Režisieriaus Marko Mylodo „Meniu“ anonsais sudaro kiek vėluojančio filmo įspūdį. Šiemet kino pasaulyje serviruotos jau mažų mažiausiai dvi dėmesio vertos kulinarinės patirtys: „Kino pavasaryje“ rodyta „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) ir serialas „Meška“ (angl. The Bear). Klausimas – ar dar pavyks rasti naujų skonių kitoje temoje?
„Ties virimo riba“ ir „Meška“ buvo tiek tematiškai, tiek stilistiškai panašūs kūriniai. Abiejuose akcentuojama nepaprasta virtuvės darbo sparta, nuolatinis tvarkos ieškojimas chaose, per kraštus bėgančios emocijos. Iš to gimstantis šalutinis produktas – psichologiškai pakrikę šefai. Ir nuolatinis tylus klausimas: ar verta tiek aukotis dėl pirkėjo, kuris iki galo vis tiek nesupras?
Laimė, stilistiškai „Meniu“ nė kiek neprimena ankstesnių kūrinių. Judanti, rankose laikoma kamera čia pakeista statiškomis, tvarkingomis kompozicijomis. Tačiau tematinis ryšys vis dėlto egzistuoja. Scenarijaus autorių Setho Reisso ir Willo Tracy vizijoje anksčiau minėtos temos tiesiog perkeliamos į kitą, kur kas labiau metaforinį lygmenį.
Trilerio premisa paprasta: pora atvyksta į pasaulinio garso šefo restoraną, kur paaiškėja, kad šis jiems paruošė kruvinus spąstus. Tiek išduoda jau „Meniu“ anonsai. Šie leidžia nuspėti net smurto būdus. Jeigu pateikiami „itin išskirtiniai“ patiekalai, o kitoje scenoje šefai tiesiogine to žodžio prasme vejasi bėgančius svečius, kyla natūrali išvada – valgomi bus patys svečiai. Tai – tik anonsų apgaulė, nes tikrosios šefo užmačios kiek subtilesnės.
Kitų veikėjų plačiau analizuoti taip pat nėra prasmės, nes jų ydos išsakomos tiesiai į kamerą, o pasakojimo pozicija – iš jų pasijuokti, ne juos užjausti. Viskas ir vėl pateikiama taip aiškiai, kad norėdamas nepasimestum.
Margot (akt. Anya Taylor-Joy) prabangi vakarienė nejaudina. Kai kuriuos patiekalus valgyti ji išvis atsisako. Jos draugo Tylerio (akt. Nicholas Houltas) požiūris tiesiogiai atvirkščias – jis taip krykštauja, kad, rodos, šitos vakarienės ir laukė visą gyvenimą. Su jais į salą, kurioje laukia restoranas, atvyksta dar dešimt klientų, pasiskirstančių po skirtingus ir lengvai atpažįstamus personažų tipus: išlepinti jauni turtuoliai, žmoną ignoruojantis verslininkas, ciniška maisto kritikė ir t. t.
Šefas Slovikas (akt. Ralphas Fiennesas) ir jo komanda pateikia vieną prašymą – ragaukite, ne valgykite. Prie šios priešpriešos įvairiausiomis formomis sugrįžtama dar ne kartą. Vėliau pasirodo, kad vakarienės svečiai pasirinkti ne atsitiktinai. Į krūvą juos jungia būtent nesugebėjimas teisingai ragauti.
Vienoje iš žiauriausių scenų personažas gauna kulką į galvą po ilgo monologo apie šefų darbo specifiką. Turi paskirti visą save, atiduoti jėgas, išmonę, širdį. Ir vis tiek nepavyks, o jei kartais ir pavyktų – kas tau iš to ilgo triūso, kurio patys valgytojai nei deramai supras, nei atitinkamai įvertins? „Ties virimo riba“ ir „Meška“ buvo realistiški bandymai atkurti virtuvės stresą, o „Meniu“ keliasi į virtuvės darbuotojo id.
Verta kiek atitolti nuo paties maisto. Nepaisant šnekų apie mėsų brandinimą ir skonių proporcijas, iš tiesų filmas ne apie tai. Maistas – tik metafora. Visų pirma, valgymo ir ragavimo priešprieša aiškiai atitinka vartojimo ir analizavimo skirtį kultūroje. Kūrinį, kaip patiekalą, galima suryti, o galima tirti, apmąstyti, jam pasiruošti ir paskirti patirčiai adekvatų laiko tarpą.
„Meniu“ keliamos temos nenuskamba pamokomai ar verksmingai. Jas lydi nemaža dozė humoro. Tiesa, kartais tokio sauso, kad gali dalies nepastebėti. Didžiausias filmo pokštas ir yra tai, kad šefui bei jo pagalbininkams nėmaž nerūpi perskyra tarp gyvybės ir mirties.
Antra, visus šefų keliamus klausimus galima perrašyti į klausimus bet kokiam kūrybinę viltį puoselėjančiam žmogui. Ne veltui kelis kartus šefai žiūrovams pabrėžia vakaro „temą“. Juk negali maistas būti tiesiog skanus arba ne, privalo egzistuoti tam tikra koncepcija, jungianti patiekalus į visumą.
Esmė, ko gero, net ne paties kūrėjo kančia. Reikšmingiau klausti – koks kūrėjo atsakas pasauliui, kuris nesugeba analizuoti, neturi paletės pajausti niuansams ar pasiryžimo dėl kūrinio suvokimo dirbti? Kur padėti savo norą kurti, kai viskas neišvengiamai atsiduria diletantų rankose (ir burnose)?
Salos šefų rastas atsakas savo egzistencinei problemai – smurtas. Naikinimas tų, kurie atsakingi už kūrybinės ambicijos mirtį.
„Meniu“ keliamos temos nenuskamba pamokomai ar verksmingai. Jas lydi nemaža dozė humoro. Tiesa, kartais tokio sauso, kad gali dalies nepastebėti. Didžiausias filmo pokštas ir yra tai, kad šefui bei jo pagalbininkams nėmaž nerūpi perskyra tarp gyvybės ir mirties. Užtai jiems be proto svarbios temos bei simboliai. Meniškumas iškeliamas iki absurdiško taško – jį būtina palaikyti net jei neliks žiūrovo, kurio akyse kūrinys būtų suvoktas. Dar daugiau, sunaikinti žiūrovą ir yra ta tikrasis meno siekis.
Visa tai – gražūs fokusai. Bet anksčiau ar vėliau kūrybinei „Meniu“ komandai reikia atsiskaityti už žodžius. Ar tik suvedžiojus visus taškus neišeis taip, kad pats „Meniu“ yra toks pat suvartotinas produktas, kokio sakosi neapkenčiantis?
Savo kino kalba „Meniu“ yra tvarkingas kaip tinklinio restorano patiekalas. Esu didžiulis serialo „Paveldėjimas“ (angl. Succession) gerbėjas, o jame režisierius M. Mylodas kamera žaidžia tiesiog nuostabiai – nuolat keičiami pirmi ir antri planai, vaizdas dreba bei juda, bet ne visuomet spėja pagal didžiulės skubos dialogus. Tai steriliam turtuolių pasauliui suteikia intymumo jausmą, kontrastuojantį su slepiamu veikėjų jautrumu.
Juostoje tokio plastiškumo trūksta. Veikėjų kompozicijos detalios, nes svarbu, kas ką mato ir su kuo kalbasi, bet vizuali to išraiška – paprasta. Filmo montažas sustyguotas taip, kad publikai pasiklysti veiksme taptų beveik neįmanoma. Savaime tai jokia bėda. Tik kažkur idėjiniame lygmenyje gimsta konfliktas: manęs, žiūrovo, prašoma vertinti refleksiją bei analizę, ne greitą suvartojimą, o filmas sukurtas taip, kad jį žiūrėti galima beveik nemąstant.
Dėl vidinio prieštaravimo „Meniu“ labiausiai primena holivudinę muzikanto biografiją. Šnekama apie laisvę, kūrybą, drąsą ir kitas didžias idėjas. O pasakojimo forma – tokio paprastumo ir tiek kartų jau matyta, kad filmą suprastum net visas dvi jo valandas telefone naršydamas „Instagram“.
Analogiškus klausimus galime kelti veikėjams. „Meniu“ neturi ambicijos pateikti daugiasluoksnių asmenybių. Tai akivaizdu jau pirmojoje scenoje – Margot ir Tyleris prieš susitikimą su kitais svečiais šnekasi maždaug vieną minutę ir vien apie būsimą vakarienę. Tuojau įlipę į laivą, plukdantį iki restorano, jie gauna patiekalą, tad tema vėl tampa maistas. Nė vienas iš jų nėra trimatis personažas – jie sukurti tik kaip skirtingos reakcijos į šefo kūrybą. Niekur plačiau jiedu ir nesiskleidžia.
Kitų veikėjų plačiau analizuoti taip pat nėra prasmės, nes jų ydos išsakomos tiesiai į kamerą, o pasakojimo pozicija – iš jų pasijuokti, ne juos užjausti. Viskas ir vėl pateikiama taip aiškiai, kad norėdamas nepasimestum.
Tad subtiliai analizei lieka tik trečioji, naratyvinė plotmė. Čia ir tik čia „Meniu“ išlaiko pažadą duoti žiūrovui ką pakramtyti. Deja, kaip tik šiuo aspektu mano teksto galios mažiausios, nes paaiškinti būdus, kuriais Margot ima priešintis šefo planams, reikštų išduoti tai, už ką pirksite bilietą. Išpliurpti galiu nebent tai, kad protagonistės pasipriešinimas paremtas ne galia ir net ne gudriu blogiuko planų sudarkymu. Margo paprasčiausiai suvokia, kaip laužyti kompozicijos taisykles. Chirurgiškame tikslume atsiranda darni improvizacija.
Kurį laiką žiūrėdamas „Meniu“ tikiesi būti nuvestas į pasakotojo labirintą – situaciją, kur veikėjams pasakotojas sukuria spektaklį, apimantį viską aplinkui. Panašiai kaip, pavyzdžiui, Johno Fowleso romane „Magas“ arba Davido Fincherio filme „Žaidimas“ (angl. The Game). Šie kūriniai suponuoja protagonisto poziciją, artimesnę analizei, ne vartojimui. Juose veikėjas iš principo yra pajėgus sugriauti savo kankintojo spąstus. Kad ir kaip sudėtinga tai būtų, pats architektas palieka savo aukai galimybę rasti išėjimą. Nes įprastai tokių labirintų tikslas ir nėra nukankinimas, bet greičiau pamoka ar pramoga.
„Meniu“ pasuka paprastesniu keliu. Personažai atrodo plokšti iš dalies ir todėl, kad šefo planuose jiems nepaliekama jokios laisvės. Galutinei baigčiai jų elgesys reikšmės neturi. O jei siužete nenumatytas net mažiausias išėjimas iš labirinto, tai ar tikrai žiūrovo prašoma analizuoti bei reflektuoti? Ką aš laimiu bandydamas išnarplioti mazgus, jei rezultatas aiškus iš anksto?
Vertinant „Meniu“ žiūrėjimo patirtį nesinori perdėtai dejuoti. Ateini pramogos – tą ir gauni. Tačiau būtent šis žodis – pramoga – čia ir yra kertinis. M. Mylodo pasakojimas iškelia subtilias temas, kurias išpildyti pasirodo jei ne per sudėtinga, tai tikrai nepatogu. Juk ir pats filmas veikėjų dialogais pripažįsta – subtilūs skoniai masių netenkina.
Dėl vidinio prieštaravimo „Meniu“ labiausiai primena holivudinę muzikanto biografiją. Šnekama apie laisvę, kūrybą, drąsą ir kitas didžias idėjas. O pasakojimo forma – tokio paprastumo ir tiek kartų jau matyta, kad filmą suprastum net visas dvi jo valandas telefone naršydamas „Instagram“.
Aukštinu augalinės kilmės, etiškai užaugintą, ilgai brandintą maistą, o parduodu spragėsius. Nuodėmių būna ir baisesnių, bet kai pasakotojas toks kandus, jog galiausiai perkanda pats save, žiūrovas iš salės išeina truputį alkanas.
Vlado Rožėno recenziją galite išgirsti laidoje „Pilno metro“
