„Pusiau juokais sakyčiau, bet tik pusiau, kad labiausiai prie seksualinės revoliucijos sovietinė Lietuva priartėjo bendrabučio lovoje“, – sako vienas iš knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ autorių, istorikas Tomas Vaiseta. Kartu su kolega istoriku Valdemaru Klumbiu jie neseniai išleido monografiją apie seksualumo kultūrą sovietmečiu.
Kultūros terminas pasirinktas neatsitiktinai. Autoriai kreipia žvilgsnį į tuometinę vizualinę kultūrą spaudos puslapiuose, taip pat kalbėjimą apie seksualumą įvairiose knygose ir bando užčiuopti žmonių elgesį, kliaudamiesi archyviniais dokumentais, dienoraščiais ir pokalbiais su žmonėmis, dar prisimenančiais savo gyvenimą sovietmečiu.
Ir nors paviršinis – vaizdo ir žodžio – sluoksnis atrodo šmaikštus, žaidybiškas, traukiantis akį, tačiau dažnai slepia ir skaudžius dalykus: žemą seksualinę kultūrą, skirtingus vyrų ir moterų įsivaizdavimus apie tai, kas yra seksas, o labiausiai – nuolatinį smurtą prieš moteris. Autoriai sakosi tik bendrais bruožais aprašę šią sudėtingą problemą: istorijos tokios skaudžios ir sudėtingos, kad žmonės nenori apie jas kalbėti, neskatina jų ir visuomenė to daryti.
LRT.lt pokalbyje – apie žaismingus vaizdus, pornografiją, totalitarinės valdžios ir autoritarinės visuomenės santykį, homoseksualių žmonių ir moterų padėtį kalbamės su istorikais V. Klumbiu ir T. Vaiseta.
PAGRINDINĖS POKALBIO MINTYS
- Ne tik valstybė kontroliavo seksualumo apraiškas, bet ir autoritarinė visuomenė;
- Sovietmečiu valdžios institucijos ir medikai stengėsi spręsti gimstamumo problemas susitelkdami į moters malonumą;
- Įteisinus skyrybas Sovietų Sąjungoje, pagrindinės jų iniciatorės buvo moterys;
- Seksualinė revoliucija sovietų Lietuvoje vyko, tačiau gerokai švelnesniu pavidalu nei Vakaruose;
- Sovietiniai žurnalai stengėsi patenkinti skaitytojų poreikį: publikuoti daugiau atvirų nuotraukų ir turinio;
- Seksualiniai santykiai, moters malonumas pats savaime nebuvo svarbus, jis buvo pasitelkiamas tam, kad būtų išsaugota šeima, reguliuojamas gimstamumas, išvengiama socialinių problemų.
– Knygos pavadinimas „Mažasis o“ – galbūt galėtumėte papasakoti, ką jis reiškia?
Tomas: „Mažasis o“ atsiranda paprastai, nes „didysis o“ įprastai yra siejamas su orgazmu. Vakarų kultūroje ši sąvoka siejama su seksualine revoliucija, kai atsiranda seksualinio pasitenkinimo, malonumo sureikšminimas ir kartu – jo politizavimas. Apie „didįjį o“ Vakaruose daug viešai kalbama nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, jis siejamas su laisvėjimu, ypač moterų emancipacija. Pavyzdžiui, feministinis judėjimas pradeda svarstyti apie vaginalinio orgazmo mitą: anksčiau buvo manoma, kad jos pasitenkinimą gali pasiekti tik tokiu būdu. Diskusijos Vakaruose sukasi aplink šiuos klausimus.
Sovietų Lietuvoje panašiu laikotarpiu taip pat pradedama kalbėti apie moterų seksualinį pasitenkinimą, tačiau gerokai santūriau. Apie šiuos dalykus leidžiama kalbėti gydytojams, pedagogams, panašių sričių specialistams. Tačiau moters seksualinis pasitenkinimas vis tiek nėra svarbiausias. Kur kas svarbiau – šeima, meilė, kitos didžiosios vertybės. Seksualinis malonumas yra pajungiamas visoms šioms vertybėms.
Galima šį pavadinimą suprasti ir kaip metaforą sakant, kad kalbėjimas apie seksualumą, vizualinės jo raiškos sovietmečiu egzistavo, bet, palyginti su Vakarais, visa seksualumo kultūra kūrėsi aplink „mažąjį o“: prislopinta, nuosaiki, varžoma, ar galima taip sakyti? [kreipiasi į Valdemarą]
Valdemaras: Seksualinė kultūra varžoma konservatyvios visuomenės, kurią valstybė palaiko. Nors, įdomu, kad radome keletą vietų, kuriose valstybė šiek tiek liberalesnė nei viešoji nuomonė.
8-ajame dešimtmetyje valstybė, kuriai reikia skatinti gimstamumą [jis tuo metu labai sumažėjęs – LRT.lt], siekia pakeisti ir moters padėtį šeimoje ir pradeda kalbėti apie tai, kad ne tik vyras turi patirti malonumą seksualinių santykių metu, bet ir moteris. Viena iš moterų seksualinio nepasitenkinimo priežasčių – žema seksualinė kultūra, taip pat ir tai, jog abi lytys skirtingai suvokė seksualumą. Moteriai tai dažnai buvo prievolė, nemaloni, o kartais ir šlykšti patirtis.
1965 m. atlaisvinamas skyrybų procesas, tad jų daugėja. Didžioji dalis skyrybų iniciatorių buvo moterys, vadinasi, jos yra labiausiai nepatenkintos: reikia jų pasitenkinimą didinti, o iš to kyla grynai pragmatinis bandymas įtikti moterims ir pakeisti vyrus.
Vyras viešai pradedamas auklėti: jis turi atsižvelgti ir į moters norus, taip pat, jeigu kažkas negerai seksualiniuose santykiuose, tai vyras yra kaltas, o ne moteris.
– Kodėl sovietų Lietuvoje visuomenė yra konservatyvesnė nei Vakaruose? Juk prieš tai buvo tarpukaris, matomos feminizmo apraiškos, laisvėjanti visuomenė.
Valdemaras: Reikėtų pasakyti, kad ir „Vakarai“, ir jų „liberalumas“ yra sąlyginis terminas. Pavyzdžiui, prisiminkime Airiją. Šioje šalyje kontracepcija ilgai buvo drausta, o leista – tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, bet prižiūrima toliau griežtai, tokia pati situacija kalbant apie abortus ir skyrybas. Galbūt Lietuva irgi būtų tokia buvusi, jei būtų likusi laisva kaip Suomija. Šito mes nežinome.
Mūsų visuomenė valstietiška, apie 80 proc. tarpukariu priklausė valstietijai, o jie visada yra konservatyvūs.
Tomas: Svarbu ir tai, kad Lietuva – katalikiška.
Pridėčiau dar, kad autoritarinė valstybė formuoja autoritarinę visuomenę arba neleidžia jai tapti kitokia. Žinoma, konservatyvumas nebūtinai tapatu autoritarinei visuomenei, bet šiuo atveju lietuviška visuomenė buvo autoritarinė.
Kartais klaidingai manoma, kad viskas, kas susiję su seksualumo kultūra, normų palaikymu, varžymais, ateina iš valstybės, antai, ji kontroliuoja ir varžo. Iš tikrųjų daug dalykų kyla iš pačios visuomenės: apie tai šiai visuomenei yra nepatogu kalbėti. Nežinau, kiek ji buvo konservatyvi, bet šalia konservatyvumo ji buvo ir autoritarinė pati iš savęs.
Valdemaras: Sunku kartais atskirti vieną nuo kito.
Tomas: Geriausias pavyzdys – homoseksualūs žmonės. Taip, vyrų homoseksualūs santykiai sovietmečiu yra draudžiami, jie formaliai yra persekiojami, yra nuteisiamų vyrų, tačiau, kai žiūrime į skaičius, kiek yra nuteistųjų, įsivaizduojame, kiek maždaug iš tiesų homoseksualių žmonių visuomenėje, tai suprantame, kad nuteistųjų skaičius nėra didelis, jis labai svyruoja per laiką, tad reiškia, kad vyksta politinės, ideologinės, socialinės kampanijos, inicijuojamos iš viršaus.
Bet taip pat akivaizdu, kad valstybei homoseksualumas nėra jau toks svarbus klausimas, kad ji pajungtų visą galingą aparatą. Neneigiu, kad homoseksualūs žmonės kentėjo dėl valstybės persekiojimų, bet akivaizdu, kad valstybei tai nėra svarbiausias klausimas.
Kai kur kaip tik žmonės praneša, bando įskųsti homoseksualius asmenis. Visuomenei atrodo, kad čia didesnė problema: reikalaujama valstybės kažką daryt, o ji kartais pažiūri pro pirštus.
Seksologas Igoris Konas prisimena tokį pasakojimą iš tuometinio Leningrado (tai, žinoma, gali būti gandas arba anekdotas), kuris atspindi to meto nuotaiką. Vienas miesto milicijos viršininkas nusprendė, kad reikia nuosekliai vykdyti Baudžiamojo kodekso nuostatą, nukreiptą prieš homoseksualius vyrus, ir juos pradėti gaudyti. O tada milicininkui paskambino kažkas iš partijos viršūnėlių ir sako: ką čia dabar sugalvojai? Nori visą Kirovo teatrą [Operos ir baleto teatras, dabar – Marijos teatras Sankt Peterburge – LRT.lt] uždaryti?
Ši istorija atspindi tai, jog veikė ne tik autoritarinė valstybė, bet ir autoritarinė visuomenė, iš kurios pačios kyla ne tik noras sunorminti seksualines tapatybes – kad visi veiktų pagal vieną modelį, bet ir nusiteikimas prieš hipius, kurie atrodo ne taip kaip visi kiti žmonės.
Taip, hipius gaudo milicija ar komjaunimas, kerpa jiems plaukus, liepia jiems persirengti, bet yra ir didelė visuomenės dalis, kuriai nepatinka nuo normų „nukrypę“ žmonės, neatitinkantys bendro vaizdo. Man regis, kad per mažai apie tai yra kalbama: autoritarinėje valstybėje susiformuoja ir yra palaikoma autoritarinė visuomenė ir ji pati save pradeda valdyti taip, kaip jai reikia.
Valdemaras: [Tokia visuomenė] pati save reprodukuoja, kartu tokioje visuomenėje sunkiai atsiranda ir pokyčių: informacija ateina, bet ji vis tiek yra išsami, taip pat yra ir visuomenės vidinė inercija. Jeigu lyginame su Vakarais, tai į juos po seksualinės revoliucijos ateina ir valstybė, skatinanti liberalesnę politiką: taip pat ir seksualinėje srityje.
Valstybės politika čia – stagnuojanti. Valstybė bando, bet aiškiai matyti, kad reaguoja kerėpliškai, vėluoja. Na, pavyzdžiui, pasimato SSRS demografinės problemos (europinėje dalyje jos buvo labai didelės) 8-ojo dešimtmečio pradžioje, o reakcija įstatymais ateina tik po maždaug dešimties metų. Pavyzdžiui, ieškoma būdų, kaip leisti moterims dirbti ne visą darbo dieną, skirti vaikams dėmesio.
Lygiai tas pats ir su seksualumo dalykais: ryškiai matosi vyriškumo temoje. Moteris valstybė bando keisti, pavyzdžiui, įtraukia jas į darbo rinką, vyksta ekonominė emancipacija, bet kad vyras būtų labiau įtrauktas į šeimos gyvenimą, kalbama tik šūkiais, jokių praktinių išeičių nėra. Pavyzdžiui, dabar turime tėvystės atostogas. Sovietų Sąjungoje apie tai net kalbos nėra: vyrų tiesiog neišleidžia iš darbo.
Tomas: Viename mūsų atliktame interviu moteris pasakoja, kad su vyru dirbo vienoje darbovietėje, užėmė aukštesnes pareigas, jai teko daugiau atsakomybės darbe. Šeima turėjo mažą vaiką, o jis susirgo. Įprastai moteris imdavo nedarbingumo lapelį, tačiau šįkart jai reikėjo atlikti svarbią užduotį, tad paprašė vyro, kad šis pasiimtų laisvą dieną. Ją išsikvietė viršininkas ir pasakė: „Tu turi eiti namo, o vyras turi grįžti į darbą.“ Matome, kad nusistatymas principinis: vaikai yra moterų reikalas.
– Abu šiek tiek kalbėjote apie vyrų padėtį sovietmečiu. Neseniai knygą apie šeimą Lietuvoje išleidusi Dalia Leinartė taip pat kalba apie vyrus. Vienas iš jos teiginių – iš vyrų ideologija nesitikėjo nieko. Ką jūs manote apie tai?
Valdemaras: Priklauso nuo to, apie ką kalbame. Ideologija iš vyrų tikėjosi, kad jie bus kariai ir darbininkai. O kalbant apie šeimą: ideologija į šeimą apskritai nelabai kišosi. Buvo tik pavieniai atvejai, gal tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje susidomėta vyrų vaidmeniu šeimoje. Tuo metu, pavyzdžiui, žurnale „Šeima“ atsiranda idealizuotų straipsnių, kuriuose svarbus ir vyras.
Akivaizdžiai taip nebuvo, paveikslėliai pagražinti. Vaizduojamos daugiavaikės šeimos [knygoje pažymima, kad daugiavaikės šeimos sovietmečiu nebuvo labai populiarios – LRT.lt], taip pat nuotraukos, o vyras jose padeda šeimoje. Nesuprasi, kiek čia buvo valstybės politika, o kiek pavienių žmonių Švietimo ministerijoje bandymas išspręsti jiems aiškiai matomą skyrybų problemą. Valstybės politika pasireiškia įstatymuose, tačiau ten daug apie vyrus nekalbama: susitelkiama į moteris, kaip gerinti jų padėtį, vyrai paminimi tada, kai kalbama apie tai, kad reikia didinti jų pagarbą [moteriai] ir atsakingumą. Nieko konkretaus, daugiau šūkiai.
Vyrų kaip tikslinės grupės nėra. Visa visuomenė yra vyriška, tad viskas joje ir skirta vyrams, o štai moterys jau atskirai.
Sovietinis požiūris į lyčių lygybę: moterims reikia duoti privilegijų. Ne sulyginti teises, o moterims duodi privilegijų. Pavyzdžiui, daugiau laisvadienių (šitai užfiksuota net Konstitucijoje). Šis kelias skiriasi nuo „vakarietiško“.
– Knygoje yra terminas „meilės diktatūra“ – gal galėtumėte paaiškinti, ką jis reiškia?
Tomas: Meilės diktatūra mano sugalvotas terminas (jį Valdemaras ne iš karto priėmė), reiškiantis tai, kad Sovietų Sąjungos viešojoje erdvėje kalbantys žmonės (pavyzdžiui, medikai) į pirmąją vietą iškelia meilės idealą, o visa kita – įskaitant seksualinius santykius, yra skirta tik tam, kad būtų galiausiai išpildyta meilė, o ne atvirkščiai.
Nekalbama apie tai, kad seksualiniai santykiai būtų vertingi savaime atskiri nuo meilės. Tuo metu viešojoje erdvėje tai – neįsivaizduojamas dalykas. Faktas, kad sunku suprasti, kas tuo metu įdedama į žodį „meilė“.
Egzistuoja labai daug šio žodžio prasmių. Pavyzdžiui, stalinistiniu laikotarpiu ji siejama su gamybiniais santykiais: du jaunuoliai darbininkai aukojasi dėl valstybės ir įsimyli. Paskui atsiranda pragmatinės meilės idėja: meilė grįsta pagarba, pagalba vienas kitam, lengviau gyventi kartu, kalbama apie tai, kad aistringa meilė nereikalinga, bet, žinoma, visuomenėje ji egzistuoja. Nepaisant to, šis žodis visuomet iškeliamas kalbančiųjų viešojoje erdvėje į pirmąją vietą, o visa kita – pajungiama meilės tikslui.
Jeigu sakoma vyrui pagalvoti apie tai, kaip patenkinti moterį, tai ne dėl to, kad seksualinis malonumas yra vertybė savaime, bet dėl to, kad tau leistų išlaikyti šeimą, sustiprinti meilės ryšius, kils mažiau problemų šeimoje.
– Viename iš skyrių susitelkiate į vaizdinę kultūrą, žurnalus. Kodėl? Ką ten galima pamatyti?
Tomas: Biblijoje viskas prasideda nuo žodžio, o seksualumo kultūroje nuo vaizdo. Sovietai tą aiškiai suvokė: vizualinė kultūra buvo labiau kontroliuojama negu tekstai.
Viena iš knygos pagrindinių žinių – gal žmonėms, gyvenusiems Sovietų Sąjungoje, tai nepasirodys didžiulis atradimas, bet mums buvo. Jei kalbėtume ne tik apie spaudą, bet ir kitas vizualiosios kultūros dalis, tai 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasideda stipri vizualinė seksualizacija, o tai kertasi su išlikusiu vaizdiniu mūsų atmintyje, kad sovietmečiu nieko nebuvo rodoma, nei jokio bučinio, nei nuogo kūno.
Reikia pasakyti, kad kalbame tik apie moterų vaizdo seksualizaciją. Per moters vaizdinį vizualioji kultūra aiškiai ir stipriai seksualizuojasi, ypač kai kuriuose leidiniuose, pavyzdžiui, „Šluota“.
– O kodėl būtent tuo laikotarpiu? Kas įvyksta 7-ajame dešimtmetyje?
Tomas: Dažnai manoma, kad žiniasklaida sovietmečiu funkcionuoja kaip ideologinis indoktrinacijos aparatas. Žinoma, bet kartu kiekviena redakcija rūpinasi, kad būtų skaitytojų. O tai reiškia, kad jie irgi domisi žmonių poreikiais.
Daromi net tam tikri „rinkos tyrimai“. Jie primityvūs, bet vis tiek atliekami. Pavyzdžiui, „Švyturio“ korespondentai važinėja po regionus ir daro žmonių apklausas: ką skaitote? Kodėl skaitote? Archyvuose galima rasti korespondentų apibendrinimų: žmonės kioske žurnalą renkasi pagal viršelį. Jis įvardija, kad tuo metu „Švyturys“ pralaimi „Jaunimo gretoms“, nes jos renkasi spalvingesnius viršelius. Iš žmonių anketų matosi, kad jos nėra falsifikuojamos. Pavyzdžiui, yra nemažai vyrų, kurie rašo iš sovietinės armijos ir sako, kad jiems patinka, kai žurnale atsiranda apnuogintų moterų, galėtų būti dar daugiau.
Atsiranda ir besipiktinančių: vienas knygos skyrelis vadinasi „Išsipešiojusių panelių revoliucija“. „Išsipešiojusios panelės“ – citata iš skaitytojo laiško, kuriame piktinamasi, kad tokios panelės apskritai rodomos. Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, tai ta nuotrauka nėra tokia rėkianti: merginos veidas su madinga papūsta šukuosena, bet šitai siejama su seksualiniais bruožais ir tai kelia pasipiktinimą.
Redakcijos reaguoja į žmonių poreikį. Seksualizacija kyla kaip supratimas, kad žmonėms to reikia, įdomu ir tai – būdas pritraukti skaitytojų dėmesį.
Valdemaras: Ir patiems redakcijos darbuotojams patinka. (juokiasi) Fiksuotas įvykis, kad cenzoriai atėjo į „Šluotą“ ir pareiškė, kad reiktų mažinti atvirų nuotraukų. „Glavlito“ vadovas sako, kad jo paties nuomonė nėra svarbi, tiesiog reikia vykdyti nurodymą. Toks įspūdis, kad jam gaila, kad reikia mažinti tokių nuotraukų skaičių.
Tomas: Akivaizdu, kad 1968 m. atsiranda nurodymas iš viršaus: reikia „raukti“ su šia įsibėgėjusia seksualizacija. Manome, kad tai pirmiausia susiję su Čekoslovakijos įvykiais, bet, nors reiktų tai daugiau patyrinėti, sovietinė valdžia mato, kas vyksta tais pačiais metais Vakaruose: universitetuose studentai protestuoja, Prancūzija apskritai kelioms savaitėms sustingsta.
Ir matomas kitas dalykas: tie studentai ant barikadų lipa su seksualumo šūkiais, tad sovietinė valdžia pastebi ir šią dalį. Čekoslovakijos įvykiai yra svarbūs, nes tai – tiesioginė grėsmė vietinei valdžiai, bet manoma, kad gali ateiti ir kita banga. Sovietinė valdžia yra žvaira valdžia: ji viena akimi visuomet žiūri į Vakarus. Noras pralenkti – noras bent priartėti prie to.
– Knygos antrajame viršelyje užsimenama, kad sovietmečiu žmonės rinkosi kartu grupėmis žiūrėti pornografinių filmų. Kiek tai buvo paplitę? Kaip vykdavo?
Valdemaras: Žodis „pornografija“ sovietmečiu apibūdindavo tai, kas yra nepriimtina. Pavyzdžiui, žmonėms, apsirengusiems pernelyg vakarietiškai, buvo įprasta sakyti, kodėl jis čia „pornografiškai“ apsirengęs.
O pornografija kaip fenomenas visuomet buvo. Net Stalino laikais buvo: Lietuvoje tuo metu nieko neradome, bet Estijoje 1950 m. veikė pornografijos gamybos fabrikėlis. Pas vieną rado 3000 pornografinių nuotraukų, o pas kitą – 2000. Taip pat buvo žmonių, kurie dalį pelno vėliau gaudavo už tai, kad suvilioja moteris, kad jos nusifotografuotų. Dalis besifotografuojančių moterų buvo prostitutės.
Kokybinis lūžis įvyko atsiradus vaizdo peržiūrų galimybei. Kalbame apie maždaug 1982 m., kai pradeda plisti vaizdo kasetės. Vyko grupinės peržiūros kelių filmų: kaip mums pasakojo, filmų repertuare būdavo „karačis“, „bajavykas“ ir pornografija. Prisimenama istorija, kai vyras su žmona važiavo filmų žiūrėti iš Vilniaus į Kauną. Net CK pareigūnai buvo susirinkę pasižiūrėti itališkos pornografijos: ne pačios bjauriausios, bet vis tiek. Buvo, tiesa, ir nubaustų žmonių. Įdomu tai, kad bausdavo ne už kokių nors netinkamų meninių filmų rodymą, o būtent už pornografiją.
Kadangi buvo mažai tų, kurie rodo, o norėjusių pažiūrėti buvo daug, tai susirinkdavo didelės kompanijos, įvairių lyčių. Peržiūra prasideda Fellinio filmu, o baigiasi – juoda pornografija, pavyzdžiui, žinomiausia pornografine juosta „Jekaterina II“.
Tomas: Tiesa, įdomu ir tai, kad žiūrint erotinius ir pornografinius filmus iš užsienio, į Lietuvą ateidavo ir kitokios idėjos apie tai, kaip gali atrodyti seksualiniai santykiai. Pavyzdžiui, turime liudijimą apie tokį seansą, kai vyrai kartu žiūri ir stebisi, kad po lytinio akto žmonės dar toliau glamonėjasi ir eina nusiprausti.
Valdemaras: Vakaruose „lengvoji“ pornografija ilgai atliko ir šviečiamąją funkciją, o Sovietų Sąjungoje išplitus kasetėms, žmonės norėjo tos pačios juodžiausios, grubios. Net ir sovietinėje „Šluotoje“ iki perestroikos seksualumas žaidybiškas, o vaizdo kasetėse – grubus.
– Paskutinis knygos skyrius kalba apie seksualinį elgesį, kurį ir sunkiausia apčiuopti. Vienas iš jūsų metodų – kalbinami žmonės, kurie prisimena sovietmetį. Jau knygoje rašote, kad sunku šitai tyrinėti, žmonės nėra linkę atvirauti, tačiau vis dėlto, ką galima pasakyti iš jūsų tyrimo apie seksualinį žmonių elgesį?
Tomas: Man viena iš įdomiausių įžvalgų buvo metodologinė: iš sociologinių apklausų sunku pamatyti seksualinių santykių įvairovę: pavyzdžiui, visus seksualinius santykius ne šeimoje, kurie buvo svarbi kultūros dalis. Šitai galima pamatyti per žmonių pasakojimus, atsitiktinius liudijimus, dienoraščių ištraukas.
Surinktuose liudijimuose pasakojama apie kai kurių universitetų studentų elgesį: neaišku, kiek tai yra anekdotas, kiek tiesa, bet lyg ir atspindi tai, kad tikrai buvo laisvo elgesio seksualine prasme.
Valdemaras: Tą galima aptikti ne tik mūsų surinktuose liudijimuose. Pavyzdžiui, yra pasakojimų apie moteris, miegančias su keliais vyrais iš eilės tame pačiame bendrabučio kambaryje, lenktynes „kas ilgiau išlaikys“ ir t. t. Pasakojimai pasirodo katalikiškoje savilaidoje, tad įvykiai gali būti apibendrinti norint moralizuoti. Labai sunku tokius dalykus užfiksuoti, juk atsiminimuose, ypač moterys, tikrai nepasakos, kad dalyvavo orgijose.
Tomas: Pusiau juokais sakyčiau, bet tik pusiau, kad labiausiai prie seksualinės revoliucijos sovietų Lietuva priartėjo bendrabučio lovoje.
Jaunimas pabėgdavo nuo viską stebinčios tėvų akies – daugelis dėl urbanizacijos palikdavo mažus miestelius ir kaimus, pradėdavo studijuoti. Universitetai visais laikais buvo vietos, kuriose žmonės susiduria su nuomonių, kultūros įvairove, net ir autoritarinėje, sovietinėje visuomenėje.
Bendrabutis ir labai varžo, bet ir padaro neišvengiamus laisvesnius santykius. Pavyzdžiui, jei draugas miega vienoje lovoje, tu parsivedi draugę, tai glamžaisi su ja kitoje lovoje. Kam nors tai gali pasirodyti baisu, bet juk beveik neišvengiama. Bendrabučiai – tam tikros seksualinės kultūros centrai.
Bet turėčiau pasakyti, kad svarbi tema, kurią tik bendrais bruožais aprašėme knygoje, – seksualinis smurtas. Kai skaitai to meto dienoraščius, moterys beveik neišvengiamai susiduria su seksualiniu smurtu: pavyzdžiui, aptinkame pasakojimų, kad vyras prievartauja žmoną netgi turėdamas kitą moterį. Apie šiuos dalykus labai sunku kalbėti. Cituojame vieną moterį, kuri yra patyrusi seksualinį smurtą, bet apie tai sužinojome ne iš jos, o iš kitų.
Valdemaras: Didžiulė gėda kalbėti. Niekas tuomet neskatindavo kalbėjimo apie tokius potyrius. Milicija nepriėmė tokių bylų. Nenorima tuo užsiimti, nes tokius dalykus sunku įrodyti, o po to bus nepabaigta byla. Jeigu atnešamas pareiškimas, tai visaip stengiamasi atkalbinėti.
Tomas: Yra vienas pasakojimas, kaip moteris dabar žiūri žinias, o jose kalbama apie „MeToo“ judėjimą, ir tik bežiūrėdama laidą suvokia, kad prie jos priekabiaudavo mokytojas. Jis, eidamas klasėje tarp suolų, visuomet perbraukdavo jai per šlaunį.
Tuo metu ji apie tai negalvojo, suprato, tik atsiradus kitokiam žodynui, pasikeitus elgesio normos. Atrodo kaip smulkus dalykas, jį sunku sugaudyti, bet taip pat sunku apčiuopti ir sunkų seksualinį smurtą, kuris yra visos sovietinės seksualumo kultūros pamate.
Valdemaras: Vis tiek kultūra patriarchalinė. Pavyzdžiui, yra pasakojimų, kad jei šokiuose [šokių kultūrai yra skirtas atskiras knygos skyrelis – LRT.lt] moteris atsisako eiti šokti su vaikinu, ji gali gauti į veidą. Man net mama yra tokius dalykus pasakojusi. Duos ne kumščiu, bet plaštaka per veidą, nes atsisakymas šokti yra vyriškumo įžeidimas.
