Teatro režisierius Rimas Tuminas, „dėl karo Ukrainoje išmestas iš teatrų Maskvoje ir Vilniuje“, dirbo Izraelyje – Jafoje pastatė „Aną Kareniną“. Jis kalba apie cenzūros naudą, kovoja su plaučių vėžiu ir ketina apgauti mirtį. Taip skelbia naujienų portalas „Haaretz“, publikuodamas išsamų interviu su lietuvių teatro kūrėju.
Portalo „Haaretz“ publikacijoje „Netekęs darbo Maskvoje, legendinis režisierius stovi priešais paskutinę uždangą Izraelyje“ primenamas Lietuvos kultūros ministro Simono Kairio ultimatumas režisieriui, 15 metų dirbusiam Maskvoje ir Vilniaus mažajame teatre. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, kultūros ministras parašė, kad jam „gerbiamas režisierius niekuo nesiskiria nuo girto rusų kareivio, kuris žygiuoja svetimoje žemėje“ ir liepė pasirinkti – arba Mažasis teatras atleidžia R. Tuminą, arba šis pats turi atsistatydinti.
Anot izraeliečių leidinio, Jevgenijaus Vachtangovo teatras R. Tuminą oficialiai atleido praėjusią gegužę, kai buvo nutekinti ir internete paskelbti du režisieriaus privatūs pokalbiai. Viename jų lietuvis keikė Rusiją sakydamas: „Kai Ukraina suduos smūgį Maskvai, jie supras, ką reiškia bombarduoti Ukrainą.“
Jis prisipažįsta, kad buvo apmaudu palikti Mažąjį teatrą Vilniuje. Esą Lietuvoje dėl Rusijos tvyro įtampa, o kai prasidėjo karas, imta ieškoti kaltų, išdavikų.
„Tai lyg smegenų infekcija, – leidiniui sako R. Tuminas. – Manau, tai praeis. Aš į tai žiūrėjau su humoru, su ironija ir empatija. Kvailiai, kvailiai. Tai praeis.“
2014 metais R. Tuminui buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Režisierius leidiniui teigia, esą Izraelio gydytojai neseniai padarė stebuklą, pratęsė jo gyvenimą. Teatro kūrėjas intensyviai gydytas, tačiau repetavo. „Anos Kareninos“ premjera rusų teatre „Gešer“ Jafoje šalia Tel Avivo įvyko sausį. Dabar kalbama apie tą patį pastatymą hebrajų kalba pavasarį.
70-metis režisierius portalui „Haaretz“ prisipažįsta jau susitaikęs, kad gyventi liko nedaug. Tačiau, kaip pastebi žurnalistė, jo taip trokštama cigaretė ir ateities dėlionės rodo ką kita – gyvenimo sklidiną žmogų, kuris nė neketina sustoti.
Leidiniui R. Tuminas atskleidžia vylęsis grįžti į Vachtangovo teatrą. Tačiau, esą, jo viltys išblėsusios, todėl planuoja padirbėti Graikijoje arba Sakartvele. Svarstoma ir apie tai, kad lietuvis galėtų užimti pernai mirusio „Gešer“ įkūrėjo Jevgenijaus Arye vietą.
Grįžti į Maskvą jį kvietę Vachtangovo aktoriai. „Ką gali žinoti? Gal Putinas bus nužudytas arba nušalintas nuo valdžios? Gal iki vasaros, kol pradės žydėti obelys, bus visai kita Rusija? Aš tuo tikėjau“, – izraeliečių leidiniui sako teatro kūrėjas.
Žurnalistė režisieriui priminė, kaip kartą jis palankiai atsiliepęs apie cenzūrą. R. Tuminas atsakė, kad vis dar laikosi tokios nuomonės. Esą, cenzūra reikalinga tam, kad būtų išvengta vulgarumo, grubumo ir neišmanymo. Anot jo, laisvės sąvoka sumišusi su vulgarumu, „viskas nukreipta į komercinius tikslus“. Jo įsitikinimu, vadinamasis nepriklausomas menas pūva ir miršta.
R. Tumino teigimu, menas turi priklausyti nuo valstybės. Per gyvenimą supratęs – kuo skurdesnė šalis ir kuo labiau ji paklūsta diktatūrai, tuo įdomesnis teatras.
„Štai toks paradoksas: sovietmečiu, nepaisant griežtos ideologinės cenzūros, teatras buvo labai aukšto meninio lygio“, – portalui „Haaretz“ tvirtina režisierius.
Žurnalistės klausiamas, kaip šiais laikais vertina Anos Kareninos tragediją, R. Tuminas sako, kad šis veikalas yra apie tai, kaip laikas naikina žmogaus egzistenciją.
„70, 80 metų – visada manome, kad gyvename per trumpai. Manau, užtenka. Žmogui skirta užtektinai laiko daug nuveikti ir daug ką suprasti, bet nesuteikiama gyvenimo prasmės supratimo. Jis užšąla ant mūsų lūpų likus akimirkai iki mirties“, – naujienų portalui kalba R. Tuminas.
Izraelio gydytojai prognozuoja, kad režisieriui liko gyventi 6 mėnesiai. Plaučių vėžys, anot jo, yra nepagydomas, ligą galima nebent uždelsti. „Ir teatras, menas veikia lygiai taip pat. Jis sako mirčiai: „Palauk akimirką, atsitrauk. Aš nenoriu su tavimi susitikti. Taip, tu esi čia, bet palauk. Aš tave apgausiu“, – leidiniui „Haaretz“ kalba R. Tuminas.
