Milžiniško populiarumo visame pasaulyje sulaukusi rašytoja, tarptautinių bestselerių „Aušvico tatuiruotojas“ ir „Cilkos kelias“ autorė Heather Morris keliauja per Europą. Lankėsi Lietuvoje, pristatė naują knygą „Vilties istorijos“.
Žodžiai „viltis“, „tikiuosi“ jai dabar patys svarbiausi. 20 metų juos girdėjo dirbdama vienoje Australijos ligoninėje: „Tikiuosi, mano tėvas dar pagyvens, kad galėtų mane palydėti prie altoriaus“, „Tikiuosi, mano močiutė gyvens pakankamai ilgai, kad pamatytų savo pirmąjį proanūkį“, „Tikiuosi, mano sūnus sulauks 15-ojo gimtadienio...“
„Šie žmonės nesiekia laimėti šeštadienio loterijos, nesitiki šiemet turėti atostogų ar panašiai. Jie viliasi, kad jų artimieji dar truputį pagyvens“, – LRT.lt sako rašytoja H. Morris.
„Vilties istorijos: kaip rasti įkvėpimą kasdieniame gyvenime“ (leidykla „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė) – negrožinė knyga. Ji lyg tiltas sieja pirmuosius H. Morris romanus ir kitais metais Lietuvoje pasirodysiančias „Tris seseris“.
Rašytoja mano, kad susidomėjimas Holokausto tema pasaulyje blėsta. „Žmonės ja persisotinę. Dabar 15–20 metų bus pertrauka, o tada kils nauja dėmesio banga“, – įsitikinusi ji.
Kai tik galėjo, dingo iš namų
– Kokie buvo jūsų santykiai su giminaičiais, kad panorote palikti gimtuosius namus Naujojoje Zelandijoje? Ir kodėl trumpai grįžusi iš Australijos apsigyvenote „gana dideliu atstumu“ nuo jų?
– Nes jų buvo velniškai daug. (Juokiasi.)
– Ar tai blogai?
– Man – taip. Tame miestelyje buvau penktos kartos zelandietė. Tai reta, nes Australija ir Naujoji Zelandija gana naujos valstybės. Su kiekvienu tame miestelyje buvau susijusi giminystės ryšiu arba mane puikiai pažinojo.
Neturėjau jokios tapatybės, nes buvau moteris. Kiti mane vadino arba Chriso proanūke, arba Jacko dukra, bet niekas nesikreipė vardu. Manau, anksčiau laiko atsiskleidė mano feministiniai polinkiai, nes ėmiau maištauti.
Jie liepdavo liautis įžūliai ir nepagarbiai elgtis, nes atsakydavau, kad turiu vardą. Pasakydavau gražiai, bet žmonės įsižeisdavo. Todėl kai tik galėjau, dingau iš ten.
– Tai buvo labai vyriška visuomenė?
– Taip. Britiška. Juokingiausia, kad būtent mano mama buvo šeimos galva su visais tais jų giminystės ryšiais, siekiančiais praeitį. Mano tėvą vadino importuotu, nes jis kilęs iš Škotijos, todėl nepriklausė tai genčiai, kuri ten gimė ir augo. Jis buvo nuostabus žmogus, bet jo nepriėmė. Tai taip neteisinga.
– Tačiau gražiai bendravote su savo proseneliu?
– Taip. Išmintingas, 80 gerokai perkopęs vyras suprato, kad esu labai apleista ir niekas kitas į mane nekreipia dėmesio. Dieve, kai dabar žvelgiu atgal, jis buvo mano gelbėtojas, vienintelis suaugęs žmogus, kuris su manimi kalbėjosi. Beje, mane irgi vadino mergaite, niekada nesikreipė vardu.
Mama, senelė ir prosenelė nuolat matydavo mane su juo, sakydavo: baik jam trukdyti. Prosenelis atsakydavo: ji man netrukdo. Joms nepatiko, kad leidžiu laiką su juo viena.
– Koks tokių mergaičių likimas?
– Tokioje visuomenėje joms belieka ištekėti už berniuko, iki 16 metų susilaukti pirmo vaiko ir taip praleisti visą gyvenimą. Arba bėgti. Aš – bėgau. (Nusišypso.)
Žmogus, pralenkęs laiką
– Kaip sutikote Ludwigą Eisenbergą (Lali Sokolovą, 1916–2006)? Ir kodėl jis buvo pasiryžęs papasakoti savo istoriją bet kam, tik ne žydui?
– Nes buvo išmintingas žmogus. Žinojo, ką daro: negalėjo būti nė vieno gyvo žydo, kurio nebūtų palietęs Holokaustas ir kuris neturėtų savo ypatingos istorijos.
Taigi kai jis liepė sūnui surasti jam žmogų, kuris nebūtų žydas, Australijos žydų bendruomenė labai ant jo supyko (...). Vėliau, kai knyga pasirodė, viso pasaulio žydai pripažino, kad L. Sokolovas – išmintingas žmogus.
Papasakojau jo istoriją paprastais žodžiais. Knygoje nėra nieko, ko negalėtų suprasti ne žydai. Lali norėjo būtent tokios, kurią skaitytų ir suprastų kiekvienas. Jis tikėjosi, kad jei supras, ką jam teko pergyventi, galbūt tai daugiau nepasikartos. Truputį naivu, bet jis to tikėjosi.
Taigi jis buvo žmogus, pralenkęs savo laiką.
Pranašauja antrą „Černobylį“
– Sutikote jį 2003-iaisiais, knyga pasirodė tik 2018 metais. Kodėl tiek užtrukote ją rašydama?
– Nes buvau užsispyrusi parašyti scenarijų filmui. Scenarijus buvo tikrai geras, tačiau 6 metus negalėjome gauti finansavimo.
Ėmiau siuntinėti jį prodiuserių kompanijoms JAV ir Anglijoje. Suprantama, gavau standartinį atsakymą: nepriimame neužsakytos medžiagos.
Regis, 2017 m. lankiausi pas brolį ir brolienę San Diege, Kalifornijoje. Skundžiausi jiems, kad man nesiseka su ekranizacija. Pavargusi nuo mano žodžių svainė pasakė: „Dėl Dievo meilės, parašyk prakeiktą knygą!“ O! Nežinau, kaip ji rašoma, bet pamėginsiu.
– Dabar, regis, jau turite sutartį, „Aušvico tatuiruotojas“ bus ekranizuojamas?
– Sausį bus pradėtas filmuoti 6 dalių TV serialas. Truputį juokinga – kai tavo knyga sulaukia sėkmės, staiga norima ją ekranizuoti. Nors metų metais ją atmesdavo. Serialą kuria britų kompanija, sukūrusi „Černobylį“. Jie tikisi, kad tai bus kitas „Černobylis“. (Nusišypso.)
Cilkos kelias
– „Aušvico tatuiruotojo“ ir „Cilkos kelio“ istorijos tarsi ėmė priklausyti jums, nors jų herojai – kiti žmonės, jums patikėję savo prisiminimus. Ką reiškia galimybė papasakoti svetimų žmonių istorijas?
– Jie man nebėra svetimi. Lali niekada neskaitė knygos, tačiau matė daugybę juodraščių, taip pat scenarijų. O knyga yra scenarijaus adaptacija. Jis viską patvirtino.
Cilkos istorija truputį kitokia. Ji mirė 2004 metais, man niekada neteko su ja susitikti. Lali daug kartų vertė mane pasižadėti, kad kai papasakosiu jo istoriją, paskui pasauliui papasakosiu ir apie Cilką – drąsiausią žmogų pasaulyje, kokį kada nors jam teko pažinti.
Kai bendravau su Lali, jis kiekvieną penktadienį susitikdavo su trimis labai artimais draugais, kartais prie jų prisijungdavau. Ištarus Cilkos vardą buvo tikrai sunku matyti, kaip šie keturi pagyvenę vyrai nuleidžia galvą. Jie jautė siaubingą kaltę, kad negalėjo jos išgelbėti nei Aušvice, nei gulage.
Cilkos istorija man buvo šiek tiek didesnis iššūkis. Taip, neturiu jos leidimo pasakoti. Tačiau tikėjausi, kad jei tiek išgyvenusiųjų norėjo, kad istorija būtų papasakota, tai Cilka mano ketinimui pritartų.
Mes niekada to nesužinosime...
Tad jos istoriją, susijusią su Aušvicu, patyriau iš Cilką pažinojusių žmonių. Tada man kilo dilema: o kaip dėl gulago? Pasitelkiau profesionalią tyrėją Maskvoje, kuri man pateikė pluoštus dokumentų, nuotraukų, liudijimų apie Cilką. Tada galėjau jos gyvenimą įsivaizduoti iš naujo.
Norėdama sužinoti daugiau, kelis kartus apsilankiau jos gimtajame mieste Slovakijoje. Sėdėjau su draugais ir kaimynais, kurie ją pažinojo.
Vienas žmogus parodė nespalvotą nuotrauką, darytą Cilkos 14-ojo gimtadienio proga: kabrioleto gale sėdi Cilkos mama ir dvi seserys, o priekyje tėvas ir ji pati – prie vairo. Ne, sakė tas žmogus, Cilka nevairavo automobilio, tačiau ji „vairavo“ visą šeimą: „Mūsų atmintyje ji buvo valingiausia mergina, kokią teko pažinti.“ Ir dar tik 14-os...
Kai jai sukako 16, buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Niekas iš jos šeimos narių neišgyveno.
– Ką atsakote tiems (pavyzdžiui, Aušvico-Birkenau muziejui), kurie jūsų romanus laiko Aušvico temos profanacijos ir vulgarizavimo pradžia arba iškiliausiu pavyzdžiu?
– Sakau tai, ką sakiau visada: aš nepasakojau istorijos apie Holokaustą. Aš tik papasakojau Holokausto istoriją.
Visos istorijos, skirtos Holokaustui ir Aušvicui, niekada nepasakojo apie vieną konkretų asmenį – tik apie 6 milijonus. Ir aš, regis, supratau, kodėl jie laikėsi tokio požiūrio: mes neišskiriame vieno žmogaus, nes yra 6 milijonai istorijų, kurias reikia papasakoti. Tad aš pažeidžiau normą, papasakojusi apie vieną.
Jie taip pat nerimavo, kad pasakodama šią istoriją ketinau gauti komercinės naudos. Tiesa ta, kad vienintelis mano ketinimas buvo išleisti knygą bent 100 egzempliorių tiražu ir išdalyti ją.
Tačiau ji tapo sėkminga. O suvaldyti šį dalyką buvo ne mano valioje.
Tai niekada nepateko į laikraščius, bet žmonės plūstelėjo į Aušvicą, pasiėmę mano knygą. Jie sakė gidams: „Esu čia tik todėl, kad perskaičiau šią knygą.“ „Ar galite parodyti, kur miegojo Lali?“ „Ar galite mane nuvesti į bloką, kuriame gyveno Gita?“
Muziejus atkreipė dėmesį, kaip smarkiai pagausėjo jaunesnių nei 25 metų lankytojų, kurie dabar nori daugiau sužinoti apie Aušvicą-Birkenau.
Galiu jums pasakyti, kad praėjusią savaitę ten lankėsi TV serialo vykdomieji prodiuseriai, režisieriai, operatorius – visi svarbiausi kūrėjai praleido 4 dienas, kad filmuojant viskas būtų atlikta gerai. Pačiame Aušvico muziejuje filmuoti negalima.
Muziejus įsitraukė į filmo reikalus, jei taip galime sakyti. Tik blogi dalykai patenka į žiniasklaidą, jūs tai žinote. Nesulauksi dėmesio parašęs, kad Aušvico-Birkenau muziejus remia serialo kūrimą.
Beje, jie pardavinėja mano knygą savo parduotuvėje!!! (Juokiasi.)
– Ar skiriasi knygų recepcija skirtingose šalyse? Galbūt jautriau į tokias temas reaguojama ten, kur gyventojai tiesiogiai susidūrė su Holokaustu ar komunistiniu režimu?
– Knyga visur buvo priimta vienodai. Nes žmonės yra žmonės. Ir ne tik tose šalyse, kur gyvena žydų bendruomenės. Pavyzdžiui, ją susidomėjusios skaitė Azijos šalys – Korėja, Kinija, Filipinai. Man didžiausia staigmena, kad knygas vienodai priima ir vyrai, ir moterys. Mano leidykla Anglijoje, veikianti jau du šimtmečius, teigė, kad taip dar nėra atsitikę per visą jos istoriją.
– Kaip manote, kodėl jūsų knygos tokios populiarios?
– Nes paprastos. Apie eilinius žmones, gyvenusius neeiliniais laikais. Apie vieną iš jų. Nes skaitytojams lengviau susitapatinti su vienu, o ne su 6 milijonais. Tai universali meilės ir išlikimo istorija, kupina vilties.
– Lietuvoje, ko gero, lankotės pirmą kartą?
– Taip. Žinote, atrandu vis daugiau panašumų tarp Lietuvos ir Naujosios Zelandijos. Keliaudama į kurią nors šalį stengiuosi daugiau apie ją sužinoti, kad nepasirodyčiau neišmanėlė. Jūs antra valstybė, suteikusi teisę moterims balsuoti. Naujoji Zelandija buvo pirmoji. (Nusišypso.) Turite žemės ūkio ir gyvulininkystės patirties – Naujoji Zelandija taip pat.
Man patinka tai, ką Lietuva daro spręsdama klimato problemą ir poreikį būti aktyviems ją sprendžiant. Daugelis didesnių šalių aplink galėtų iš jūsų pasimokyti. Jaučiu artumą Lietuvos žmonėmis.
Nerimauju dėl jų. Šiandien mačiau žemėlapį, kuriame pavaizduotas radiacinis debesis, jei Rusija panaudotų taktinį branduolinį ginklą... Š... Man ten apačioje (Australijoje, – LRT.lt) viskas bus gerai. Bet jei negalėsiu jums padėti, tai bus neteisinga. Tiesiog įsiutau.
Meilės ir išlikimo istorija
2018 m. išleistas „Aušvico tatuiruotojas“ (vertė V. Petrukaitis) tapo vienu populiariausių 21 a. romanų. Istoriją Slovakijos žydas Lali Sokolovas patikėjo Heather pats. Jo liudijimas virto knyga, kurios parduota jau 12 mln. egzempliorių visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva – čia „Aušvico tatuiruotojo“ tiražas kartotas jau 9 kartus.
Kai 1942 m. Lali išvežamas į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą ir priverčiamas tapti tätowierer, jo užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius ir kalines.
Vieną dieną Lali pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris bus ištatuiruotas jai ant rankos.
Lali žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą. Taip prasideda tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.
„Cilkos kelias“ (vertė G. Gailiūtė-Bernotienė) paremtas tikra Cilkos Klein istorija. 1942 m. 16-metė Cilka ištremiama į Aušvico koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže.
Išvadavus Aušvicą, Cilka sovietų apkaltinama prostitucija ir kolaboravimu su naciais, todėl įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutoje.
