi tai nesimbolizuoja skubotos visos ukrainiečių kultūros egzekucijos? Nejau egzistuoja koks tikslus žodis, kuriuo galima įvardyti tokius nusikaltimus?
Mums nepriimtina interpretuoti Ukrainos istorijos ir šio karo pasitelkiant kolonijinės priespaudos kategorijas, nes šitaip automatiškai moraline prasme patenkame į nelabai patogią padėtį, tačiau greičiausiai būtent jas ir reikia pasitelkti.
***
Ir tą vakarą, kai turiu išvykti iš Kyjivo, mieste nėra elektros. Kelionė naktiniu traukiniu iki Peremislio, pirmojo miestelio Lenkijoje, trunka devynias valandas, bet traukinyje prasėdime trimis valandomis ilgiau. Galbūt dėl nesklandumų pasienyje.
Aš imu vaizduotis, kad galbūt dėl to kaltas šalia manęs sėdintis jaunuolis, kuriam veikiausiai dvidešimt ir kuris, paskelbus karo padėtį, negalėtų kirsti sienos. Pasienyje dirbančioms kariūnėms vaikinas parodė šūsnį dokumentų ant žyminio popieriaus. Jos tai ateina, tai nueina, galbūt nelabai patiki, o jis neparodo jokio nepakantumo.
Be galo greitai atsiduriu Krokuvoje. Iki skrydžio turiu daugybę laisvų valandų. Kateryna manęs paklausia, kaip sekasi kelionė būtent tada, kai aš mėginu derėtis su užplūdusiu kaltės jausmu, kad išvažiavau iš Ukrainos, su kaltės jausmu, kuris, sugebu pripažinti, yra nepagrįstas, tačiau jis vis tiek manęs nepalieka.
Atsakau, kad viskas gerai. Nutildau programėlės „Telegram“ grupes, pranešančias apie oro antskrydžius, bet jų neištrinu. Dar rytas, ieškau, kur galėčiau papusryčiauti. Priedermė atitraukia mintis nuo tų vietovių ir nuo tų žmonių. Leidžiu sau delsti tiek laiko, kiek reikia. Čia turiu laiko į valias: čia, kur laikas tebeegzistuoja, čia, kur viskas dar laisva.
Specialiai LRT.lt straipsnį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Di Pasquale
1. „Fikserė“ – lydinti kitus, rengianti susitikimus karo zonoje.
