„Dabar pasinersime į kultūros pasaulį, – pradėdamas pokalbį šypteli Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas, Valstybės pažangos tarybos narys Arūnas Gelūnas. – Dalyvauti rengiant strategiją „Lietuva 2050“ ne visada paprasta, nes šiuo metu vadovauju milžiniškai kultūros institucijai, turinčiai 11 filialų keturiuose miestuose ir 463 žmonių kolektyvą. Kaip visi žinome, didelėse institucijose kasdienybės taktikos neretai nustelbia tolimų vizijų kūrimą, bet apie ateitį galvoti yra būtina. Neįsivaizduoju ateities Lietuvos be klestinčios kultūros“, – Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ pranešime žiniasklaidai kalba A. Gelūnas.
A. Gelūnas – turtingos meninės, visuomeninės ir politinės biografijos žmogus, kuris šiuo metu neatsiejamas nuo kuriamos „Lietuva 2050“ strategijos ir iniciatyvų, kurių viena – skirta paremti okupantės Rusijos niokojamą Ukrainą. Kalbamės apie kultūrinę atmintį, tapatybės paieškas ir jaunosios kartos santykį su Lietuva.
– Esate menininkas, filosofas, kadaise užėmęs net ir svarbių politinių pareigybių, mokantis penkias užsienio kalbas, įvairių parodų – tiek savo darbų, tiek kitų – organizatorius, publikacijų ir projektų autorius, institucijų kūrėjas. Kaip viename žmoguje tiek telpa ir iš kur tiek smalsumo bei energijos?
– Esu tipiškas nepriklausomos jaunos Lietuvos vaikas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, man buvo dvidešimt dveji ir galima sakyti, kad gyvenimas skilo į dvi dalis – sovietinės okupacijos atminties laikotarpį ir nepriklausomos Lietuvos statybų laikotarpį. Priklausomybės laikotarpiu buvo labai mažai galimybių, daug įtampos, daug propagandinio, ideologinio fono, bet sykiu ir daug noro pažinti pasaulio įvairovę – vogčiomis skaitomos draudžiamos literatūros, žiūrimų vakarietiškų (neretai smarkiai cenzūruotų, iškarpytų) filmų, klausomų nelegaliai įvežtų vinilinių plokštelių. Taigi, mano karta buvo alkana, nuolat jautė nepaprastą pasaulio įvairovės, jo kultūros, jo plačių horizontų trauką. Įvairovė buvo mums uždrausta, ją galėjome susikurti tik nepaprastai didelėmis pastangomis.
Tos mano įvairios einamos pareigos, manau, irgi yra susijusios su jaunos valstybės augimu: neretai Lietuvoje jauniems žmonėms tekdavo ir tenka užimti tokias pozicijas, į kurias brandžiose demokratijose patektų tik garbaus amžiaus žmonės, užlipę ilgais ir stačiais karjeros laiptais. Tokia situacija susiformavo dėl įvykusio kultūrinio kartų lūžio, nes žinios, įgūdžiai ir įpročiai tų žmonių, kurie subrendo totalitarinėje sistemoje, pradėjo nebetikti greitam demokratiškam visuomenės formavimuisi ir tai neretai yra pakankamai skausmingas, bet, matyt, neišvengiamas dalykas. Jaunesnių žmonių studijų užsienyje metu įgyti įgūdžiai (net ir kitokio bendravimo įgūdžiai!), informacija ir technologijų išmanymas dažnai lėmė jų žaibišką sėkmę karjeroje.
Panašiai nutiko ir su manimi. Po studijų Japonijoje beveik per nenorą (juokiasi) buvau įtrauktas į Vilniaus dailės akademijos administravimo reikalus, kur, dirbdamas nuo prodekano iki prorektoriaus, praleidau beveik devynerius metus. Po to nutiko penkioliktosios Vyriausybės krizė, kuri išgeneravo naujo kultūros ministro poreikį. Gavau pasiūlymą iš tuometės politinės koalicijos, daugybė žmonių mane palaikė ir stumtelėjo ta linkme, tad teko užimti tuomet sau pačiam labai netikėtą politinę poziciją.
Negaliu nekonstatuoti, kad šiuo metu dirbu patį geriausią sau įmanomą darbą – mane supa menas, kuris nuo vaikystės man buvo labai svarbus, kartu tenka ir tarptautiniu mastu bendradarbiauti, ir truputį paragauti kultūrinės diplomatijos, yra ir šiek tiek sąlyčio su politika – pavyzdžiui, įsitraukimas į strategijos „Lietuva 2050“ rašymą. Taigi, visa ši mano biografijos epopėja labai didele dalimi atspindi ir pačios valstybės gyvenimą, įspūdingas galimybes, kurias suteikė Lietuvos nepriklausomybė. Per trumpą laiką Lietuva daug kam tapo sektinu pavyzdžiu, sukūrėme tikrai nemažai gerų dalykų. Aišku, dar reikia labai daug ką nuveikti, bet, lygindamas tai, kas buvo, ir tai, kas yra dabar, tvirtinčiau, kad buvo nueitas ilgas kelias, užlipta į aukštą kalną.
– Tai mato pasaulis, bet nelabai norime mes patys čia, viduje, matyti ir pripažinti.
– Nuolatinė bambėjimo, nepasitenkinimo ir tarsi klampynės atmosfera mūsuose yra, bet tik todėl, kad mes nuolat save lyginame su labiausiai išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis. Kai susiduri su daug blogiau gyvenančiais, įvyksta šioks toks prablaivėjimas. O blogiau gyvenančių, patikėkite, yra didžiuma pasaulio. Ketverius metus dirbau UNESCO organizacijoje, kur susidūriau su atstovais dešimčių valstybių, kurios nė iš tolo negali pasigirti tokiais politiniais, ekonominiais, socialiniais ar kultūriniais laimėjimais, kokiais pastaraisiais dešimtmečiais garsėja Lietuva. Neapleido įsitikinimas, kad mūsų valstybė neabejotinai yra to pirmojo pasaulio ketvirtadalio šalis pagal išsivystymą, o gal net ir dar aukščiau (neretai esame priskiriami ir vadinamajam auksiniam milijardui, kai pasaulyje gyvena net aštuoni milijardai gyventojų, iš kurių septyni gyvena blogiau už mus beveik visais atžvilgiais).
Ir, turbūt, ne visi tik bamba ir nemato, kiek daug pasiekė Lietuva. Nesakau, kad nėra problemų. Ypač kalbant apie švietimą, pačių pažeidžiamiausių visuomenės narių gyvenimo kokybės lygio atotrūkį tarp regionų ir didesnių centrų, jau nekalbant apie sostinę.
– Trisdešimtį metų kūrėme nepriklausomą Lietuvą. Tai buvo veržli energinga, jauna, darbšti Lietuva. Dabar pakalbėkime apie tą kartą, kurių rankose kiti trys Lietuvos dešimtmečiai, tą kartą, kuri bus tuo šalies vystymosi varikliu. Jums teko nemažai dirbti su studentais. Kokią matote nepriklausomybės metu gimusią kartą, kuri bus mūsų ramstis?
– Mane ji be galo žavi, bet ir šiek tiek gąsdina. Žavi savo begaline saviraiškos laisve, drąsa, plačiu pasaulio pažinimu – visu tuo, ko mes beveik neturėjome. Kita vertus, tas individualių pasirinkimų laisvės – kurios neįmanoma riboti, kritikuoti, daryti įtaką – viesulas neretai mūsų jaunuosius bloškia labai toli nuo Lietuvos ir jau nebesugrąžina. Galbūt, aš pernelyg konservatyviai galvoju ir gal visai be reikalo jaudinuosi dėl to, kad dabartinė karta yra daug labiau pasaulio piliečiai negu mes. Jiems gera gyventi Vietname, Tailande ar Tenerifėje, o vykdyti užsakymus Vokietijai, Amerikai, truputį Lietuvai, truputį Australijai. Fizinė vieta nebėra esmė. Tačiau krizių, tokių kaip karas Ukrainoje, metu, kai šalis agresorė užpuola nieko nekaltą mažesnę šalį, kuri nori augti, fizinio buvimo savo Tėvynėje klausimas gerokai radikalizuojasi. Tampa akivaizdu, kad iš Tenerifės ar Tailando neįmanoma kovoti už savo šalį, ir kyla klausimas, o kas tuomet turi rizikuoti savo gyvybe apkasuose, pabėgėlių centruose, karo ligoninėse?
Jei fizinė vieta nėra esminis dalykas, tai gal fiziniam buvimui galėtų puikiai tikti ir Lietuva (šypsosi)? Štai čia ir iškyla kultūrinės tapatybės klausimas, kuris su tomis fizinėmis esatimis yra glaudžiai susijęs: ar egzistuoja dar toks dalykas kaip fizinis / emocinis įsišaknijimas savame krašte? Ar savas kraštovaizdis, piliakalniai, bažnyčios, gatvės, saulėtekiai ir saulėlydžiai, gimtosios kalbos natūralus skambesys artimiausioje aplinkoje, bendros šventės turi potencialo užmegzti glaudžias emocines sąsajas su savo kraštu ir nulemti, kad ir fiziškai tu jį renkiesi savo buvimo vieta, ar jau nebe? Tokios sąsajos paprastai formuojasi vaikystėje, tad kyla klausimas, ar svarbiausias vaikystės patirtis mūsų jaunoji karta gauna per YouTube ir Netflix (utriruoju, bet ne iki galo), ar pakankamai svarbios yra ir išvykos su tėvais, broliais, seserimis ir (ar) bendraklasiais, mokytojais į krašto pažinimo išvykas, muziejus, koncertus, spektaklius, o vėliau gilūs pokalbiai apie tai, kas patirta? Dar prieš metus šie klausimai skambėjo ne taip aštriai, bet Ukrainos situacija, kaip minėjau, verčia į santykį su savo kraštu pažvelgti kiek iš kitos pusės... Vietų, kuriose gali uždirbti pinigus, pasaulyje yra daug, bet tik viena, kur gyvena mama ir vaikystės draugai.
Neabejotina, kad ateities Lietuvą kurs ir tie, kurie čia negimė, o tiesiog pasirinko savo Tėvyne. Tame nematau nieko katastrofiško – pasaulyje tai intensyviai ar mažiau intensyviai vyksta jau kelis tūkstančius metų. Vis dėlto neatrodytų labai patraukli perspektyva Lietuvai, tarkime, kaip Kataro, kur elitas – keli šimtai tūkstančių vietinių turtingų pilnateisių piliečių, ir keli milijonai imigrantų, kurie yra tik piliečius aptarnaujantis personalas. Ten taksi vairuoja indai, pakistaniečiai, statybose dirba kiti įvežtiniai, kurie naudojami tik kaip išteklius. Labiau mintys krypsta link kokios Danijos, kurios piliečiai džiaugiasi savo šalimi, jaučiasi joje laimingi, kur laimę atneša socialinė ir ekonominė gerovė bei lygybė.
Taip, ypač lygybė, mat žmones labai žeidžia nelygybė, ypač sukurta veiklomis, gerokai besikertančiomis su įstatymu. Mes tai vadiname latinoamerikanizacija – fenomenu, kai vieni gyvena dangoraižiuose ir skraido sraigtasparniais, o kiti glaudžiasi lūšnynuose, neturi ką valgyti, o narkobaronams pavaldūs jų vaikai prekiauja narkotikais. Toks atotrūkis yra katastrofa. Norisi, kad visuomenė būtų kuo horizontalesnė, kad joje nebūtų dramatiškų socialinių, turtinių ir ypač išsilavinimo skirtumų.
– Kalbate apie skandinaviškąjį laimės modelį. Ką turime nuveikti, kad prie jo bent priartėtume?
– Esu Leonido Donskio mokinys. Jam patiko Olandija, man ji irgi labai patinka. Ten jau 17 amžiuje 93 proc. gyventojų buvo raštingi! Įtariu, kad mūsų Abiejų Tautų Respublikoje, palyginti su olandais, buvo gana mažas raštingumo lygis. Tad turime tarsi amžiną istorinį iššūkį – visuomenės švietimą ir nelygybės per jį mažinimą. Neabejoju ir tuo, kad tokioje visuomenėje ekonominis klestėjimas būtų tiesiog neišvengiamas (šypsosi).
Kitu savo mokytoju laikau Vytautą Kavolį, kuris nuolat kalbėjo apie elitų atsakomybę, siekiant suteikti kuo geresnį gyvenimą kuo didesniam gyventojų skaičiui. Manau, tokia turėtų būti absoliučiai kiekvienos valstybės strategų ambicija.
– Štai ką reiškia gyvenime sutikti gerus mokytojus, vedlius.
– Taip, ir todėl tas šūkis „Mokytojas – prestižinė profesija“, kad ir kaip iš jo būtų šaipomasi, yra labai svarbus, nes svarbu, kad mokyti imtųsi patys šviesiausi.
O grįždami prie kultūros vaidmens, vėl pažvelkime į kariaujančią Ukrainą, kurią Rusija bando okupuoti ir sunaikinti. Ji naikina ne tik žmones, bet ir kultūros objektus; tai vyksta neatsitiktinai – jei sunaikini kultūrą, atmintį, sunaikini ir valstybę. Strategija „Lietuva 2050“ kelia esminį klausimą: kaip mes gyvensime po trisdešimties metų, o tai reiškia, koks tuo metu bus ir kultūros vaidmuo?
Neseniai Seime buvo surengta kultūrinei diplomatijai skirta konferencija, kurioje kalbėjome apie kultūros reikšmę valstybėje ir santykiams tarp valstybių, tai viena Ukrainos diplomatė aiškiai pasakė, kad negrįžtamas praradimas yra žmonės ir kultūra, o visa kita galima atstatyti. Ir tai yra tiesa. Nacių sunaikinta Varšuva buvo atstatyta, bet tai ne tas pats, kas Krokuva, kuri nebuvo sunaikinta, arba Briugė, Paryžius, kiti gerai išlikę miestai. Subombarduotą Drezdeną visai vykusiai atstatė, bet tai irgi ne tas pats, nes yra likusi gili trauma, tas jausmas, kad miestas buvo sunaikintas ir viską reikėjo atkurti iš likučių, iš piešinių.
Štai ir mūsų muziejus atstato Radvilų rūmus. Ten nuo jų pabaigimo datos, 1653-iųjų, beveik viskas sunaikinta, beveik nieko nelikę – nei interjero, nei piešinių, nei puošybos, nei marmurinių kolonų, tik šiek tiek eksterjero dekoro ir istorinių mūrų rūsiuose. Viskas kažkada, vadinamojo tvano metu, 200 tūkstančių vežimų buvo išvežta į Maskvą. Tad tenka improvizuoti, jungti tai, kas liko, su šiuolaikine architektūra. Kultūriniai praradimai yra labai skaudūs, kultūros sunaikinimas silpnina emocines sąsajas su savo kraštu. Juk džiaugiamės Šv. Onos bažnyčios grožiu, tuo, kad Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į UNESCO paveldą, ir Kauno modernizmo architektūra, ir gražiuoju Klaipėdos senamiesčiu ant jūros kranto, ir Kėdainiais, ir Biržų pilimi, ir dvarais, ir piliakalniais, ir daugybe kitų dalykų, įskaitant šiuolaikinę architektūrą ir meną, kurie tampa neatsiejama Lietuvos kūno dalimi. Ir tai nėra dekoracija, ne laisvalaikio blizgutis, tai yra esmė – iš kur ateiname, kas esame, kuo skiriamės nuo latvio, esto, lenko ar dano. Todėl, kai kalbame apie tapatybę, kultūrinė atmintis nėra tuščias žodis, tai yra esmiškai svarbu.
– Ar galima teigti, kad kultūra lygu tapatybė?
– Kultūra yra nepaprastai svarbus tapatybės dėmuo. Norėčiau kultūrą suskaidyti į tam tikrus segmentus. Pirmiausia – atmintis. Juk mes dabar kalbamės Vilniaus 700 metų jubiliejaus išvakarėse. Kas gi yra tas jubiliejus? Tai yra karaliaus Gedimino (mieliau jį vadinu karaliumi nei didžiuoju kunigaikščiu) laiškai, kuriuos jis išsiuntė Europos žmonėms, kviesdamas juos atvažiuoti, tapti piliečiais daug laisvių turinčioje Lietuvoje ir čia susikurti sau ir valstybei gerą gyvenimą. Gedimino laiškai, Gedimino kalnas – tai yra nepaprastai svarbi atmintis.
Mūsų muziejus turi prie Gedimino kalno esantį Arsenalą, kuris pastatytas apie 1550-uosius. Kiekvienas akmuo mena, kad ten seniai gyveno žmonės, kad jie kūrė valstybę, saugumą, išdidumą, grožį, rūsiuose išlikę netgi 14 amžiaus medinių šaligatvių likučiai! Manau, kad ištakų atmintis yra be galo svarbi. Jei dar mažą vaiką tėvai ir (ar) mokytojai veda į tas vietas ir rodo, o vėliau per literatūrą, teatrą, dailę, architektūros pažinimą valstybingumo pasakojimas toliau plėtojamas, tai sąsajos su savo kraštu tik tvirtėja.
Antrasis pamatinis kultūros segmentas yra šiuolaikinė kultūra, šiuolaikinė profesionalioji kultūra. Svarbu, kiek Lietuvos edukacijos sistema – švietimas, ugdymas ir vėliau studijos sugebėtų išugdyti aukšto lygio meno profesionalus, kurie laimėtų Venecijos bienales, kurie virstų pasaulinio lygio žvaigždėmis, tokiomis kaip Asmik Grigorian, Mirga Gražinytė-Tyla ar Violeta Urmana. Tik ar visuomenė vėliau sudarys sąlygas toks žvaigždėms Lietuvoje reikštis, tarpti? Šiandien dar nebūtinai, o 2050-aisiais (šypsosi)?..
Galiausiai trečiasis kultūros segmentas – tai mūsų pačių (nebūtinai profesionali) kultūrinė saviraiška. Gal mums patinka šokti, dainuoti, tapyti, rašyti, vaidinti teatro trupėje? Jei žmogus nėra tik vergas, kuris tik aria, dirba, užsidirba, bet turi laisvalaikį ir tuo savo laiku, tarkime, žiedžia keramiką. Gali jis ir buriuoti – viskas gerai (juokiasi). Svarbi ne tik profesionali kultūra, kurią kiekvienas save gerbiantis kraštas privalo turėti, puoselėti ir palaikyti aukšto lygio, sudaryti jai sąlygas, bet ir pačių piliečių įsitraukimas. Gal jūs esate gydytojas, bet jums patinka tapyti ant šilko, gal jūs esate buhalteris, bet jums patinka dainavimas ir vakarais dainuojate chore? Tai yra svarbu, nes toks laisvalaikio įprasminimas kūrybine saviraiška būdingas tik brandžiausioms visuomenėms, yra savotiškas visuomenės gerovės lakmuso popierėlis, kuris rodo, kad žmogus yra ne vergaujantis sraigtelis, kaip žmonės Rusijoje šiuo metu, kuriuos galima sutraiškyti, nes jie yra niekas, nulis, o vertybė savaime. Svarbu padaryti taip, kad žmonės rinktųsi Lietuvą su visu jos turtingumu ir kad visi turtai būtų prieinami ne tik Vilniaus centre gyvenantiems, bet kad būtų galimybė ir visiems kitiems greitai ir patogiai atvažiuoti ir juos išvysti.
– Strategijoje „Lietuva 2050“ ne kartą minima švietimo ir kultūros modernizacija. Kur slypi tos modernizacijos esmė?
– Daugeliu atvejų omeny turimas naujųjų technologijų dalyvavimas. Pavyzdžiui, galvojama ir apie tai, kad kai kurie mokymo metodai ir ateityje galėtų būti nuotoliniai. Tarkime, būdami Lietuvoje klausomės Jeilio universiteto paskaitų: yra toks nuostabus istorikas Timothy Snyderis, kuris kalba apie Ukrainą, apie visą Rytų ir Vidurio Europą. Jo klausomės, žavimės ir kartu tobulėjame, ir tai vyksta per nuotolį, be fizinio dalyvavimo. Naujųjų technologijų buvimas yra kaip toji horizontali linija, kuri šiuo metu persmelkia visą mūsų gyvenimą. Į kultūrą, kaip ir į švietimą, atkeliauja ekranai, interaktyvumas, socialiniai tinklai (būtinybė į juos reaguoti), ji dažnai pasiekiama per nuotolį. Dar per kovido pandemiją supratome, kad yra tam tikros technologinės išeitys. Tik gal nereikėtų melstis toms aukštosioms technologijoms, tegul jos būna mūsų tarnais, o ne dievais. Juk svarbu ne perdavimo būdas, bet labai geras turinys, kuris eina iš labai gerų mokytojų ir kūrėjų. Aukšto lygio kūrybos ir gilaus turinio švietime technologijų atėjimas niekaip negali nei pavaduoti, nei išstumti.
Perfrazuosiu Nobelio premijos laureatę Olgą Tokarczuk, kuri sako, kad ultragreitus nūdienos pasaulio pokyčius diktuoja internetas, socialiniai tinklai, naujienų portalai, ilgai grojantys serialai, robotizavimas, automatizavimas, o kūryboje stokojama naujų, laikmetį atitinkančių būdų papasakoti apie pasaulį. Ratas įsisuko ir, pasak autorės, beliko tik fragmentai, bet nėra visumos.
Vienas paskutinių L. Donskio tekstų buvo apie lėto gyvenimo komfortą. Žaibiški, ultragreiti pokyčiai žmogui nėra lengvai ištveriami. Kaip Damoklo kardas kabo imperatyvas, kad jums reikia greitai keistis, nes rytoj bus dar naujesnis telefonas, dar greitesnės ryšio priemonės ir dar kažkoks interaktyvesnis pasakojimo būdas. Ir jums visa tai reikia greitai įvaldyti, nes atsiliksite, tapsite pajuokos objektu, iškrisite iš darbo rinkos, neatitiksite šiuolaikinių reikalavimų. Tad toks isteriškas, dirglus, paknopstomis vykstantis keitimasis yra keistos varžybos, kur tikrai tenka savęs klausti, kodėl ir ar reikia visa tai daryti. Gal geriau nueiti į gerai grojamą kamerinės muzikos koncertą ir fiziškai atsisėdus salėje paklausyti ir įsitikinti, kad čia neįvyko kažkas labai senamadiško, ko jau reikėtų gėdytis ar bodėtis? Gal atsiversti Leonido mėgtus Šekspyrą, Servantesą, Dantę? Mums visiems šiandien absoliučiai būtinas filtravimas, didelis atsirinkimas ir vartojimo higiena, kurios turbūt šeima ir mokykla turėtų mokyti, kad nepaskęstume smulkmenose, niekniekiuose, kad triukšmas nenustelbtų esminių dalykų, gero turinio.
Muziejuje mums kyla panašių iššūkių ir klausimų: ką mes turėtume pasiūlyti visuomenei, kas veikia, kas yra gero tarptautinio lygio ekspozicija, kas yra ugdantis turinys, o kas yra madinga, komerciškai paklausi sensacija? Man atrodo, kad šiandieniniame pasaulyje, kuriame daug pabyrėjusių smulkmenų, tų Olgos Tokarczuk minimų fragmentų – tokių greitai padarytų, nevertingų, vienadienių niekučių, tokios institucijos, kurios turi ilgesnę istoriją ir daugiau resursų, turėtų sau leisti nušlifuoti kai kuriuos projektus kaip deimantus, kad jie spindėtų kokybe ir būtų labai gerai padaryti, išmąstyti ir įgyvendinti su tiek technologijų, kiek jų reikia.
– Pasibaigus pirmajam karantinui, jūsų iniciatyva muziejuje buvo surengta unikali Ukrainos istorijai skirta paroda.
– Taip, tai buvo paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“. Jos tikslas buvo žmonėms suteikti parodos aplankymo džiaugsmą su labai įdomiais objektais, kurių amžius siekia keturis tūstančius metų ir šiuos laikus, nuo seniausių laikų iki moderniausios istorijos, iki tam tikrų Maidano kovotojų meninių ženklų, kur – ištapyti skydai, šalmai. Kalbėjome apie atmintį, tokią svarbią jau tuomet savo rytinėse teritorijose kovojusiai Ukrainai.
Be jokios abejonės, tai svarbu ir „Lietuva 2050“ kontekste, nes, pavyzdžiui, po 1863 metų sukilimo caras Vilniuje sunaikino visus muziejus, iš kurių vežė vertingiausius eksponatus į Maskvą. Vilniuje tuomet neliko nė vieno muziejaus. Tam, kad neprimintų Abiejų Tautų Respublikos, buvo uždrausta net antikvariatų veikla, nepalikta jokių praeities didybės ženklų, jokių aristokratijos tradicijų. Viskas, kas buvo sukurta per šimtmečius, buvo ištrinta. Lietuviai buvo verčiami galvoti, kad jie – paprasti mužikai valstiečiai be jokio valstybingumo ir viską, ką turime civilizuoto, atnešė Rusija.
Dabar panašiai elgiamasi su Ukraina, kai sakoma, kad jie – ne tauta, kad jie neturėjo istorijos, jie esą kažkokia dirbtinė valstybė. Toji paroda pademonstravo, kad Ukraina turi labai seną kultūrinę istoriją, kad jos teritorijoje vyko tikri kultūriniai stebuklai. Vien skitai ko verti, o vėliau buvo ir chazarai, ir Kijevo Rusia, skleidėsi ir krikščioniška, ir žydiška kultūra – su nuostabiu sinagogų sidabru ir pan. Tai ir yra būtent tas anksčiau mūsų aptartas kultūros tapatybinis vaidmuo, nes žmogui reikia pačiupinėjimo objektų – knygų, paveikslų, architektūros statinių, drabužių, tekstilės, iliustracijų ir pan. Mūsų juslės būtent į tai yra nukreiptos. Regint tuos istorinius dalykus žmogui tai suteikia įsišaknijimo jausmą. Taigi, toji paroda iš Ukrainos taip pat demonstravo, kad Ukraina turi labai seną ir labai svarbią kultūrą, kad toji išgarbintoji Maskvos Rusija atsirado gerokai vėliau, kad ji dar buvo visiškose pelkėse, kai Kijevas, o ir kiti Ukrainos miestai jau klestėjo.
Rusai Ukrainoje daro tai, ką jie 19 amžiuje ir vėliau darė Lietuvoje – vagia kūrinius iš muziejų, griauna teatrus, bažnyčias. Jie nuolatos meluoja apie engiamų tautų tapatybę ir melavimas yra jų antroji prigimtis. Jie yra tiesiog melavimo mocartai.
– Savo akimis įsitikinote, kas dabar darosi su Ukrainos muziejais, paveldu. O ar koks nors kūrybinis procesas ten šiuo metu vyksta?
– Vyksta – jei ne pačioje Ukrainoje, kur kasdien vyksta bombardavimai, tai vežant kūrinius už jos ribų, į draugiškas valstybes, tokias kaip Lietuva. Su švietimu blogiau, bet nėra nutrūkę ir šie procesai. Ką tik su „Stiprūs kartu“ bendraminčiais lankėmės Lvivo, Ivano Frankivsko pabėgėlių centruose, taip pat Moršine, didelėje sanatorijoje „Kyiv Plius“, kuri dabar yra tapusi pabėgėlių iš Rytų Ukrainos prieglaudos centru. Ten dabar daugiausia gyvena tik moterys su vaikais, nes vyrai – fronte. Vaikai gauna tikrai neblogas nuotolines pamokas. Mūsų ką tik aptartos technologijos ten idealiai praverčia. Tai, ko Ukrainos vaikai negali gauti fiziškai, nes toji jų teritorija, kurioje jie gyveno, yra nesaugi, ten krenta raketos, tai prieglobstyje jie turi kompiuterius, kur iš ekranėlio gauna daugumą reikiamų žinių.
Mes savo ruožtu iš Ukrainos gauname pasiūlymų surengti parodas ir per šiuos metus jų tikrai nemažai surengėme – tokių spontaniškų, neplanuotų, nors muziejai viską planuoja toli į priekį, tačiau ne tokioje situacijoje, kai privalome visais būdais padėti.
– Grįžkime prie strategijos „Lietuva 2050“. Kokia jūsų kultūros vizija tais tolimais 2050-aisiais ir koks tuomet galėtų būti kultūros vartotojas?
– Tenka vėl kalbėti apie kultūrinę atmintį, piliečių kultūrinę saviraišką ir apie meno profesionalus – šiuos tris kultūros stulpus, kurie yra esminiai bet kokios išsivysčiusios valstybės ateičiai. Bet būtinai reikia paklausti ir apie pačią visuomenę. Strategijoje „Lietuva 2050“ yra paminėti keturi Lietuvos raidos scenarijai, kurie ne visi yra optimistiniai, ne visais atvejais piliečiai turės laisvo laiko saviraiškai, o valstybė galės puoselėti kultūrinę atmintį ir sudaryti puikias sąlygas meno profesionalams.
Aišku, mes norime augimo, gerėjimo, todėl planuojame ateitį, viliamės, kad užbėgsime už akių blogiems dalykams ir nors kiek nuo jų apsidrausime. Turime šiandien atlikti reikalingus darbus, kurie bus svarbūs rytoj. Nėra geresnio dalyko kaip investicija į švietimą. Jeigu gerai išmokslinsime savo vaikus, tai akivaizdu, kad gyvenime jiems visu šimtu procentų tai pravers. Jie bus tvirtesni, saugesni, sėkmingesni, turtingesni. Geras švietimas yra vertybių vertybė, tik ir ji neatsiranda plyname lauke – jam reikalinga tvirta demokratija ir bent sąlyginis ekonominis klestėjimas. Ar švietimas klestės sostinės centre keliose brangiose mokyklose, ar geriausia mokykla bus, priešingai, ta, kuri yra prie jūsų namų, net jei tie namai – mažame provincijos miestelyje? Šitą nuostatą pakeisti yra viena iš projekto „Lietuva 2050“ siekiamybių.
– Atskirtis – vienas didžiausių šalies skaudulių. Kokius darbus turime nuveikti, kad ji mažėtų?
– Manau, kad Lietuvos augimo ir ėjimo į 2050-uosius vienas esminių tikslų ir yra lygybės didinimas, nes atskirtis yra didžiulis blogis. Jei jūs gyvenate turtingai, mieste, o dar sostinėje ir turite laisvo laiko, tai galite lengvai nueiti, nuvažiuoti, kur tik pageidaujate, vadinasi, ir kultūra jums lengvai pasiekiama. Kai gyvenau Paryžiuje, pamenu, kartą Edgaras Montvidas dainavo Versalio operoje, tai pasiklausyti jo dainavimo specialiai atskrido būrelis lietuvių. Žavu, pagalvojau, bet koks procentas žmonių gali sau tai leisti? Man norėtųsi, kad tas procentas būtų kuo didesnis. Jei statistiškai dabar tai gali leisti, tarkime, apie 14 proc., tai gal 2050-aisiais, duok Dieve, sau tai galės leisti jau 60 proc.? Labai svarbu, ar žmogus yra tik sraigtelis, darbo įrankis, ar gali būti oriu piliečiu, kuris dirba ne tam, kad tik patenkintų bazinius poreikius, susimokėtų už butą ir makaronus, bet kad didelė jo pajamų dalis liktų jam pačiam, kaip ir dalis laisvo laiko, kurį jis ar ji skirtų tik sau.
Vėl norisi grįžti prie V. Kavolio ir jo idėjos apie maksimaliai didelį oriai gyvenančių žmonių skaičių. Visuomet reikia klausti – kokia tai visuomenės dalis? Gal regione gyvenanti nepasiturinti šeima ar visiškai senas senutėlis taip pat turi teisių? Paryžiuje matydavau daug pagyvenusių, perkopusių aštuoniasdešimtmetį žmonių, kurie ateina į renginius, užduoda klausimus, ginčijasi. Jų nuomonė yra gerbiama, jie nenustumiami į užribį, niekas jų netraktuoja, neva, „ko tu čia, senas kriošena, atsivilkai? Eik prie savo televizoriaus ir lauk smerties“. Gink Dieve. Manau, kad mūsų visuomenė dar turi kur tobulėti. Mes dažnai linkę matyti tik tos nedidelės visuomenės dalies sėkmę. Galiu klysti įvardydamas procentus, bet ne tokia sena gerbūvio statistika teigė, kad Vilnius yra prašokęs europinį vidurkį ir siekia 110 proc., o Tauragė – vos 40 proc. Taigi, kalbame apie atskirtį ir gan skirtingai pasiskirsčiusį orumą. Mūsų siekis – kad lietuvis, kaip tas minėtas senolis paryžietis, gyvendamas ir mažesniame miestelyje, turėtų resursų tam, kad galėtų nueiti į koncertą, parodą, paskaitą. Nenoriu piešti utopinio eldorado, bet pats savo akimis mačiau tuos senus žmones, kurie linksminasi restoranuose, diskutuoja, ginčijasi. Taigi, strategijos „Lietuva 2050“ kūrėjai galvoja apie gerą, orų ne tik fiziškai pajėgiausios, turtingiausios, gražiausios visuomenės dalies gyvenimą, bet ir apie tą regione kukliai gyvenančioje šeimoje gimusį vaikelį bei senutėlį vienišą žmogų, kuris taip pat turėtų galimybę išeiti į visuomenę, išgerti kavos su kaimynais kavinėje, savanoriauti, tapti trečiojo amžiaus universiteto studentu, vaidinti teatro trupėje ar tiesiog keliauti.
Man nepatinka terminas „kultūros vartojimas“, bet būtų gerai, kad kultūros stebuklai būtų prieinami kuo daugiau žmonių ir teiktų džiaugsmą. Pažįstu tokių žmonių, susirašinėju su viena garbaus amžiaus į devintą dešimtį įkopusia londoniete, kuri savanoriauja architektūros pažinimo projektuose. Ji kaip pasiutusi duodasi po parodas, atskrido į Kauną, kai jis buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Žiūriu į ją ir galvoju, kad tokių žmonių Lietuvoje dar praktiškai nėra, mes juos visi kartu dar turime sukurti.
– Eurobarometro tyrimai pagal daugelį parametrų parodė, kad Lietuva dar palyginti labai konservatyvi šalis, kuri vadovaujasi konservatyviomis vertybėmis, tarp bendrapiliečių – vis dar mažai pasitikėjimo, solidarumo, tolerancijos. Kur slypi šių blogybių esmė?
– Mano kartos pilietis prisimena požiūrį į kitus – į savo bendraklasį ar bendradarbį, kaip, galbūt, potencialų KGB darbuotoją, kuris už papasakotą anekdotą galėjo priduoti atitinkamoms tarnyboms. Tokia baimė greitai neišnyksta. Nepasitikėjimo netrūksta, tarkime, kalbant ir apie pinigų kilmę – ar jie švarūs, ar ne, kas tas jūsų kaimynas – gal pusiau kriminalinis veikėjas? O gal, priešingai, patriotas, mylintis savo vaikus ir savo kraštą, kaip ir jūs, su kuriuo galima bendrauti ir kieme kepti šašlykus? Taigi, šioje srityje mums iki kokios Danijos dar labai toli, nes toji šalis neturėjo tokių sovietinės okupacijos trauminių patirčių, kurioje dalis buvo režimo kolaborantai, dalis – disidentai, kiti suglaudę ausis sėdėjo ir tylėjo, nes absoliučiai visko bijojo.
Tose visuomenėse, kurios yra pasaulio dešimtukų viršūnėse, tokiose kaip Skandinavijos šalys, Liuksemburgas, Nyderlandai, nėra didelio tarpusavio nepasitikėjimo, kuris yra esminis, visuomenės gyvenimą persmelkiantis kaip ryški raudona linija, pasireiškia įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Tarkime, Lietuvoje beveik nevyksta bendri valstybės ir privataus verslo projektai. Kai pradėjau vadovauti muziejui, siūliau verslui atstatyti Radvilų rūmus kartu, bet niekas tuo nesusidomėjo. Privatus verslas šiuo metu dar nepakankamai pasitiki valstybe, o valstybė – privačiu verslu. Tai lemia žodžio ir pažadų netesėjimas, egoizmas, korupcija. Taigi, mes tikrai dar turime ką veikti. Nors tie Lietuvos laimėjimai per 32 metus džiugina, bet matome, kad ne visi gerai gyvena, ne visi ja tiki ir pasitiki, ne visi nori čia likti. Tai liudija ir emigracija, ir atskirtis.
Lietuvai būtinas pasitikėjimo auginimas, paremtas konkrečiais veiksmais ir darbais, būtini išsilavinę piliečiai, būtina išlaikyti užsispyrimą, kalbą su visais jos turtais, su istorija ir pagarba kultūrai, norą mokytis užsienio kalbų, drąsiai keliauti ir prekiauti, drąsiai ginti savo kraštą ir didinti kiekvieno piliečio galimybes – nuo mažo kūdikėlio, gimusio neturtingoje šeimoje, iki seno senutėlio, kuris neturi atsidurti už skurdo ribos. Kur kas geriau būtų jį matyti parodose, koncertuose ar savanorystės akcijose.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
