Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais 2022-aisiais tapo rašytojas Kazys Saja, kino režisierius Mantas Kvedaravičius, rašytojas Rimvydas Stankevičius, operos solistas Edgaras Montvidas, kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi ir kino režisierė Giedrė Žickytė.
Rašytojas K. Saja apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus – už mamutų medžiojimą teatre ir prozoje; kino kūrėjas, Ukrainoje žuvęs M. Kvedaravičius apdovanotas už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką pasaulio ir Lietuvos kino padangėje; poetas R. Stankevičius pagerbtas už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje; operos solistas E. Montvidas už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą visame pasaulyje; kompozitorė Ž. Martinaitytė-Rosaschi apdovanota už šviesotamsos gelmę muzikoje, o režisierė G. Žickytė pagerbta už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį.
Kertinis žodis
R. Stankevičius naujienos sulaukė namuose. Paskutinę laukimo valandą, sako, buvo nelengva: penkias minutes galvojo premiją gausiąs, penkias – kad ne, dar penkias minutes manė nesąs jos vertas, bent jau ne daugiau už kolegą poetą Gintarą Grajauską. „Kai išgirdau savo pavardę, užkaito ausys ir veidas“, – LRT.lt prisipažino Nacionalinės premijos laureatas.
Labiausiai jam šiame apdovanojime patinka žodis „nacionalinė“. Jis – kertinis. „Visą gyvenimą nuoširdžiai stengiausi dėl šio žodžio. Mano galva, kiekviena tauta daugiausia ką gali padaryti, tai sukurti nacionalinę kultūrą. Prisiminkime senovės graikus. Jų jau kiek šimtmečių nėra, o palikta kultūra svaigina mūsų sielas ir širdis. Gaila, kad pasaulyje nacionalumas, nacionalinis išskirtinumas blanksta, tai vienas globalizacijos minusų. Jei išmintingi žmonės sako, kad mano kūryba prisideda prie nacionalinės kultūros kūrimo, esu devintame danguje“, – teigia R. Stankevičius.
R. Stankevičius eilėraščiais debiutavo 1993 m. Poezijos pavasario almanache. Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį išleido 1996 m., kai laimėjo Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkursą.
2000 m. pagal R. Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašina“. Taip pat parašė tekstus daugiau nei dvidešimčiai roko dainų. 2002 m. drauge su kompozitoriumi, grupės „Skylė“ lyderiu Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“. R. Stankevičiaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kitas kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose.
Jau artimiausiu metu, po savaitės ar dviejų, pasirodys naujausia R. Stankevičiaus poezijos knyga „Įsitvėrimai“. Po Naujųjų metų bus rengiami jos pristatymai.
„Bus gana intensyvus mano laikas. Juolab sausio 7 dieną man sukanka 50 metų“, – BNS sakė rašytojas.
Įkvepianti akimirka
Žinia apie premiją G. Žickytę pagavo ką tik išsilaipinusią užpustytame Vilniuje. Turėjusi grįžti vakar, bet dėl nepalankaus oro lėktuvas leidosi Rygoje, visą naktį namo teko važiuoti autobusu. Neišsimiegojo.
„Bet tai man, kaip kūrėjai, įprasta. Daug naktų, kurdama filmus, praleidau nemiegojusi. Kitoje būsenoje šios žinios pasitikti tiesiog negalėjau“, – juokiasi Nacionalinės premijos laureatė.
Anot režisierės, tai – ir jos visų filmų herojų, kino komandos įvertinimas. „Esu labai laiminga, bet štai papietausiu ir grįšiu prie darbų. Į montažinę. Ten niekam neįdomu, ar tu Nacionalinės premijos laureatas, ar ne, – tiesiog reikia dirbti darbą. Ir jį padaryti gerai. Vis dėlto tokios akimirkos labai įkvepia“, – sako G. Žickytė.
Ji sukūrė trumpametražių vaidybinių („Vaidmuo“, 2004) ir dokumentinių („Europa“, 2006) filmų. Filmuose „Baras“ (2009), „Meistras ir Tatjana“ (2014) nagrinėjama menininko situacija sovietinės ideologinės cenzūros sistemoje. Filme „Aš čia tik svečias“ (su M. Alberdi, 2016) pasakojama Santjago senelių namuose Čilėje gyvenančios emigrantės baskės prisiminimų istorija.
2020 m. G. Žickytės (su Anna Kapustina) prodiusuotas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (režisierė Irina Cilyk) Sandanso kino festivalyje pelnė apdovanojimą geriausios dokumentikos kategorijoje, apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ (2022).
2020 m. parodytas G. Žickytės režisuotas ilgametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvį Simoną Kudirką „Šuolis“.
„Kūrybinis kelias, kurį nuėjau, mane atvedė iki šio įvertinimo. Esu dėkinga, kad nesu viena šitame kely, kad man pavyksta sutikti žmones, bendraminčius, kurie manimi ir patiki, ir kurie mane iškenčia, su kuriais mes galime pasiekti bendrą viziją ir bendrų tikslų“, – BNS sakė kino kūrėja.
Saldžiau už kitus apdovanojimus
E. Montvidas šiuo metu repetuoja Berlyne, ruošiasi debiutui valstybinėje operoje. Teatro vadovybė, lyg nujausdama užgriūsiant tautiečių dėmesį, solisto repeticijas pavėlino iki 4 valandos vakaro.
„Nuotaikos darbinės, repetuojame „Jenufą“. Su manimi spektaklyje dainuos ir lietuvių sopranas Vida Miknevičiūtė. Žinia nudžiugino. Menininkui tai didžiausiais apdovanojimas, nors niekada nestigau klausytojų, orkestrų, teatrų, kultūros įstaigų dėmesio. Vis dėlto būti įvertintu pačiu aukščiausiu apdovanojimu gimtojoje šalyje turbūt saldžiau už bet kokius kitus apdovanojimus“, – sako Nacionalinės premijos laureatas.
Dalį premijos operos solistas ketina būtinai skirti labdaros organizacijoms, remiančioms Ukrainą. „Stengsiuosi, kad ir likusi dalis būtų išleista kilniai“, – pažadėjo E. Montvidas.
Tarptautinė dainininko karjera įsibėgėjo stažuojant Londono karališkoje operoje, „Covent Gardene“. E. Montvidas bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, „Vilnius City Opera“, koncertuoja su pagrindiniais šalies orkestrais, yra surengęs savo rečitalius pagrindiniuose šalies festivaliuose.
Ypatinga diena
Ž. Martinaitytė-Rosaschi atsibudo Niujorke. Savo namuose, suprantama. Pirmą kartą šiemet mieste pasnigo, iškart padvelkė Lietuvos prisiminimais. Diena žadėjo būti ypatinga, nes vakare pianistas Andrius Žlabys Morgano muziejaus ir bibliotekos salėje skambins jos „Būties polifoniją“.
„Dabar diena dar ypatingesnė, – nusijuokia Nacionalinės premijos laureatė. – Bijojau įjungti telefoną. Nes žinojau, kad bus arba tyla, arba pasipils sveikinimai. Nenorėjau blaškytis, taupiau energiją vakarui.“
Vis dėlto telefoną įsijungė. Ir nepasigailėjo... „Esu sujaudinta! Sulaukti aukščiausio pripažinimo gimtojoje šalyje man nepaprastai svarbus įvykis“, – tikina Ž. Martinaitytė-Rosaschi.
Ž. Martinaitytė gimė Sankt Peterburge, mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi pas daugelį garsių kūrėjų. 2006 m. persikėlė į San Fransiską, nuo 2009 m. gyvena Niujorke.
Kompozitorės muzika skambėjo Europoje, Amerikoje ir Azijoje, atliekama kanadiečių ansamblių „Nouvel Ensemble Moderne“ ir „Ergo“, britų „The Smith Quartet“, belgų „Mons Royal Conservatoire“ orkestro, Lietuvos kamerinio, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestrų, kitų kolektyvų. 2010 m. Ž. Martinaitytės simfoninis kūrinys „Tūkstančiai durų į pasaulį“ buvo pripažintas geriausia šio žanro kompozicija Lietuvos kompozitorių sąjungos Metų kūrinių rinkimuose.
2020 metais jai suteikta prestižinė Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendija, kuri skiriama karjeros aukštumas pasiekusiems JAV ir Kanadoje gyvenantiems mokslininkams ir menininkams. Ž. Martinaitytės orkestrinis kūrinys buvo pripažintas geriausiu neseniai vykusiuose Lietuvos kompozitorių sąjungos 2019 metų geriausių kūrinių apdovanojimuose.
Už savo kūrybinę veiklą 2020 m. Martinaitytė buvo apdovanota Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija. Ž. Martinaitytė yra apdovanota LATGA garbės ženklu „Ad Astra“ (2020) ir Lietuvos prezidento skiriamu garbės ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2022).
2021m. suomių įrašų kompanija „Ondine“ išleido Ž. Martinaitytės kompaktinę plokštelę „Saudade“, įrašytą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigente Giedre Šlekyte. Šis albumas sulaukė gausių recenzijų prestižiniuose tarptautiniuose leidiniuose. Albumas „Saudade“ pateko į JAV geriausių 2021 metų klasikinės muzikos albumų dešimtuką, kurį sudarė įtakingas Amerikos NPR radijas, o muzikos žurnalas „The Absolute Sound“ įvardijo jį vienu geriausių 2021-ųjų klasikos albumų. 2021m. jis atsidūrė ir „The New York Times“ savaitgalio rekomendacijų penketuke.
Būtent šis albumas ir jo sėkmė lėmė, kad vienas garsiausių pasaulio orkestrų – Niujorko filharmonijos orkestras – įtraukė kūrinį „Saudade“ į savo koncertinį sezoną ir net tris kartus atliko jį 2022m.vasario mėn. Niujorke. Šį kūrinį į savo programas įtraukė ir kiti Europos bei Amerikos simfoniniai orkestrai – Bruckner Orchester Linz (Austrija), Weimar Staatskapelle (Vokietija), Esprit Orchestra (Kanada) ir Helsinkio filharmonijos orkestras (Suomija).
K. Saja dalį premijos svarsto skirti Ukrainai
Už viso gyvenimo nuopelnus Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas rašytojas Kazys Saja dalį jos svarsto skirti Ukrainai, sako jo sutuoktinė Gražina Zita Mažeikaitė-Sajienė.
Ji BNS sakė, kad naujieną 90-ies rašytojas su ja sutiko vienoje Vilniaus ligoninėje, kur yra gydomas, tačiau džiugiai.
„Jį tai, žinoma, pradžiugino. Jis pats juokauja, nes tai jau ketvirtas kartas, kai jis siūlomas. Sako: trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – išsipildo. Džiaugiamės“, – pirmadienį kalbėjo rašytojo sutuoktinė.
„Dabar reikės galvoti, kaip paremti Ukrainą – ši mintis visada buvo, jis tą dalyką svarsto. Čia bus proga – bandysime arba per Ukrainos ambasadą, arba per Joną Ohmaną. Reikia, būtina padėti šiai šaliai“, – teigė ji.
Dramaturgas ir prozininkas K. Saja apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus, jam skirta nominacija įvardyta „Už mamutų medžiojimą teatre ir prozoje“ su nuoroda į rašytojo 1968-aisiais pirmą kartą išleistą pjesę „Mamutų medžioklė“.
Šiemet rašytojas paskelbtas ir Pasvalio garbės piliečiu. Pasak G. Z. Mažeikaitės-Sajienės, jos vyrui itin svarbus ir šis įvertinimas.
„Jis labai apsidžiaugė, kadangi jis yra gimęs prie Pasvalio, Skėriuose, anksti tapęs našlaičiu, o užaugęs, jau subrendęs Žemaitijoje. O dėl Nacionalinės premijos džiugu, kad įvertinimas yra dar šiais metais, ir kad pagaliau jo kūryba, jo visos pastangos – ir kaip signataro, ir kaip rašytojo – yra įvertintos šia premija. Mums labai džiugu“, – kalbėjo rašytojo žmona.
1932-aisiais gimęs K. Saja 1958-aisiais tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (buvusiame Lietuvos edukologijos universitete) baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, pirmuosius kūrinius, daugiausiai pjeses, pradėjo publikuoti dar nuo 1954-ųjų.
Iš viso išleido apie 60 knygų, tarp žymiausių – pjesės „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“, apysaka „Po to, kai jie pavirto medžiais“, apsakymų knyga „Klumpės" ir kiti.
Iki šiol jis buvo pelnęs J. Grušo premiją (1987, už dramą „Žemaičių piemuo“), buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1998), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).
Mantui lemtingas Mariupolis
M. Kvedaravičiauis kūryba Nacionaline premija įvetinta už pastarųjų 7 metų darbus. Biržuose užaugęs M. Kvedaravičius Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo archeologo specialybę. 2007 m. Oksfordo universitete magistro laipsniu baigė socialinę ir kultūrinę antropologiją, 2013 m. Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį.
Kembridže dėstė religijos, teisės, politikos teorijos kursus. Šių metų kovo pabaigoje buvo nužudytas Ukrainoje. Filmą „Mariupolis 2“ pabaigė kurti montažo režisierė Dunia Sichova ir režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.
M. Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ (2011) sulaukė daugiausiai populiarumo. Filmas meniškai ir kritiškai parodo ilgus politinius kankinimus ir prievartą Čečėnijoje.
„Mariupolis“ (2016) – filmas-esė apie industrinį uostamiestį Ukrainoje, Donecko srityje, kur kažkada gyveno graikai. 2015 m. M. Kvedaravičius nuvyko į Odesą filmuoti savo pilnametražio vaidybinio filmo „Stasis“ (galutinis pavadinimas „Partenonas“). Kai atvyko į Mariupolį, režisierius suprato, kad šis miestas tinkamas pavaizduoti karo laukimą ir kasdienybę kare.
„Partenonas“ (2019) yra M. Kvedaravičiaus bei Ukrainos ir Prancūzijos kinematografininkų sukurtas filmas. „Mariupolis 2“ (2022) – 2016 m. filmo antroji dalis, rodanti 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio Rusijos karo prieš Ukrainą įvykius Mariupolyje. Pabaigus filmavimus režisieriui nepavyko palikti miesto ir jis buvo pagrobtas ir nužudytas.
Nacionalinė premija šiemet siekia daugiau nei 36 tūkst. eurų.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją sudaro kino režisierius Audrius Stonys (komisijos pirmininkas), architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, kompozitorius Šarūnas Nakas, muzikologė Jūratė Katinaitė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė, menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
Nacionalinėmis premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Premijos dydis šiemet – 32 tūkst. eurų. Premijos laureatams bus įteiktos 2023 metais Vasario 16-osios proga Prezidentūroje.
