Komunistinė propaganda grasina žmonėms pavojumi praleisti istorijos traukinį, beviltiškai atsilikti nuo savo laiko ir nugyventi nenaudingai, o nacių propaganda grasina žmonėms tuo, kad jie gyvena priešingai amžiniems gamtos ir gyvenimo dėsniams, nepataisomai ir paslaptingai sugadindami savo kraują, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.
Totalitarinės propagandos labai pabrėžiamą teiginių „moksliškumą“ galima lyginti su tam tikra reklamos technika, kuri irgi kreipiasi į mases. Taip knygoje „Totalitarizmo ištakos“ dar 1951 metais pastebėjo viena įtakingiausių praėjusio amžiaus mąstytojų Hannah Arendt.
Deja, jos įžvalgos kaip niekad aktualios ir šiandien. Pagrindine totalitarinės mąstysenos studija laikomoje knygoje H. Arendt meistriškai parodė, kaip totalitarinių idėjų paskatinti judėjimai, jų šalininkai ir metodai subjaurojo 20 amžių.
H. Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“ dėmesį sutelkia į Vokietijos nacizmą ir Rusijos stalinizmą ir pristato juos kaip dvi to paties medalio puses, o ne atskiras dešiniųjų ir kairiųjų filosofijas. Autorė kruopščiai atveria totalitarinių judėjimų, propagandos, teroro ir vyriausybių institucijų veiksmus.
Jūsų dėmesiui – „Totalitarizmo ištakų“ ištrauka apie totalitarinių režimų taikomą propagandą.
***
Tik minią ir elitą gali patraukti energija, glūdinti pačiame totalitarizme, o masės turi būti užkariautos propaganda. Konstitucinės vyriausybės ir nuomonių laisvės sąlygomis dėl valdžios kovojantys totalitariniai sąjūdžiai teroru gali naudotis tik ribotai ir, panašiai kaip kitos partijos, privalo užsikariauti šalininkus ir įkvėpti pasitikėjimą publikai, kuri dar nėra visiškai izoliuota nuo visų kitų informacijos šaltinių.
Propaganda tikrai yra neatskiriama „psichologinio karo“ dalis, – bet teroras yra kai kas daugiau. Totalitariniai režimai tęsia terorą net tada, kai psichologiniai jo tikslai jau pasiekti; jo tikrasis siaubas yra tas, kad jis valdo visiškai pavergtus gyventojus. Kai teroro valdžia pasiekia tobulybę, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklose, propaganda išnyksta visiškai – ji buvo net pabrėžtinai uždrausta nacistinėje Vokietijoje. Kitaip tariant, propaganda yra, galimas daiktas, pats svarbiausias totalitarizmo įrankis bendraujant su netotalitariniu pasauliu, o teroras, priešingai, yra pati totalitarizmui būdingos valdymo formos esmė. Jo egzistavimas priklauso nuo psichologinių ar kitokių subjektyvių veiksnių tiek pat mažai, kiek įstatymų egzistavimas konstituciškai valdomoje šalyje priklauso nuo tuos įstatymus pažeidžiančių žmonių skaičiaus.
Taip pat skaitykite
Teroras kaip propagandos papildinys atliko didesnį vaidmenį nacizme negu komunizme. Naciai nenaikino iškilių figūrų, kaip tai buvo daroma kilus pirmajai politinių nusikaltimų Vokietijoje bangai (Rathenau ir Erzbergerio nužudymas) – vietoje to, žudydami smulkius socialistų funkcionierius arba įtakingus oponuojančių partijų narius, jie stengėsi įrodyti gyventojams, kokius pavojus kelia vien paprasčiausia narystė. Tokios rūšies masinio teroro, iki tol taikyto palyginti nedideliais mastais, sparčiai daugėjo, nes nei policija, nei teismai smarkiai nepersekiojo politiškai nusikaltusiųjų vadinamiesiems dešiniesiems. Jis buvo naudingas kaip tai, ką nacių publicistas vykusiai pavadino „jėgos propaganda“: didžiajai gyventojų daliai tapo aišku, kad nacių galybė didesnė nei valdžios jėga ir kad saugiau tapti nacių paramilitarinės organizacijos nariu negu lojaliu respublikonu. Šitokį įspūdį labai sustiprino ypatingas būdas, kuriuo naciai darė savo politinius nusikaltimus. Jie visada juos pripažindavo viešai, niekada neatsiprašinėdavo dėl „teisėtvarkos pažeidimų“ – taip atsiprašinėdavo tik prijaučiantieji naciams – ir darydavo įspūdį gyventojams tuo, kad atrodė esą visai kitokie negu kitų partijų „tušti plepiai“.
Tokios rūšies teroro ir gryno banditizmo panašumai yra pernelyg aiškūs, kad juos reikėtų pabrėžti. Tai nereiškia, kad nacizmas buvo banditizmas, kaip kartais būdavo tvirtinama, bet reikia tik pažymėti, kad naciai, nors to ir nepripažindami, nemažai pasimokė iš Amerikos gangsterių organizacijų, o jų propaganda, jau sąmoningai, daug pasimokė iš Amerikos biznio reklamos.
Totalitariniai režimai tęsia terorą net tada, kai psichologiniai jo tikslai jau pasiekti; jo tikrasis siaubas yra tas, kad jis valdo visiškai pavergtus gyventojus.
Tačiau už grasinimus ir nusikaltimus individams totalitarinei propagandai būdingesnės netiesioginės, užmaskuotos grasinamos užuominos apie visus, kurie nepasiduoda jos pamokymams, o vėliau masinės „kaltų“ ir „nekaltų“ žudynės. Komunistinė propaganda grasina žmonėms pavojumi praleisti istorijos traukinį, beviltiškai atsilikti nuo savo laiko ir nugyventi nenaudingai, o nacių propaganda grasina žmonėms tuo, kad jie gyvena priešingai amžiniems gamtos ir gyvenimo dėsniams, nepataisomai ir paslaptingai sugadindami savo kraują. Totalitarinės propagandos labai pabrėžiamą teiginių „moksliškumą“ galima lyginti su tam tikra reklamos technika, kuri irgi kreipiasi į mases. Ir tikrai, kiekvieno laikraščio reklaminės skiltys demonstruoja šitokį „moksliškumą“, kuriuo gamintojas faktais ir skaičiais, gautais iš „tyrimo“ laboratorijų, įrodo, kad jo muilas „geriausias pasaulyje“. Tiesa ir tai, kad perdėtose reklamos agentų fantazijose esama tam tikro prievartos elemento, kad, pavyzdžiui, už reklaminio teiginio: „Merginos, nevartojančios štai šios ypatingos rūšies muilo, visą gyvenimą liks spuoguotos ir neištekės“ glūdi beprotiška svajonė apie monopolį, svajonė, kad vieną gražią dieną „vienintelio nuo spuogų apsaugančio muilo“ gamintojas įgis galią atimti vyrus iš visų merginų, nevartojančių šio muilo. Abiem atvejais – reklamoje ir totalitarinėje propagandoje – mokslas akivaizdžiai yra tik galios pakaitalas. Totalitarinių sąjūdžių pamišimas dėl „mokslinių“ įrodymų išnyksta, kai tik jie gauna valdžią. Naciai atleido netgi tuos mokslininkus, kurie norėjo jiems tarnauti, o bolševikai savo mokslininkų reputaciją panaudojo visai ne moksliniams tikslams ir privertė juos atlikti šarlatanų vaidmenį.
Tačiau tuo ir baigiasi dažnai perdedami masinės reklamos ir masinės propagandos panašumai. Biznieriai paprastai nesigriebia pranašų pozos, o be to, jie ne visada gali parodyti savo pranašysčių teisingumą. Totalitarinės propagandos moksliškumui būdingas beveik išimtinis mokslinės pranašystės siekis priešingas labiau senamadiškai apeliacijai į praeitį. Ideologinės socializmo ištakos, vienu atveju, ir rasizmo – kitu, niekur nepasirodo taip aiškiai, kaip tada, kai jų ideologai skelbiasi atradę slaptas jėgas, likimo grandinėje jiems užtikrinsiančias sėkmę. Žinoma, „absoliutistinėse sistemose, kurios istorijos įvykius pateikia kaip priklausančius nuo pirminių didžiųjų priežasčių, susietų likimo grandinės, ir kurios, galima sakyti, pašalina žmogų iš žmogaus giminės istorijos“ (pasak Tocqueville`io), glūdi didžiulė ir stebime istorijos ir klasių kovos dėsnius, juo labiau prisideriname prie dialektinio materializmo. Juo geriau suprantame dialektinį materializmą, juo didesnė bus mūsų sėkmė“. Šiaip mases traukianti galia. Bet nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad nacių vadai tikrai tikėjo (o ne tik naudojo kaip propagandą) štai kad ir tokiomis doktrinomis: „Juo tiksliau mes pažįstame ir stebime gamtos ir gyvenimo dėsnius, juo labiau prisideriname prie Viešpaties valios. Juo geriau suprantame Viešpaties valią, juo didesnė bus mūsų sėkmė“.
[...]
Totalitarinė propaganda ideologinį moksliškumą ir savąją teiginių formulavimo pranašysčių forma techniką iškėlė iki metodo efektyvumo ir turinio absurdiškumo aukštumų, nes, kalbant demagogiškai, vargu ar esama geresnio būdo išvengti diskusijos, kaip atpalaiduoti argumentaciją nuo dabarties kontrolės ir teigti, kad jos pranašumus gali atskleisti vien ateitis. Tačiau ne totalitarinės ideologijos išrado šią procedūrą ir ne tik jos ja naudojosi. Masinės propagandos moksliškumo siekis buvo toks dažnas moderniojoje politikoje, kad buvo aiškinamas kaip daug bendresnis bruožas, žymintis tą moksliškumo maniją, kuri buvo būdinga Vakarų pasauliui nuo to laiko, kai 16 a. atsirado matematika ir fizika; taigi totalitarizmas pasirodo esąs tik paskutinė pakopa to proceso, kurio metu „mokslas [tapo] stabu, sugebančiu magiškai gydyti egzistencijos ligas ir pakeisti žmogaus prigimtį“. Ir tikrai, iš pat pradžių egzistavo tam tikras ryšys tarp moksliškumo ir masių iškilimo. Masių „kolektyvizmą“ sveikino tie, kurie vylėsi, kad bus atrasti „gamtiniai istorinio vystymosi dėsniai“, pašalinsiantys individo veiksmų ir elgesio neprognozuojamumą. Buvo cituojamas Enfantinas, kuris jau matė „artėjant laiką, kai „masių judinimo menas“ bus išvystytas taip tobulai, kad tapytojas, muzikantas ir poetas turės tokią pat galią patikti ar jaudinti, kaip matematikas – spręsti geometrinę problemą ar chemikas – analizuoti bet kokią substanciją“, ir buvo prieita išvada, kad modernioji propaganda gimė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje.
Tačiau totalitarinės propagandos sėkmė priklauso ne tiek nuo jos demagogiškumo, kiek nuo žinojimo, kad interesas kaip kolektyvinė jėga gali būti juntamas tik ten, kur stabilios socialinės struktūros sudaro būtinus saitus tarp individo ir grupės; ir jokia propaganda, pagrįsta vien interesu, nebus veiksminga masėms, kurių svarbiausias bruožas yra tas, kad jos nepriklauso jokiam socialiniam ar politiniam junginiui, ir kurios todėl yra pasinėrusios į tikrą individualių interesų chaosą. Totalitarinių sąjūdžių narių fanatizmas, kokybės požiūriu taip aiškiai besiskiriantis nuo didžiausio paprastų partijų narių lojalumo, sukuriamas masių, visai pasirengusių aukotis, savanaudiškumo stokos. Naciai įrodė, kad visą tautą galima vesti į karą su šūkiu „kitaip visi žūsime“ (tokio šūkio rūpestingai vengė 1914 metų karo propaganda), ir visa tai vyko ne skurdo, nedarbo ar įžeistų nacionalinių ambicijų laikais. Ta pati dvasia pasirodė paskutiniais karo mėnesiais, kai buvo aišku, kad jis pralaimėtas, ir kai nacių propaganda jau labai įgąsdintus gyventojus guodė pažadu, kad fiureris „savo išminties dėka pralaimėjimo atvejui vokiečių tautai parengė lengvą mirtį dujų kamerose“.
Taip pat skaitykite
Masės, priešingai negu klasės, trokšta ir pergalės, ir sėkmės pačiu abstrakčiausiu jų pavidalu. Jų nesieja tie ypatingi kolektyviniai interesai, kuriuos grupė suvokia kaip esminius savo išlikimui ir kuriuos todėl ji gali ginti netgi pavojingų atsitiktinumų akivaizdoje. Joms svarbesnė pergalė, nepriklausanti nuo priežasties, ir sėkmė, nepriklausanti nuo iniciatyvos, o ne priežastis, galinti atvesti prie pergalės, ar konkreti iniciatyva, galinti lemti sėkmę.
