Kalbų ir civilizacijų biblioteka, prancūziškai dar vadinama BULAC, įsikūrusi Paryžiaus pietiniame rajone, vos per kelias gatves nuo Prancūzijos nacionalinės bibliotekos. BULAC misija – leidinių, susijusių su visomis kalbomis ir civilizacijomis, nepriklausančiomis Vakarų pasauliui, kaupimas ir saugojimas.
Šį rudenį čia – ypač daug dėmesio Lietuvai. Lapkričio 15-osios vakarą atidaryta paroda „Lietuvių literatūra 20 a. verpetuose“ ir surengtas susitikimas su Paryžiuje gyvenančiu rašytoju Valdu Papieviu.
Vos tik įėjus į biblioteką akį patraukia kelios nedidelės vitrinos: jose esančios knygos kalba apie permainingą 20 a. lietuvių literatūros raidą.
„Nesiekėme nuosekliai papasakoti lietuvių literatūros istorijos – tam tiesiog nebūtų pakankamai vietos ir išteklių. Per bibliotekoje saugomus leidinius norėjome supažindinti tarsi su mažyčiu kiekvieno laikotarpio „mėginėliu“, – susirinkusiems parodos lankytojams sakė BULAC lietuvių ir latvių fondo bibliotekininkė, parodos sumanytoja bei kuratorė Miglė Dulskytė.
Parodos atidaryme lankęsis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas atkreipė dėmesį, kad Prancūzijoje slepiasi didelis Lietuvos kultūros lobynas, dar per mažai žinomas ir ištyrinėtas.
Ekspoziciją sudaro penkios dalys, atspindinčios skirtingus laikotarpius: tautinio idealizmo, tarpukario literatūros bumo, avangardo Lietuvoje ir svetur, sovietmečio bei egzodo literatūros.
Apie sudėtingą 20 a. pradžią byloja vienas rečiausių parodos eksponatų: 1889 m. išleistas antrasis „Varpo“ numeris, kuriame kalbama apie lietuvių raštijos draudimą.
Pagrindinėje bibliotekos lentynoje šį mėnesį taip pat bus eksponuojami nuo 1990 m. iki šių dienų išleisti lietuvių literatūros kūriniai bei jų vertimai, kuriuos galima pasiskolinti ir į namus. Parodos tęsinys – bibliotekos interneto svetainėje, kur publikuojamos pačių rečiausių fonduose saugomų leidinių nuotraukos ir kita papildoma informacija.
Žibunto Mikšio ir Konstantino Balmonto kolekcijos
Knygų puslapius puošiantys spalvingi ekslibrisai, koliažai, neretai – aštri sovietmečio autoriaus ar leidėjo kritika, pastabos apie tekstą, knygos pavadinimo ir santraukos vertimas į prancūzų kalbą. Leidiniai su šiais atributais – bene labiausiai intriguojantys parodos eksponatai, bibliotekai dovanoti žymaus išeivijos grafiko Žibunto Mikšio.
Būtent ši viena svarbiausių fondo dalių ir įkvėpė M. Dulskytę surengti parodą. „Tvarkydama knygas archyvuose tokių keistai aprašinėtų leidinių radau per šimtą. Iki tol jie nebuvo identifikuoti kaip priklausę Ž. Mikšiui, tačiau tai padaryti buvo nesunku. Kai kuriose knygose jis tiesiog pasirašydavo ar netgi įklijuodavo savo adresą. Mano dėmesį taip pat patraukė ekslibrisų, skirtų grafiko mamai Zuzanai Mikšienei, žmonai Miriam Meras, Onai Šimaitei, įvairovė“, – pasakojo M. Dulskytė.
Kita svarbi BULAC lietuvių fonde saugoma leidinių dalis priklausė rusų poetui simbolistui Konstantinui Balmontui, lietuvių mitologijos, tautosakos ir istorijos poetiškų interpretacijų kūrėjui. Padedant rašytojui ir diplomatui Jurgiui Baltrušaičiui, K. Balmontas po bolševikų perversmo 1920 m. pasitraukė iš Rusijos ir apsigyveno Prancūzijoje. Čia jis sukaupė didelę tarpukario lietuvių literatūros kūrinių kolekciją, kurią gyvenimo pabaigoje pardavė bibliotekai.
Lietuvių leidinių fonde – per 3000 knygų
Šiuo metu BULAC saugomi leidiniai lietuvių kalba sudaro didžiausią baltų kalbų fondo dalį, jų čia – per 3000. Seniausi leidiniai siekia 19 a. – tai įvairūs katekizmai, biblijos, surinktos dainos, lietuvių–vokiečių kalbų žodynai.
Bibliotekos lietuvių fondo susidarymas glaudžiai susijęs su 20 a. pradžioje Prancūzijoje išaugusiu susidomėjimu baltų kalbomis. Lietuvių kalba Paryžiuje pradėta dėstyti 1933 m., tačiau tik nuo 1975 m. ji dėstoma reguliariai. Būtent Ž. Mikšys labai prisidėjo prie lietuvių kalbos ir istorijos dėstymo suklestėjimo Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute INALCO, kuris nuo BULAC įkūrimo 2011 m. su biblioteka bendradarbiauja vykdydamas mokslinius tyrimus. Dabar šiame institute galima įgyti lietuvių kalbos bakalaurą ir magistrą.
Leidiniai į BULAC lietuvių fondą patenka įvairiais keliais: be leidėjų ir skaitytojų, knygas bibliotekai dovanoja įvairios institucijos, tokios kaip Strasbūro lietuvių asociacija, „Free Europe Citizen‘s Service“, Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universiteto biblioteka. Knygos taip pat perkamos ir gaunamos vykdant mainus tarp universitetų, o sovietmečiu į fondą iš Lietuvos aktyviai siųsta daug to meto monografijų ir statistinių leidinių.
Anot M. Dulskytės, nors bibliotekos fondo pagrindą sudaro humanitarinių ir socialinių mokslų literatūra, būtent lietuvių fonde esama nemažai dovanotų literatūros kūrinių. Vis dėlto daugiausiai bibliotekoje saugomais leidiniais domisi Baltijos šalis tyrinėjantys mokslininkai. M. Dulskytė pastebi, kad skaitytojai kartais skundžiasi plačiajai publikai skirtų knygų prancūzų kalba apie Lietuvos kultūrą bei aktualijas trūkumu.
Paroda „Lietuvių literatūra 20 a. verpetuose“ BULAC bibliotekoje veiks iki gruodžio 23 d. Gruodžio 15 d. čia taip pat vyks Jono Meko šimtmečiui skirta filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ peržiūra.
