Nusikelkime į tarpukarį ir pažvelkime, kuriose Vilniaus vietose buvo planuoti ar veikė pirmieji stadionai, kur buvo žaidžiamas futbolas.
Tęsiame reportažų ciklą „Nepamirštas Vilnius“, skirtą artėjančiam Vilniaus 700 metų jubiliejui, kuriame kviečiame prisiminti pamirštas miesto vietas arba žmones.
Apie pirmuosius stadionus Vilniuje pasakoja Vilniaus muziejaus istorikas Povilas Andrius Stepavičius.
„Pradžia visada yra įdomi. Vieni istorikai teigia, kad futbolo pradžia – 1911 metais, ant Stalo kalno. Istorikas Juozapas Paškauskas kaip pirmųjų rungtynių metus mini 1909-uosius. Reikėtų apsibrėžti, kas yra pirmosios rungtynės, bet, nenuvertinant istorikų, visi, kas domisi, bendru sutarimu sako – 20 amžiaus pradžia yra laikas, kai į Vilnių ateina futbolas“, – sako istorikas.
Tauro kalnas
Dabartinio Tauro kalno žemė 18 amžiuje priklausė LDK matininkui Jozefui Teodorui Doroszkiewicziui-Bouffalui. Todėl šis kalnas gyventojų vadintas savininko vardu Gora Bouffalowa, Bufalo kalnu. Pasak istorikų, rengiant pirmą lietuvišką vadovą po Vilnių, Mykolas Biržiška su bendraminčiais, mažai gilindamiesi į kalno asmenvardinę kilmę, išvertė pažodžiui – laukinis jautis arba tauras. Taip vieta ir virto Tauro kalnu.
Šis pavadinimas derėjo ir su legenda, kaip Gediminas sumedžiojo taurą, o ilsėdamasis susapnavo geležinį vilką ir ėmė statyti Vilnių. 20 amžiaus pradžioje čia planuota pastatyti Tautos namus, nuo 1964 m. čia pusę amžiaus stovėjo Profsąjungų rūmai, kurie prieš keletą metų nugriauti. Tarpukariu ant Tauro kalno buvo galima išvysti žaidžiančius futbolininkus, čia būta planų įkurti reprezentacinį miesto stadioną.
„Nusikėlę prieš 100 metų čia sutiktume žaidžiančius 1-ojo pėstininkų pulko futbolininkus. 1924 m. vasarą čia buvo atidaryta futbolo aikštė, ji buvo pašventinta, apsilankė daug karininkų, buvo sužaistos nelabai rezultatyvios (lygiosios) futbolo rungtynės, kuriose žaidė 1-ojo pulko Vilniaus kariai su kita Vilniaus komanda. Bet Tauro kalno istorija ir futbolo istorija nepaleido šitos vietos ir po kelerių metų buvo suplanuota Vilniaus mieste, būtent šioje vietoje, pastatyti reprezentacinį miesto stadioną. Tokį, kokio mums dabar trūksta. Buvo parengtas projektas, surinktas komitetas, padarytas nuostabus inžinieriaus planas, turėjo būti didelės tribūnos, restoranas, kavinė, bilietų kasos ir puošnūs vartai. Tai turėjo tapti Vilniaus reprezentacine vieta. Deja, nepavyko. Projektas yra neįgyvendintas ir liko tiktai planuose“, – sako istorikas.
Pasak jo, čia buvusi futbolo aikštė minima ir tarpukario Lietuvos diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus romane „Raudonasis tvanas“, kurio pagrindinis veikėjas, žvelgdamas nuo šios vietos, gėrisi Vilniumi ir komentuoja, kad mato nebaigto statyti stadiono griuvėsius. Tačiau konkrečią vietą, kur buvo futbolo aikštė, nusakyti sunku – ar ant kalno, ar papėdėje, nes tarpukario planuose tokios aikštės nebuvo žymimos.
„Deja, tarpukario Vilniaus planuose rasime pažymėtus tokius stadionus, kurie su tribūnomis, infrastruktūrinius objektus, kuriuos galima apibrėžti kaip materialų objektą, o futbolo aikštės nebuvo žymimos. Šis stadionas galėjo būti gal net ir buvusių Profsąjungos rūmų vietoje, gal šiek tiek žemiau, kiek futbolo aikštei reikėtų.
Pagal parengto reprezentacinio stadiono planą galime matyti ir kalveles ant Tauro kalno, ten jau galima pamatyti, kaip inžinierius sumanė, bet kaip atrodė realybėje, sunku pasakyti.
Tauro kalnas yra tarsi tarpinė stotelė Vilniaus futbolo istorijoje. Visai netoliese, dabartinėje A. Jakšto gatvėje, tuo metu ji vadinosi Chersono gatve, buvo toks smėlingas, dulkinas laukas, kuriame, kaip teigia istorikas Juozapas Paškauskas, vilniečiai žaidė futbolą: gimnazistai, lengvosios atletikos entuziastai, buvo toks klubas „Sokol“. Nepatiko niekam ta dulkina aikštė, visur dulkės, maža, labai nepatogi futbolui. Netoli, į kitą pusę nuo Tauro kalno, A. Vivulskio gatvėje žydų sportinė draugija „Makabi“ turėjo savo sporto aikštę ir ten žaidė futbolą. Ir „Makabi“ futbolininkai vienu metu net buvo tapę Vilniaus čempionais. Tai tokia ta futbolo istorija, susijusi su Tauro kalnu“, – pasakoja istorikas.
Verkių ir Ulonų gatvių sankirta
Vilniaus vieta Šiaurės miestelyje tarp Ulonų ir Verkių gatvių tarpukariu taip pat buvo susijusi su futbolu. Nors toli nuo centro, bet stadionas buvo laikomas neoficialiu miesto stadionu, nes jame žaidė dauguma komandų.
„Retas einantis pro šią vietą galėtų pagalvoti kažką susijusio su futbolu, bet jeigu nusikeltume į 1933 metus, rugpjūtį čia buvo atidarytas dar vienas stadionas šalia Verkių gatvės, tikslią vietą sunku nustatyti.
1933 metais 1-ojo pulko kariai nuo Tauro kalno atsikelia žaisti čia ir stadionas iškart pavadinamas Pilsudskio vardu. Atidarymo iškilmėse dalyvauja jo dukterys, atidarymo proga sužaidžia 1-ojo pėstininkų pulko komanda su Austrijos Vienos „Liberta FC“ klubu, vietiniai vilniškiai gauna į kaulus kaip reikiant 3:6, toks ir atidarymas“, – pasakoja istorikas.
Ir prieš karą, ir po jo visa ši teritorija priklausė kareiviams, 1990-aisiais čia dar buvo galima aptikti stadiono likučių, tačiau netrukus jis sunaikinamas.
Kalnų parkas
Vienintelis iki šiol išlikęs – Kalnų parke esantis buvęs „Dinamo“ stadionas. Vilniaus futbolo pradžia, ypač tarpukariu, susijusi su kariais. Sporto sąjungos dažniausiai rūpinosi, kad būtų aktyviai žaidžiamas futbolas ir tos komandos daugiausiai būdavo iš karinių sporto klubų.
„Šis stadionas ne vienam vilniečiui gerai žinomas arba bent jau visi žino, kur jis yra – Kalnų parke. Bet tai nebuvo vilniečiams atviras stadionas, jis buvo skirtas dažniausiai kareiviams, čia jie sportuodavo, atlikdavo gimnastikos pratimus, lavindavo kūną, buvo čia ir šaudykla.
Antras šito stadiono etapas buvo jau po karo, 1949 metais baigiama šito stadiono rekonstrukcija, tada jis įgauna vyresniems vilniečiams žinomą „Dinamo“ pavadinimą. „Dinamo“ sporto sąjungai priklausantis stadionas ir šitas kompleksas per kelerius metus išsiplėtė, buvo perstatyta šaudykla, šalia įrengtas Dainų slėnis, taip pat buvo įrengta vasaros trasa čiuožti slidėmis. Toks vasaros slidžių tramplinas iš kaučiuko, kuris buvo, beje, pastatytas toje vietoje, kur tarpukariu buvo Vilniaus žiemos slidžių tramplinas.
Ši vieta su sportu labai susijusi. „Kalnų parko“ stadiono istoriją iš tiesų galime atsekti nuo 1925 metų vasaros, kai 6-ojo pėstininkų pulko kariai čia įrengė stadioną savo teritorijoje ir prasidėjo šios vietos futbolo istorija. Atidarymo iškilmėse, vykusiose liepos 12 d., dalyvavo Juzefas Pilsudskis. Atidarymo metu virš stadiono praskrido lėktuvas, išmetė gėlių puokštę ir rungtynių kamuolį, o rungtynės prasidėjo ne bet kaip, o maršalui pirmajam perdavus kamuolį kitos komandos kapitonui. Tuo metu sužaidė dvi Vilniaus komandos – „Pogon“, mes sakytume „Vytis“, ir kita 6-ojo pulko pėstininkų komanda „Vilija“ arba „Neris“. Baigėsi jos jau rezultatyviomis lygiosiomis 1:1 ir šita vieta taip ir įsirašė į futbolo istoriją“, – pasakoja A. Stepavičius.
„Žalgirio“ stadionas
„Ilgiausiai ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje – pusę amžiaus nuo 1950-ųjų, veikė prieš keletą metų nugriautas „Žalgirio“ stadionas. Būtent čia susiformavo organizuota sirgalių kultūra, grupuotė „Pietų IV“, kuri mus ir dabar stebina rungtynėse, palaiko komandą, smagu, kad turime vietą, kurią galima prisiminti“, – sako istorikas.
„Žalgirio“ stadiono istorija yra senesnė už „Žalgirio“ komandą. 1921 metais Piromonte, tuo metu taip šita vieta buvo vadinama ir dabar galime išgirsti šitą pavadinimą, prasidėjo statyba. 1922 metais, dar nebaigus statybų, stadionas jau buvo atidarytas, atidarymo iškilmėse vėl apsilankė maršalas Juzefas Pilsudskis, šį kartą jau kamuolio jis neperdavė, bet stebėjo varžybas iš ložės. Ir tuo metu čia sužaidė dvi karių sporto klubo komandos.
Atsidarius stadionui, statybos nesustojo, po kelerių metų vakarinėje pusėje buvo pastatyta didelė tribūna, o dar po kelerių metų jis vėl buvo renovuotas. Šis stadionas įdomus, nes jame vykdavo ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos varžybos, 1936-aisiais čia vyko visos Lenkijos lengvosios atletikos čempionatas“, – pasakoja istorikas.
Stadionas nukentėjo per karą, į veją nukritus bomboms. Pasitraukus kariams iš Vilniaus, 1944 metais čia sužaidžiamos pirmos rungtynės, 1949-aisiais patvirtinamas rekonstrukcijos projektas. 1950 metais stadionas vėl atidaromas, jis tuo metu vadinamas „Spartako“ vardu pagal sporto draugiją, ji 1962 metais bus prijungta prie „Žalgirio“ sporto draugijos ir taps „Žalgirio“ stadionu, kuris nugriautas prieš dešimtmetį.
„Bet bent jau išliko vienas apšvietimo stulpas, kuris gali priminti šio stadiono istoriją. Šitas stadionas daugeliui vilniečių primena futbolo istoriją. Ir vėl atėjome į stadioną, kurio nebėra“, – sako istorikas.
Pasak istoriko, tarpukaris yra būtent tas metas, kai Vilniuje, aikštėse, žaidžiamas futbolas ir pradedami statyti stadionai, kai ketinta turėti reprezentacinį miesto stadioną, tačiau praėjus šimtmečiui, Vilnius vis dar tokio neturi.
