Vaikystės piešiniai, kuriuose kelerių metų vaiko piešti karo vaizdai, tapo ukrainiečių menininko Antono Pedoso parodos pagrindu. Prasidėjęs karas gimtojoje šalyje menininką paskatino giliau nerti į asmeninę bei kolektyvinę pasąmonę, ten tūnančias istorijas, simbolius, traumas bei jų įtaką vaikui.
„Tai vienas pirmųjų bandymų vaikystės piešinius perkelti ant drobės. Piešiau be jokių eskizų, tiesiog pagautas įspūdžio“, – sako menininkas.
Kažkada vos kelerių metų vaiko spalvotomis kreidelėmis nupieštos raketos, kylančios į viršų, šiandien perkeltos ant drobės ir pakabintos aukštyn kojomis kalba apie visai kitą realybę – karo, siaubiančio gimtuosius ukrainiečių menininko Antono Pedoso namus, realybę. Vaikystės piešiniai tapo parodos „Ar tai piešei vaikystėje?“, atidarytos Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Kreatoriumas“ pagrindu.
„Mano pirmas karas buvo tarsi žaidimas. Piešinių originalai pas mano tėvus Ukrainoje, čia tų piešinių kopijos, bet iki šiol atsakymo nerandu, kodėl jau tada tai piešiau, juk tikrų karo veiksmų nebuvo... nors gal nuojauta buvo jau tada? Propaganda veikė, tai turbūt ir mane, vaiką, palietė“, – sako menininkas A. Pedosas.
Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje menininkas pradėjo analizuoti vaikystės piešinius, o prasidėjęs karas gimtojoje šalyje menininką paskatino giliau nerti į asmeninę bei kolektyvinę pasąmonę, ten tūnančias istorijas, simbolius, traumas bei jų įtaką vaikui, sugeriančiam viską it kempinei.
„Analizuoju vaikystės piešinius, pieštus kai man buvo gal kokie 2–3 metukai. Dabar pažvelgiau į juos šių dienų kontekste – tie piešiniai tada buvę tokie vaikiškai nekalti dabar tampa baisia realybės vizualizacija. Norėčiau pamatyti, ką tie visi okupantai piešė savo vaikystėje, kad dabar taip nežmoniškai elgiasi“, – teigia A. Pedosas.

Parodos įspūdį stiprina ir pasirinkta erdvė – šalia nebeveikiančių keramikos degimo krosnių, kurios dabar – aliuzija į krematoriumą.
„Šitie kūriniai per pastaruosius kelerius metus jam tapo simbolių ieškojimu, kuriais jis grindžia tolimesnę savo kūrybos eigą. jis mano, kad šie kūriniai taps kertiniais analizuojant karo kontekstus. Į ką tai galėtų išvirsti? pasakysiu savo mamos žodžiais (...) gal šitie piešiniai, vaizduojantys karą, pavirs piešiniais ne apie tankus ir mirštančius žmones, bet apie kokį nors gražų pasaulį“, – teigia parodos kuratorė Emilija Statinaitė.
Parodą lydi ir virtuali patirtis galerijoje irgi, kur pateikiama dar daugiau įžvalgų bandant analizuoti pasąmonės transformacijas bei ieškomas atsakymas į klausimą, „Ar tai piešei vaikystėje?“ .






