Teliks ši publikacija su mažyte paslaptimi, nutylėjimu. Arba, kitaip tariant, bus paraginimas perskaityti poetės Dovilės Zelčiūtės literatūrinę biografiją „Augau teatre“, kurioje ta intriga atskleidžiama: knygos autorė, būdama 12-os, ne juokais įsimylėjo savo tėvelio Leonardo Zelčiaus kurso draugą. Ir, jos teigimu, gerokai vyresnio aktoriaus atsakas, jausmas, buvo ne mažiau stiprus. Ši istorija sudaro tik dalį įdomybių, kadaise nutikusių Kauno dramos teatre ir užrašytų „Vagos“ išleistoje knygoje.
Aktorių Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės dukters poetės D. Zelčiūtės kelias, regis, buvo nulemtas jai dar nė negimus – aktorystė ir niekas daugiau! Apie aktorės profesiją svajojo ji, svajojo ir jos vyresnė sesuo Kristina. Tačiau „teatro realybės skiepą“, pasak poeto Donaldo Kajoko, galiausiai įveikė poetinio žodžio trauka. Ir gana intriguojančiomis aplinkybėmis. „Augau teatre“ – pasakojimas apie vaiko tapsmą paaugliu ir Kauno dramos teatrą, jį kūrusias legendines asmenybes.
– Perskaičius „Augau teatre“, autorės norisi teirautis apie fenomenalią atmintį: kaip prisiminėte tiek detalių iš vaikystės, gal būta dienoraščio?
– Rašydama dar kartą išgyvenau vaikystę, ir daug kas atgijo. Vaikams įsimena net kitoks sriubos skonis ir svarbios detalės išlieka atmintyje. Jei ir rašiau dienoraštį tada, tikrai apie ką kita. Svarstau, gal neatsimenu ir sukuriu. Bet Aušra, aktorės Birutės Raubaitės dukra, man sako: „Ne, tu atsimeni, nes man irgi viskas atsigamina!“ Bent jau atitinka dvasia.
Į fantazijas tikrai nesileidau, rašydama perėjau aną laiką ir dar kartą pabuvau su tais žmonėmis. Tai ne teatrologijos knyga ar teatro istorija – kėliau sau visai kitas užduotis.
– Teatre, kelionėse, gastrolėse augote kartu su kitais aktorių vaikais. Gimti teatralų šeimoje – dovana ar nelaimė?
– Visa knyga tai išsprendžia. Rašydama pati sau atsakiau, kad jei ne teatras, nebūčiau tuo, kas esu. Nemėginu dėtis auka. Bet yra kitas dalykas – dvasinė pusė, kai namuose viską permuša teatro realybė. Tenka su tuo susitaikyti.
Mūsų šeimoje namams buvo skiriama nepaprastai daug dėmesio, aš ir sesuo Kristina buvome labai mylimos. Iš tokios šeimos kilo mano idealizmas, kad nėra nieko svarbiau už būsimą įvykį, premjerą.
Viena vertus, namuose tvyro kūrybos dvasia, kita vertus, visada eini paskui tam tikrą siekiamybę. O jos namie nėra. Kai yra, nori atkreipti dėmesį, kad esi gyvas, reikalingas, norimas, kaip nors pasireikšti, išsiskirti. Man namai buvo ten, kur tėvai. Jie jame buvo visa siela, tad ir aš natūraliai stengiausi būti ten, kur jaučiausi saugi. Teatro aplinkoje.
– Knygoje yra epizodas, kai jūsų mama ruošiasi dideliam vaidmeniui. Tvarkosi buityje, nors iš tiesų jau visa esybe gyvena persikėlusi į jį, į sceną. Ar ne baisu vaikui augti su tėvais, kurie žvelgia tolin vidine akimi ir nemato prie kojų bėgiojančių vaikų?
– Man tai skaudi vieta, manau, ir mano seseriai. Visą gyvenimą sprendžiame šią problemą, jei ji išties problema.
Iš kitos pusės, turėjome nuostabią vaikystę. Nes, pirmiausiai, gavome didžiausią atsvarą sovietmečiui. Visiškai kitą pasaulį. Aišku, prisitaikyti dėl to buvo dar sunkiau: negalėjau išbūti pamokose, bėgau iš jų, visais būdais stengiausi atsidurti teatre. Antisovietinis maištas, net neįžodintas, teatre visada buvo gyvas, atviras.
Po daugybės metų kalbėdama apie aktorystę mama sakė: „Gauni vaidmenį ir viską namie gali padaryti. Ir darai geriau, rūpestingiau, esi pakilus. Tačiau tavo siela jau ten, pakeliui į troleibusą.“ Mane tai pritrenkė, nors čia joks priekaištas – tokia jos profesija. Pati rašydama žinau, kad dozuoti save, kai esi pavergiama kūrybos, labai sunku.
Mama, abu tėvai buvo labai rūpestingi. Mus su seseria visur vežiojosi. Aš turbūt ir šantažavau, verkdavau, krisdavau, kad mane paimtų. Man ir pilvą skaudėdavo, – kad tik atsidurčiau repeticijoje. Tėvų nebuvimas atvedė iki „psichodvasinių“ ligų, gulėdavau susirietusi, visa atšalusi ir laukdavau vakaro, kada grįš mama. Kada sugrįš realybė.
Mama paskiau sakė, kad jei tai būtų tada žinojusi, būtų metusi teatrą. Žinau, kad tikrai nebūtų. Skaudu jai buvo tai suvokti, klausė, kodėl jai tada nepasakiau. Ar 8 metų vaikas gali suprasti, kas su juo darosi? Guli ir guli susirietęs. Stengiausi pramiegoti tą laiką, kol tėvai grįš vakare.
Tačiau tai tik viena pusė, nes puikiausiai supratau, ką mainais į tai gavau iš jų: dvasią.
– Knygą, ko gero, galėtume laikyti jauno, mažo žmogaus augimo, brandos istorija?
– Taip. O antrojoje dalyje prasideda meilės linija. Iš tiesų knyga aprėpia laikotarpį nuo gimimo iki 16–18 metų, meilės linijos pabaigos, kai viskas atsistojo į vietas. Nes mama repetavo laukdamasi manęs. Kone iš scenos išvažiavo gimdyti. Tad anksčiau nei kitur atsidūriau scenoje. (Juokiasi.)
– Taip, antroje knygos dalyje „Karalystė“ atsiranda ypatingas personažas – aktorius, kuriam užsidegėte tikra meilės liepsna. Jus suartino ir meilė poezijai, iš esmės nulėmusi jūsų ateitį, profesiją, pasirinkimus. Iš pradžių neatskleidžiate, kas jis, vadinate Karaliumi (suprantama, dėl vaidmens), bet labai ir neslepiate. Gal tegul taip ir lieka, neatskleiskime ir pokalbyje pavardės, tegul paaiškės tik skaitysiantiems knygą.
– Atsimenu tą jausmą, kad – viskas, esu sužeista. Jis lydėjo mane į taksi, laikė už rankos ir sakė labai gilius žodžius. Galvojau, kaip man dabar reikės gyventi?
Pradėjome bendrauti, susitikdavome lyg tyčia lyg ir ne, paskiau jau sąmoningai, ieškodavau jo pati. Ir jis manęs ieškodavo.
Įsivaizduoju, kaip aktorius turėjo jaustis. Tėvelio bendrakursis jis puikiai suprato, kaip gali būti vertinamas. Tačiau laisvės banga mudu sprogdino. Nežinau, kodėl jam to reikėjo, gal trūko palaikymo. Nes aš visu savo vaikiškumu buvau atvira.
Tai mane ir palaikė, ir drumstė protą, kėlė į viršų, vedė pirmyn. Nė vienu judesiu nėra parodęs, kad tai kas nors neleistina. Tačiau ir ribos nebuvo peržengtos. Kita vertus, ką tu bloga darai mylėdamas?..
Dėl eilių jį gerokai patampė saugumiečiai. Įkaušęs viešai perskaito kokį antisovietinį eilėraštį kavinėje ar restorane, tuoj pat [skundikai] praneša [tarnyboms]. Kitą dieną kviečiamas pasiteisinti.
Iš tiesų buvo maištininkas, bet iš esmės labai inteligentiškas žmogus. Mano tėvelis sakė, kad jis laikėsi atokiau nuo teatro intrigų.
Turiu pasakyti, kad jis pažadino mano kūrybos versmę. Jis ir teatrinė namų aplinka. Rašiau jau ir iki 12 metų, jis mane labai palaikė. Teatre perskaičiau jam savo eilėraščių, kai kurie buvo adresuoti jam. Jis stvėrėsi už galvos, pradėjo verkti. Sakė: „Rašyk, rašyk!“
– Ar knygą galime laikyti viešu prisipažinimu apie judu siejusį jausmą?
– Ši istorija buvo žinoma nuo tada, kai pasirodė mano romanas „Gastrolės“ (2009). Mėginau susivokti, atsisveikinti su tuo laiku.
