Kultūra

2021.07.10 13:24

„Poezijos pavasario“ laureatė Zelčiūtė: lengva peržengti ribą ir viskas virs neskoningu tekstu, išdavikiška spekuliacija

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.10 13:24

Skaudaus išsiskyrimo paženklinta knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poetei, dramaturgei, teatro metraštininkei Dovilei Zelčiūtei atnešė „Poezijos pavasario“ (PP) laurus, Maironio premiją. 57-oji PP laureatė sako po vyro mirties ilgai nerašiusi, paskui, kad kiek palengvėtų, ryžosi lape išguldyti kelias gerklę veržiančias eilutes. Ir tada prasiveržė tai, ko apskritai, manė, nesant.

„Puikiai suprantu šių tekstų žiaurumą, pati rašydama labai kenčiau tą drastišką savo liudijimą. Juk norėjau kažko skaidraus, akvareliško... Dabar tik šypsausi. Dievas parodė, ką verta pasakyti“, – interviu LRT.lt sako poetė Dovilė Zelčiūtė.

– Svarstau, kad Maironio premiją pelnęs (ir jos nusipelnęs) rinkinys „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (2020 m.) labiau atsivers tiems skaitytojams, kurie žino apie jus ištikusį išsiskyrimą. Ir priblokš juos, gal net išgąsdins atvirumu, vaizdiniais, judviejų žodžių trumpumu ir trapumu. O dėl kitų skaitytojų ir noriu paklausti – kokiomis aplinkybėmis radosi šis rinkinys?

– Po vyro mirties ilgai nieko nerašiau. Reikėjo gyventi, išgyventi, tiesiog kaip nors būti. Visai realus tapo posakis „gyvas į žemę nelįsi“. Tikėjausi, kad gal imsiu žodžiais tapyti kažką plastiško, lengvo, skaidraus ir akvareliško, jei galėsiu rašyti apskritai. Maniau, kad su viskuo esu susitaikiusi, krikščioniškai stipri ir protinga.

Praėjo pusė metų ir vieną parytį ėmė veržti gerklę kelios eilutės. Na, manau, užrašysiu tik tą vieną eilėraštį, man palengvės. Ir tada prasiveržė tai, ko, maniau, apskritai nesant.

Pačiai paaiškėjo, kad rašantis (nedrąsu sakyti „kuriantis“, lyg ir per skambu) žmogus – nori jis to ar nenori – pasaulį iš šalies mato ir fiksuoja nuolat, be jokios pertraukos, net išgyvendamas, regis, nepakeliamus dalykus.

Rašantis žmogus pasaulį iš šalies mato ir fiksuoja nuolat, be jokios pertraukos, net išgyvendamas, regis, nepakeliamus dalykus.

Tam tikra prasme tasai atitrauktas žvilgsnis į įvykius, žmones, artimuosius ir patį save yra kaip išsigelbėjimas, nepaprasta Dievo dovanota galimybė prisidengti, užsikloti poezijos (ar apskritai kūrybos) neperšaunama skraiste, kuri, tiesą sakant, sveikam žmogui gali atrodyti niekai ir efemerija.

O man šios knygos rašymo procesas padėjo susivokti, ir – labai skaudžiai – sudėlioti savo sielos gyvenimą, jį apmąstyti.

Puikiai suprantu šių tekstų žiaurumą, pati rašydama labai kenčiau tą drastišką savo liudijimą. Juk norėjau kažko skaidraus, akvareliško... Dabar tik šypsausi. Dievas parodė, ką verta pasakyti.

– Parašėte Jurgio išėjimo knygą... Labai drąsų draugystės liudijimą. Jei tai būtų tekstai ne tarp poezijos knygos viršelių, jie turbūt stebintų ekspresyviais asmeninio gyvenimo, fizinių ir dvasinių kančių vaizdais. Keista būtų klausti, kas knygoje tikra, o kas – ne, nes viskas joje iki skausmo tikra. Todėl noriu paklausti apie poeziją – ką ji gali, ką leidžia ir kuo padeda, gelbsti?

– Poezija leidžia ir gali viską, svarbiausia, kad tai taptų, būtų ir liktų poezija. Užrašyti atsivėrimai, vadinamoji eilėraščių autentika nieko verta, jei tai netampa poezija. Ir gana lengva peržengti ribą, pasinaudojant gyvenimiškais, nuogais, dramatiškais faktais ir autentiškumu, kad visa virstų tiesiog neskoningu tekstu, paremtu išdavikiškomis spekuliacijomis.

Šito labiausiai bijojau – išduoti asmeninius išgyvenimus, kurie visiškai perkeitė mano pasaulį, o sykiu, netinkamai juos verčiant eilėraščiais, išduoti pačią poeziją.

Rašydama visiškai supratau šią atsakomybę. Bet turėjau užrašyti, paskui, manau – kas bus, tas. Jei kolegos pasakys, kad tai neprimena poezijos, tai ir nerodysiu viešai, neskelbsiu.

Tačiau Dievas buvo man labai maloningas – tiek padėdamas užrašyti, tiesiog nuolat būdamas visiškai arti, tiek per artimų žmonių palaikymą. O neapleido ir kažin koks giluminis įsitikinimas: tie mano „Šokiai Vilniaus gatvėje“ gal nemeluoja.

Neapleido kažin koks giluminis įsitikinimas: tie mano „Šokiai Vilniaus gatvėje“ nemeluoja.

Kai knyga jau buvo atiduota „Kauko laiptų“ leidyklai, kai poetas Viktoras Rudžianskas atsargučiai kai ką patarė dėl kompozicijos ir ėmėsi šios knygos rengimo, kai fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius atvyko fotografuoti knygai iliustracijų, džiaugdamasis tekstais ir cituodamas juos atmintinai, po truputį grįžo ramybė, kad einu gal ir teisingu keliu.

– Maždaug tuo laikotarpiu (jūsų naująjį rinkinį skaitau kaip dienoraštį), gal kiek anksčiau, Vilniaus gatvė Kaune pastebimai atgijo: bene pirmą kartą nuo mums neatmenamų laikų prisipildė miestiečių ir turistų balsų, pasaulio virtuvės kvapų, atletiškų judesių, neabejoju, prieita ir iki šokių. Jūsų namuose tuo metu vyko „šokiai kiti, bet tie patys...“ Smalsu – kokia rinkinio pavadinimo genezė, kiek jame Jurgos Ivanauskaitės, jos „Šokio dykumoje“?

– Vilniaus gatvėje esančiuose mūsų namuose auginome dukrą Joaną, kai ji užaugo – jos dukrelę Juliją, vėliau padėjome auginti ir Benediktą. Per tą laiką išlydėjome iš šių namų mano mamą į Amžinuosius, po kelių mėnesių teko atsisveikinti su tėčiu. Vėliau iškeliavo ir Jurgis. Gimimo, gyvenimo ir mirties cikliškumas man tapo knygos pavadinimu. Nesinorėtų labiau dekonstruoti paties proceso.

Gimimo, gyvenimo ir mirties cikliškumas man tapo knygos pavadinimu.

Jurgai Ivanauskaitei knygoje yra paskirtas eilėraštis, – jos eilių knygą „Šokis dykumoje“ man teko džiaugsmas redaguoti ir sudaryti. Kai įpusėjau savąją, staiga suvokiau, kad knygų pavadinimai artimi. Jurgos knygoje alsuoja budistinė dvasia ir mirties nuojauta.

– Ką poetė, dramaturgė, vertėja, teatro metraštininkė ir „Poezijos pavasario“ laureatė Dovilė Zelčiūtė veikia šiuo metu (šiais metais)? Kokie darbai prieš akis, ant stalo, mintyse?

– Po truputį rašau eilėraščius, atsargiai dar, tikrindamasi, kur suku. Norėčiau rašyti vaikams, norėčiau juos drąsinti, kad jie nebijotų pasaulio ir sykiu elgtųsi su juo pagarbiai. Norėčiau rašyti noveles. Dramas. Norėčiau rašyti apie savo miestą ir jame sutiktus žmones, apie kultūros bepročius. Norėčiau rašyti apie meilę. Norėčiau – apie tikėjimą. Labiausiai – apie susitikimą su Dievu, apie Jo gelbstinčią ranką. Bet tai yra visų sunkiausia.

Norėčiau rašyti vaikams, norėčiau juos drąsinti, kad jie nebijotų pasaulio ir sykiu elgtųsi su juo pagarbiai.

– Ketverius metus salės tamsoje praleidote su režisieriaus Oskaro Koršunovo teatru. Iš to radosi gana neįprastas, iki tol neregėtas teatro koliažas (2014 m.). Tačiau iš tiesų teatre gimėte, tiksliau sakant – atėjote į jį dar nė negimusi kaip aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus meilės vaisius. Galbūt pandemija, karantinai, prievartinio teatrų ištuštėjimo metas jums buvo dosnūs laisvesnio laiko ir „Literatūroje ir mene“ publikuotas ciklas „Augau teatre“ netrukus bus išleistas atskira knyga?

– Esu ne per seniausiai atidavusi leidyklai knygą „Augau teatre“. Tai tokie galbūt pernelyg drąsūs atsiminimai, tačiau žanras tą atvirumą tikrai leidžia. Laukiu, ar knyga gaus paramą.

Rašymo laikas buvo įstabus, vėl visa savo esybe vaikščiojau po savo miesto teatrą, mėgindama sugrąžinti tą atmosferą ir sugrįžti į tuos metus pati.

– Laikai labai nepoetiški, sako daugelis. Poezija pasitraukė į pašalius, paribius. Ką tai sako apie mūsų laiką? Gal taip ir turi būti?

– Kai anądien Juknėnuose ir Utenoje, o prieš tai – Vilkijoje, dar kelios dienos prieš – Vilniaus universiteto Botanikos sode teko su kolegomis skaityti garsiai savo eilėraščius, kai patyriau tiek palaikymo ir mačiau tiek žmonių, kurie atėjo klausytis poetų, atėjo dėl poezijos, neliko nė abejonės, kad ji dabar būtų mažiau reikalinga. Taip, ji nebe tokia aikščių, nebe tokia, kai slėpėsi po metaforomis, taip, ji ne tokia plakatinė, galbūt daugiau elitinė, labiau išskirtinė kaip literatūros rūšis.

– Vis dėlto poezija rašoma, skelbiama ir aptariama. Kaip, kada ji „atsitinka“ jums? Rašote nuolat ar tik per kūrybinius antplūdžius?

– Nuolat nerašau fizine, veiksmo prasme. Tačiau akis mato, protas fiksuoja, širdis išgyvena. Kiekvienam rašymui reikia užaugti. Pamiršti buvusį save. Rašau ne atskirais kūriniais, o dažniausiai – iškart knygomis. Negaliu sakyti, kad knyga „ištinka“, rašau, kai ištinka gyvenimas.

– „Tuščiausiam Kaune, kai nebėr anei Truikio, nei Grušo...“ Kai nebėra ir Kęstučio Navako, Alekso Dabulskio, J. Gimberio, Rimo Marčėno, Liudo Gustainio – kokį prieglobstį dabar jums teikia jų paliktas miestas?

– Artimieji visada kartu. Niekas niekur nepradingsta. Ankstesnioji mano eilėraščių knyga vadinosi „Prieglaudos miestai“. Juose visi tebėra gyvi.

Pasitikiu didžiuoju Kūrėju, kuris žino, kada turime pereiti kitur. Jei nepasitikėčiau, gyvenčiau visiškoje tuštumoje. Man gyvi ir Aleksas, ir Rimantas, ir Liudas, jie visiškai išsipildė ir užpildė savo laiko spragas, to nebeištrinsi iš miesto kultūros paveldo.

Man mano kūrybos brolių, sesių, mano artimiausiojo dvasia nesunaikinama.

Apie Gimberį kalbėti būtuoju laiku, man atrodo, būtų neteisinga. Jis yra tikras savo miesto dainius (tegu ir ne poetas). Man mano kūrybos brolių, sesių, mano artimiausiojo dvasia nesunaikinama.


Iš rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“

***

Žiūriu filmus
kažkokias nesąmones
ką abu su tavim
kai gyvenome
prie arbatos sausainių
artyn prie kalvarijų
vėl kartoju tą patį
vėlei juokiamės
ar sakai
balandėle
gali perjungt jei nervina
ar tiesiog
tylomis atsidūstame
negaliu perjungti jokio kanalo
jokio kanalo
nėra

***

Nuolankumo!
tu jau nulenkei galvą
aš dar ne
verkiu ir draskausi
ir mėginu šypsotis
kai vaidinu seselę –
pasiversk ant šono
taip greitai? klausi ar prieštarauji
bet klusniai vertiesi
duriu duriu ir duriu
kas penkias valandas vėliau
kas penkias minutes
ištisai cypia signalizacija
uždarau langą vėl praveriu
galvos neuždarysi jaučiu
lyg turėtume vieną kvadratinę
siurrealizmas
lyg būtume
dvyniai suaugę tik aš dar
čia šliaužioju
sutvarkau ampules bintus
žirkles ir pleistrus
sudedu iki kito tūkstantojo karto
padedu arčiau telefoną jei kas norėtų
tau paskambinti nekalbėtum bet jeigu
atsisėdu tyliu žiūriu priešais
ir mėginu šypsotis
aš tau šypsaus ir šypsausi
kai neverkiu
užsimerkęs matai

Aplankėme

Sidabrine eglės šaka
rūpestingai nušlavė kapą
mūsų mergytė
tada susistumdė su broliu
katram priklauso ant tako
aptiktas pagalys
taip ir nešė iki pat vartų
per visą pušyną
ašarodami
dviese

Šokiai Vilniaus gatvėje (II)

Mūsų džiaugsmas pramuša sienas
tu išsitrauki vokišką savo tėvo
lūpinę armonikėlę užgroji
linksmą melodiją atsidarau
seną tėvo kadais man nupirktą
pianiną skambinu o mažiukas
kala ritmą mediniais barškučiais
ir tūpčioja atkišęs užpakaliuką juokiamės
skraido mūsų mergytė kaip angelas
plasnodama perregimo šalio sparnais
sukasi šoka džiaugsmas būti kartu
niekada nesibaigs

Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio
po Kalėdų po daugelio metų
štai ten tasai kambarys
Vilniaus gatvė namai
o mes
vis dar grojam ir šokam

Nauji eilėraščiai

***

Kristaus kančia
pagaliau išleido šaknis
užaugs mano medis
apsipylęs kraujo žiedais
kaip vaistinėj kur prie pašto
žinau kuo laistysiu ir kuo tręšiu
durs vos palietus skaudės
bet tai bus mano medis
andai augino mama
ligi dangaus norėjau
šitos Kančios
man pavyko

***

Tebelaukiu gastrolių
pakvies į neregėtą šalį
į pažįstamą teatrą –
raudonas kėdžių aksomas
iki vakaro tuščias
užkulisių lopšyje
būsiu be baimės su tekstais
su skriejančiom švilpiančiom frazėm
monologais muzikiniais motyvais
viena lopšinė apie meilę
kita apie mirtį
Žygimantas šoka gavotą
bet Barbora tuoj mirs
taip turi būti sakau
visi turi numirti
Džuljeta Ofelija
Hamletas griebia Gertrūdą
už plaukų
Nina Zarečnaja
pakartoja Arkadinos judesį
juokiamės
Tėvo balsas Motinos eisena
Mama nėra vaidmuo
tai ko dabar bliauni
tai tik sapnas
ramina ir glosto mergaitė

Pakartojimas

Mano mažieji
pagaliau trumpomis rankovėmis
savaitgaliais
atsiveria kelias pievos birželio
dangus nokstančios uogos
šeštadienį ir sekmadienį
jūs maudotės Dubysoje
ir tai yra didžioji paguoda
taškotės savo upėje
ir tai yra tikra
jau neatimama jau įvykę
gyvenimas
kai turi savo upę ir vasarą

prieš penkiasdešimtį metų
rinkau kriaukles Nemuno saloje
tėvų jauni balsai kirų girgždėjimas
saulė užliejusi plačią tėkmę - - - - -
žinojau jutau
tai tikrai nepraeis

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt