Praėjusios savaitės pabaigoje Kauno prieigose iškilęs naujasis „Kauno akcentas“ – Tauro skulptūra – įžiebė diskusijas. Vienus naujasis skulptoriaus Tado Vosyliaus kūrinys džiugina, kiti pažėrė kritikos, esą šis darbas – jokios meninės vertės neturinti beskonybė. Kritikos negaili ir LRT.lt kalbinti ekspertai, meno pasaulio žmonės. Anot jų, Muravos sankryžoje iškilęs tauras – ne vien skulptūra, o miesto valdžiai prieš savivaldos rinkimus naudingas politinis aktas.
Skulptūrą sieja su savivaldos rinkimais
Tauro skulptūrai LRT.lt kalbinta menotyrininkė, parodų kuratorė Virginija Vitkienė pastabų neturi, tačiau ragina įvertinti platesnį politinį kontekstą – artėjančius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus.
„Meniniu požiūriu neturiu menininkui priekaištų, išskyrus jos [skulptūros] dydį, parinktą vietą, atsiradimo aplinkybes, laiką ir politinį pasitarnavimą dabartinio mero rinkiminei kampanijai“, – sakė ji.
Anot pašnekovės, skulptūrą pristatydama prieš pat rinkimus, miesto valdžia siekė „sustiprinti emocinį klimatą“.
„Skulptūros dydis ir vieta, žinant, kaip meras nukariauja savo rinkėjų širdis dideliais skulptūriniais objektais, tokiais kaip „Laisvės karys“ prieš keletą metų ir panašiai... Tai jau asmeninis menininko pasirinkimas pasitarnauti dabar valdžioje esančios politinės jėgos interesams, tą rodo ir labai didelė būtent tos rinkėjų grupės, potencialių dabartinių mero perrinkėjų susižavėjimo banga“, – savo požiūrį paaiškino pašnekovė.
Konformizmas nėra vien sovietmečio fenomenas.
V. Vitkienė
LRT.lt pašnekovė kritikavo ir tai, kad konkurse „Kauno akcentai“ sprendimus priima ne meno ekspertai, o miesto valdžia.
Kalbėdama apie menininko reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, V. Vitkienė pabrėžė, kad kultūros žmonės turėtų saugoti demokratines vertybes. Tai, anot jos, menininko pareiga. Atsitraukdama nuo Kauno aktualijų pašnekovė taip pat priminė neseniai pasirodžiusį Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio filmą „Poetas“, kuriame pasakojama Lietuvą ir ją gynusius partizanus išdavusio talentingo, tačiau neteisingus pasirinkimus dariusio Kosto Kubilinsko istorija. Pateikusi šį pavyzdį LRT.lt pašnekovė kultūros bendruomenę pakvietė tapti visuomenės sąžinės balsu ir moraliniu kompasu. Konformizmas nėra vien sovietmečio fenomenas, sakė ji.
Heraldinis simbolis, pavirtęs jaučiu su kryžiumi ant galvos
LRT.lt kalbintas menotyrininkas Ernestas Parulskis kiču Kaune iškilusios tauro skulptūros taip pat nevadintų. Ją kuriant, teigė jis, pasiduota kitai šiuolaikybės bėdai – vizualinės kultūros suvaikėjimui, kai nei vartotojai, nei užsakovai nebesugeba suprasti simbolinės vizualios kalbos ir dizaineriams tenka vizualiomis priemonėmis iliustruoti, paaiškinti simbolius.
„Taip atsitiko ir su „Tauru“, kai užsakovai iš menininko pareikalavo mechaniškai sukeisti meno šakas – heraldinį simbolį taurą paversti realiu jaučiu su kryžiumi ant galvos. Žinoma, jau pats užsakymas turi postmodernistinį pranešimą – herbų perdarymas į iliustracines skulptūras yra labai juokingas veiksmas – bet, žinant iniciatorių rimtumą, šios versijos – slapto postmodernizmo, tenka atsisakyti“, – teigė jis.
„Nors, kita vertus, neskubėčiau – „Tauras“ Kaune yra jau antras, po „Vyčio“, skulptūriškai iliustruotas herbas. Gal kažkas turi planą padaryti Kauną suskulptūrintų herbų parku? Tuomet akivaizdu, kad mieste veikia postmodernistinių sąmokslininkų grupė“, – ironiškai pridūrė E. Parulskis.
Paklaustas, o kaip atskirti beverčius kūrinius nuo meno, menotyrininkas svarstė, kad į šį klausimą buvo lengva atsakyti iki maždaug 20 a. 6-ojo dešimtmečio, kai kiču buvo vadinama dailioji produkcija, gaminama masiniu būdu arba pagal šabloną, banali, sentimentali, puošni ir vis tiek demonstruojanti pretenziją į aukštą simbolinį statusą turintį kūrinį. Tais laikais kiekvienas muziejuose ar kelionėse akį pagalandęs žmogus kičo produkciją atpažindavo nesunkiai, paaiškino jis.
„Šeštajame dešimtmetyje atsiradus popmenui ir postmodernizmui, kurie įtraukė kičą į savo kūrybos instrumentarijų, kičo atpažinimo kriterijai tapo sudėtingesni, nes vertintojui tenka žinoti kontekstą, pajusti ironiją ar sarkazmą, pamatyti elitarizmo kritiką liekant elitinėje pozicijoje ir kitus daugiaprasmius pranešimus. Bet, panaudojus šias priemones, išgryninti kičą taip pat nesudėtinga – kičinis kūrinys koks buvo, toks ir tebėra – lengvai suprantamas, puošnus arba papildomai papuoštas, asociatyvus gilesnės patirties parazitas“, – kalbėjo jis.
R. Zemkauskas: „Kas tinka heraldikoje, neturėtų tikti prie degalinės“
Kaunietis LRT laidų vedėjas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Rytis Zemkauskas, paklaustas, kaip vertina T. Vosyliaus skulptūrą „Tauras“ ir ar pritaria kritikai, esą šis kūrinys neturi jokios meninės vertės, kalbėjo: „Tadas yra geras menininkas ir, manau, šiuo atveju apie jį ar jo kūrybą reikia kalbėti mažiausiai. Kalbėti, man regis, reikia apie mūsų kultūrą. Dalis žmonių kultūrą supranta siaurai – tik kaip meną. Arba dar primityviau – kaip „grožį“, „poilsio formą“. Šios skulptūros istorija labai gerai tą iliustruoja. Autorius pagal užsakymą (dauguma meno visais laikais yra kuriama pagal užsakymus. Da Vinčis irgi taip dirbo) sukūrė meno kūrinį. Jo meninė vertė telieka meno kritikams. O štai to kūrinio eksponavimas, kontekstas, dydis ir net pastatymo aplinkybės jau yra kultūra. Tai – daug platesnė sfera, į kurią telpa etikos, pilietiškumo, demokratijos, bendruomenės sąvokos. Ir atspindi kultūrą bei požiūrį į pasaulį tų, kurie parinko vietą, „formatą“ ir laiką.“
Pasak jo, vienareikšmiškai teigti, kad tai kičas, nereikėtų.
„Tai – labiau pareiškimas. Ką jis sako? Nežinau, ką sako nusprendusiems statyti. Galiu pasakyti, ką sako man. Iškelti iš Kauno herbo (kas nežino: visas Kauno herbas vaizduoja pirmiausia laivą. Kaunas – vandenų miestas. Laive yra skydas, tame skyde – tauras) būtent taurą grėsmingoje pozoje dideliu formatu liudija norą parodyti jėgą ir galią. Kam? Neįsivaizduoju. Karo Ukrainoje metu, man atrodo, daug svarbiau yra rodyti atjautą, o šiuolaikiniame mieste – jautrumą ir toleranciją...“ – kalbėjo R. Zemkauskas.
Pašnekovas teigė, kad panašūs taurai ir stumbrai Rytų Europoje paprastai statomi prie restoranų. Ne veltui, anot jo, „stumbrinė“ (slaviškai „zubrovka“) žinoma, turbūt, visiems.
„Beje, stebiuosi, kaip religingi žmonės nesipiktina tarp šio agresijos simbolio ragų esančiu kryžiumi. Kas tinka heraldikoje, neturėtų tikti prie degalinės“ – sakė jis.
LRT.lt paklaustas, kaip vertina Kauno miesto savivaldybės 2021 metais priimtą sprendimą panaikinti konkurse „Kauno akcentai“ anksčiau darbus vertinusią ekspertų komisiją, o šį darbą patikėti savivaldybės administracijos darbuotojams ir tarybos nariams, R. Zemkauskas sakė ir pats kurį laiką priklausęs ekspertų komisijai.
„Su kolegomis menininkais, architektais, kultūros žmonėmis stengėmės, kad mieste neatsirastų prasto skonio objektų. Kiek pamenu, laikėmės principo, kad geriau nestatyti nieko, jei nėra geros ir prasmingos idėjos. Matote, ieškojome prasmės pasiūlymuose, nes būtent prasmė yra tai, kas daro meną vertingą, o ne „grožis“, „jėga“ ar „įspūdingumas“. Netikome. Girdėdavome: ko jie nieko nestato? Pastatytų Batuotą katiną ar kažką panašaus!“ – kalbėjo jis.
Kas lieka pašalinus puošybą?
LRT.lt kalbintas menininkas Algirdas Gataveckas Kauno tauro skulptūros atlikimo technikai priekaištų neturi. Anot jo, tai nors autentiškumu ir neišsiskiriantis, tačiau kokybiškai atliktas darbas. Vis dėlto idėjos trūkumas – silpnoji kūrinio pusė.
Pašnekovas atkreipė dėmesį į T. Vosyliaus pasisakymą, kad tauras yra savotiški miesto vartai. Miesto vartai, paaiškino A. Gataveckas, gali būti visokie – nebūtinai meno kūriniai. Jis teigiamai vertina pasirinktą skulptūros dydį, nors priartėjus ji ir gali šiek tiek gąsdinti. Anot jo, tekstūra ir naudota medžiaga taip pat gera, jeigu norėta perteikti tvirtumą ir stiprybę – metalas tam puikiai tinka, tačiau taip pat jis kūriniui suteikia šaltumo. Tiesa, pastebėjo jis, bėda ta, kad skulptūros idėja, tauro motyvas, nėra nei nauja, nei unikali, ką patvirtino ir pats autorius sakydamas, jog jo idėja sutapo su miesto mero vizija. Be to, įvairių siūlymų su stilizuotu Kauno herbu „Kauno akcentų“ konkursui yra teikta ir anksčiau.
Apibendrindamas menininkas LRT.lt teigė, kad techniškai darbas atliktas gerai. Atlikimas, anot jo, yra stiprioji šio kūrinio dalis, ko gero, su tuo sutiktų daugelis.
„Aš nerandu čia originalaus autoriaus sumanymo, unikalios meninės idėjos. Yra kažkoks stilizacijos ir atlikimo sprendimo išskirtinumas, bet, kaip sakiau, tai taip pat nėra nauja“, – nuomone dalijosi menininkas.
Kūrinį matau kaip dizaino objektą, gana ambicingą rankdarbį.
A. Gataveckas
Pasak jo, norint įvertinti kūrinį, jį visų pirma reikia „apnuoginti“ – išimti puošybą ir žiūrėti, kas lieka. Kas lieka iš Kauno tauro?
„Žiūrim į taurą – herbas? Tikrai ne. Kodėl? Važiuojant iš tam tikrų rakursų tauras yra nusisukęs nuo žiūrovo. Ar Kauno herbe tauras nusisukęs? Ne, herbas yra plokščias, turi raudoną foną. Kitaip tariant, jeigu tauras būtų herbas, tai visame pasaulyje turim labai daug Kauno herbų“, – kalbėjo menininkas ir pridūrė, kad jam pačiam skulptūra labiau siejasi su iliustracija, o meno kūrinys – tai ne vien iliustracija.
A. Gataveckas teigė, kad menas turi skatinti interpretacijas, siūlyti išgalvotą visatą, o Kauno vartų funkciją atliekantis tauras – veikiau gražus daiktas, dizaino detalė.
„Aš kūrinį matau kaip dizaino objektą, gana ambicingą rankdarbį – nėra lengva tokį padaryti – arba, kaip ir sakiau, greičiausiai tauro iliustraciją“, – svarstė jis ir pridūrė, kad tauras jam taip pat primena padidintą statulėlę, kokiomis būtų galima apdovanoti miesto didvyrius.
„Aš kūrinius vertinu taip, kaip ir knygą. Atsiverčiu, bet nevertinu kūrinio pagal šrifto grožį. <...> Mes vertinam teksto idėją ir sakome, gera knyga ar negera“, – teigė jis.
LRT.lt kalbintas A. Gataveckas nemano, kad Kauno tauro kaina per didelė. Jis taip pat pritarė nuomonei, kad tai kičinis kūrinys, tačiau pabrėžė, kad ne visada tai yra blogai, ir priminė jau anksčiau minėto J. Koonso kūrybą. Aišku, pridūrė, pastariesiems būdinga „turtingesnė idėjinė dalis“. Be to, A. Gatavecko nuomone, ir kičą galima paversti menu.
„Nebūčiau iš tų, kurie labai kritikuotų, kad ji [tauro skulptūra] labai blizgi. Nesakyčiau, kad tai pats blogiausias kūrinys, bet nemanau, kad ir labai stiprus“, – paaiškino jis.
Kalbėdamas apie Kauno tauro ir Krasnodare, Rusijoje, atsirasiančios skulptūros lyginimus, A. Gataveckas svarstė, kad nors T. Vosyliaus atlikimas žymiai geresnis, tenka pripažinti, kad stilizacija labai panaši, o tai tik patvirtina, kad kūrinys nėra nei unikalus, nei originalus.
„Žmonės viešojoje erdvėje kartais kritikuoja vamzdį [Vilniuje esančią Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“]. Vamzdžio autorius atsisakė puošybos tam, kad perteiktų būtent nepaprastą meninę idėją. Kad ir kaip keistai skambėtų, žmonės juokiasi iš vamzdžio, bet, mano nuomone, vamzdis yra žymiai stipresnis meno kūrinys“, – pastebėjo LRT.lt kalbintas menininkas.
Skulptūra apeliuoja į primityviausius instinktus
VDU menų fakulteto menotyrininkė, kuratorė Daiva Price LRT.lt sakė T. Vosyliaus kūrinio gyvai taip pat nemačiusi, o nuomonę susidarė iš nuotraukų. Atrodo, svarstė ji, kad amato prasme objektas padarytas neblogai, tačiau menas tai ar ne, – sudėtingesnis, ne toks vienareikšmis klausimas. Pašnekovė paaiškino, kad meno samprata nuolat keičiasi, o šios diskusijos įtraukia tokius klausimus kaip meninė estetika, formos ir minties originalumas, autentiškumas. Šiuolaikinis menas kelia visuomenei aktualius, nepatogius, diskusinius klausimus, skatina nelikti pasyviam, mąstyti, veikti, kalbėjo ji.
Apmaudu matyti, kad tai, apie ką kalbėjome pastaruosius metus, nepaliko jokio pėdsako miesto politikų sąmonėje.
D. Price
„Kaune stovintis akcentas – dekoratyvus objektas, kurio tikslas šiandieniniame kontekste – apeliuoti į primityviausius gyventojų (rinkėjų) instinktus. Svarbu nepamiršti, kad menas, ypač kuriamas viešose erdvėse, dalyvauja platesniame visuomenės gyvenimo kontekste – vizualinėje, kultūrinėje, politinėje aplinkoje. Kaip ir visos mūsų gyvenimo sritys, menas gali būti ir dažnai yra politikos įrankis. Prisiminkime, kaip Rusijos totalitarinis režimas naudoja praeities menininkų kūrinius, formuodamas režimo, kaip atstovaujančio „didžiajai rusų kultūrai“, įvaizdį. Šis kūrinys nėra išimtis, jis yra politinio užsakymo rezultatas ir viešojoje erdvėje dalyvauja pirmiausia kaip rinkimų kampanijos dalis“, – kalbėjo D. Price.
„Kita vertus, man, kaip menotyrininkei ir Europos kultūros sostinės kuratorei, dirbusiai su šiuo projektu septynerius metus, nepaprastai apmaudu matyti, kad tai, apie ką kalbėjome pastaruosius metus, nepaliko jokio pėdsako miesto politikų sąmonėje. Ši neoriginali ir primityvi estetika sugrąžino mus dešimtmečiu atgal ir privertė vėl prisiminti tuos bloguosius „copy-paste“ pavyzdžius, kaip kad skulptūra popiežiui Jonui Pauliui II Kaune. Visi tokie užsakymai tarnauja tam tikriems interesams, todėl ir meniniai sprendimai daromi aplenkiant šios srities profesionalus. Meno „ekspertais“ tampa politikai, kunigai, funkcionieriai“, – LRT.lt sakė menotyrininkė.
Įžvelgia propagandą
Populiariausi kičo apibrėžimai sako, kad kičas – visa, kas vulgaru, sentimentalu, pigu, banalu. Kičas neturi autentiško turinio, tai kažko gražaus imitacija, paviršutiniškumas be jokio turinio. Be to, kičas suteikia momentinį emocinį pasitenkinimą be jokių intelektinių pastangų, paaiškino D. Price.
Tiesa, anot jos, šiandien nėra taip paprasta atsakyti, kas yra kičas, „nes jau 20 a. viduryje menininkai ėmė sąmoningai aproprijuoti kasdienybės objektus, populiariosios kultūros vaizdus, kurie buvo laikomi sentimentaliais, banaliais ar vulgariais, tačiau menininkų sprendimu šie vaizdiniai tapo jų meno kūrinių dalimi (prisiminkime Jeffą Koonsą, Andy Warholą ir kitus).“
Ir vis dėlto, tęsė pašnekovė, J. Koonsas ir A. Warholas – menininkai, ir jų kūriniai pirmiausia ėmė funkcionuoti meno erdvėje. „Šio Kauno akcento užsakovas – miesto meras, turintis labai aiškius politinius tikslus. Taigi ši skulptūra, o ir pats menininkas, tapo politikos įrankiu, tam tikros propagandos priemone“, – pabrėžė LRT.lt pašnekovė.
„Kaip ir totalitarinis menas, šis politinis užsakymas gali būti laikomas kiču, nes už jo – propagandinė žinutė, maloni saviapgaulė. Ir tą supranta ne tik menininkai, meno žinovai, bet ir visi mąstantys piliečiai“, – sakė menotyrininkė ir pridūrė, kad kičas gali būti puiki mūsų gyvenimo puošmena, nes padeda mums jaustis gerai, suteikia laimės, tam tikro pasitenkinimo iliuziją.
Čia ir slypi apgaulė, pabrėžė ji: „Štai tokį vaidmenį ir vaidina naujasis „Kauno akcentas“.
Taip pat skaitykite
Skulptūrą vertina palankiai
Kitokios nuomonės laikosi Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder. T. Vosyliaus skulptūrą ji vertina palankiai. „Mes iš meno istorijos žinom, kad menas gali būti visoks, taip pat ir popmenas. Galima galbūt šią skulptūrą palyginti ir su Jeffu Koonsu, kuris irgi daro tokius blizgančius paviršius, didelio gabarito „popsines“ skulptūras“, – svarstė ji.
Anot jos, tauro skulptūra nėra kičas, o paklausta, kaip atskirti meną nuo kičo, pabrėžė, kad klausimas labai sudėtingas, kylantis ir tarp pačių menininkų. Pašnekovės teigimu, neįgudusiai akiai tą padaryti labai sunku, geriau pasikliauti meną išmanančių ekspertų vertinimais.
Menas gali būti visoks.
R. Bruder
„Dabar tai, kas įvyko, ir įvyko dėl to, kad nekompetentingai ir neatsakingai buvo padarytas pareiškimas“, – kultūros ministro Simono Kairio pasisakymą, esą Kauno tauras yra Krasnodare atsirasiančios skulptūros „brolis dvynys“, prisiminė pašnekovė.
R. Bruder taip pat abejojo, ar reikėtų skulptoriaus darbą sieti su artėjančiais rinkimais. Jos žiniomis, „Kauno akcentų“ konkursui paraiškos teikiamas iš anksto. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad kelias nuo idėjos iki jos įgyvendinimo gana ilgas, todėl greičiausiai tai tėra sutapimas.
Autorius kritiką atmetė: tauro idėja kilo natūraliai
Kiek anksčiau LRT.lt kalbintas skulptorius T. Vosylius atmetė kritikų teiginius, esą tauro skulptūra Kaune – miesto valdžios užsakymas, o jis pats pasitarnavo politikų siekiams. Anot jo, kadangi skulptūrai nusižiūrėjo Muravos sankryžą – savotiškus miesto vartus – tai idėja, kad čia turėtų atsirasti Kauno simbolis tauras, kilo natūraliai.
„Taip nutiko, kad Kauno meras jau kurį laiką turėjo viziją sukurti Kauno simbolį. Buvo klausta kitų menininkų, o aš tikrai to nei girdėjau, nei ką. Taip sutapo, kad aš tą pasiūliau“, – kalbėjo T. Vosylius.
Pašnekovas pabrėžė, kad jokio išankstinio užsakymo iš miesto valdžios negavo. Anot jo, apie tai nė kalbos negali būti.
„Netgi labai smagu, kad taip nutiko. Vadinasi, tas simbolio trūkumas ne tik mano galvoje buvo. Labai smagu, iš tikrųjų, kad taip sutapo. Meras taip galvoja ir dauguma kauniečių taip galvoja, tai čia viskas gerai“, – sakė T. Vosylius.
LRT.lt T. Vosylius sakė, kad konkurso iniciatorius yra miesto savivaldybė, tačiau tai nereiškia, kad jis pats įtrauktas į politinę kovą. Pasak kūrėjo, taip sutapo, kad tauras kauniečiams pristatytas būtent prieš rinkimus, ir būtų keista, jeigu dėl to skulptūros įrengimą būtų reikėję atidėti dar kuriam laikui.
V. Matijošaitis: „Menininkui mes nesakome, ką daryti“
Tai, kad tauro skulptūra buvo paties menininko pasirinkimas, o ne miesto valdžios prašymas, pabrėžė ir meras V. Matijošaitis.
„Menininkui mes nesakome, ką daryti. Menininkai, sukūrę eskizus, pateikia juos svarstyti ir nusprendžiame, ką darome“, – antradienį žurnalistams sakė V. Matijošaitis, taip pat pridūręs, kad nėra meno kritikas, todėl visi „Kauno akcentų“ darbai jam gražūs.
Kiek anksčiau LRT.lt kalbintas Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas kalbėjo panašiai ir pabrėžė, kad kūrėjai patys sprendžia, kokius darbus pateiks komisijai.
Jis taip pat atmetė kritiką, kad skulptūra Muravos sankryžoje specialiai įrengta prieš savivaldos rinkimus, siekiant pritraukti rinkėjų. Pasak S. Rimo, ją pastatyti planuota dar 2022-ųjų gruodį, tačiau procesas užtruko.
LRT.lt primena, kad nuo 2017 m. vykstančio konkurso „Kauno akcentai“ tvarką miesto valdžia pakeitė 2021-aisiais, ekspertų vertinimą patikėdama iš savivaldybės tarybos narių ir darbuotojų sudarytai komisijai. 2022 m., kaip teigė S. Rimas, vėl pasitelkti menotyrininkai. Taigi, kaip numatyta konkurso apraše, naudingumo vertinimą atlieka ekspertas, o jo išvadas svarsto savivaldybės komisija urbanistiniams, architektūriniams ir investiciniams klausimams spręsti, kurios pirmininkas yra Kauno meras V. Matijošaitis. Paruoštos rekomendacijos vėliau perduodamos administracijos direktoriui, jis ir tvirtina galutinį sprendimą.
