Poetė, „Poezijos pavasario“ laureatė Dovilė Zelčiūtė ir fotomenininkė Milda Kiaušaitė, skirtingiems menams ir kartoms atstovaujančios kūrėjos, prieš metus pradėjo bendrą poezijos ir fotografijos ciklą – lyg pašnekesį, žodžiu ir vaizdu mėginantį užčiuopti būties trapumą, laikinumą, sunkiai įvardijamą gyvybės esatį. Dueto paroda „Palengva (ati)tirpsta“ dabar veikia Vilniaus fotografijos galerijoje Stiklių gatvėje.
Pasikalbėjimų būna visokių. Jie ir atitirpdo, sušildo, ir sukausto, gelia. O kai ima kalbėtis menai, totalaus jų dialogo pavyzdžiu paprastai laikome teatrą. Tad gal neatsitiktinai per parodos atidarymą kaip trečias partneris į pokalbį įsitraukė aktorė Agnieška Ravdo. Greta M. Kiaušaitės vaizdų magistralės jiedvi su D. Zelčiūte skaitė šios eilėraščius.
Gana menotyros, grįžkime prie menojautos
Poezijos ir fotografijos, žodžio meno ir šviesoraščio susilietimų būta nemažai – ir parodose, ir ypač knygose. Kaip neprisiminus poeto Donaldo Kajoko ir šviesios atminties fotomenininko Romualdo Rakausko albumo „Sąskambiai: 1+2“? Palyginti neseniai smagiai patriukšmavo ir dar vienas duetas – Remigijus Treigys ir Benas Šarka keletą metų rengė kautynes vaizdais socialiniame tinkle.
O kur slypi Dovilės ir Mildos sumanymo savitumas? Pasirodo, siekyje nuo menotyros grįžti prie menojautos. „Parodos sumanymas labai paprastas – sugrįžti prie meno ištakų, savistabos ir estetikos, juslingumo. Dabar menu siekiama analizuoti pasaulį, tarsi nuo jo atsisiejant. Vaizdas ir tekstas tampa sociologijos, antropologijos įrankiu, tačiau nebėra svarbūs savaime. Tad mes su Dovile pirmiausia mėginame įlįsti į save, suprasti, ką patiriame, ir kalbėtis, ieškoti žiūrovų, klausytojų ir skaitytojų atsako“, – LRT.lt teigia M. Kiaušaitė.
Toli gražu ne
Pokalbio idėja kilo D. Zelčiūtei. LRT.lt ji pasakoja dirbusi su daugybe fotografų, rašiusi apie fotografiją, ne kartą telkusi ją ir poeziją. „Pasirinkau Mildą svarstydama, kad mano poezija yra tamsi, o ji – šviesos spindulys. Atsitiko priešingai, – juokiasi poetė, – Milda gilesnė, tamsesnė, atviresnė už mane. Ieškoti pusiausvyros mums buvo įdomu ir kiek prieštaringa.“
Menininkės viena kitai siūlė temas ir mėgino jomis kalbėtis. M. Kiaušaitė teigia, esą kasdieniame gyvenime jos bendrauja nedažnai. „Tačiau štai kur paradoksas – kuo žmogus toliau, tuo jį jaučiame arčiau, labiau galime atsiverti“, – pabrėžia ji.
Poetei D. Zelčiūtei patiko, kad jiedvi neiliustravo viena kitos. To ir siekusios. Dialogas užsimezgė 2020-ųjų žiemą. Menininkės keitėsi laiškais: Dovilė parašo eilėraštį, po kurio laiko Milda atsiunčia atsakymą į jį – savo fotografiją.
„Ir tada man sukyla visi velniai – ne, ne tai, negali būti! Arba – o Dieve, kaip taikliai! Šitaip ir judėjome. Man tai buvo geras puikybės išmėginimas. Juk savo kūrybą esi linkęs sakralizuoti, esą ji nuo Dievo. Ne, nieko panašaus, toli gražu ne, nebūtinai“, – sako poetė D. Zelčiūtė.
„Tave atpūtė vėjas“
Jų pokalbyje nebuvo jokio pataikavimo. Nei pašnekovui, nei žiūrovui, tikina Dovilė. „Tikrumas mane labiausiai ir sužavėjo. Mildos darbuose nerasi popso, darymo dėl efekto. Ji eina į gelmę, smelkiasi į sielą. Tai nėra populiaru, todėl taip žavi“, – kolegę giria D. Zelčiūtė.
„Tave atpūtė vėjas“ – Dovilė sako, kad jai tai kertinė, esminė nuotrauka. „Be jos manęs parodoje nebūtų apskritai, man tai vidinė ašis“, – rodydama į nuotrauką, sako D. Zelčiūtė. Greta pateikiamas jos atsakymas autorei:
Tave atpūtė vėjas atplukdė
lietus
ir niekad o niekad
mūsų laivas daugiau nesustos
jei plauksim
tai tiesiai į dangų
tave išmeldė keliai šaltoj akmeninėj bažnyčioj
klaupto duobė
ir palaimino rankos bevaikio kosinčio kunigo
mergyte užgimusi po mano mirties
užmigusi po gimimo
dėkoju tai upei
savo sapnui
kurį leista sapnuoti
Anot poetės, M. Kiaušaitė netelpa į jokius fotografijos rėmus. „Tai ne Vytautas Pletkus, bet vidinio panašumo esama, tai ne romantizmas ir kartu – jis. Tas savitumas, atsargumas, kuris pamažu lukštenasi, man labai įdomus“, – tvirtina D. Zelčiūtė.
Fotomenininkė jai parodė nemažai darbų, bet jie galiausiai į parodą nepateko. Daugelis Dovilei labai patiko, norėjo tuoj pat juos įtraukti manydama, kad galbūt ji čia pokalbio dirigentė. Ne, Milda atšaldė Dovilės norus. „Supratau – teks kalbėtis“, – juokiasi poetė.
M. Kiaušaitė sako į kai kuriuos puikius Dovilės eilėraščius iki šiol neradusi atsakymo. „Gal ir įsivaizduoju tinkamą vaizdą, bet turiu jį atrasti tikrovėje, mano samprata turi įgyti realų pavidalą. Kai kurios nuotraukos sukurtos pastaraisiais metais, kitas suradau savo archyve“, – pasakoja fotomenininkė. Tad dialogas tęsiasi.
Pateikiama dar keletas ištraukų iš menininkių pokalbio:
Dar keletas žingsnių – scena
ir premjera prasideda
dar įkalnė – jūra
ir tuoj atsivers horizontas
saulė pažada vasarą
ir tu su pačiais artimiausiais
dar keletas žingsnių – ir miestas
ir tikrai visi susitiksime
***
Žaliuose labirintuose
Tavo švytintis veidas
Ieškau tavęs prisimerkusi
klaidžioju apakinta
koks tvarkingas kitiems
atrodytų mano gyvenimas
jei pati tuo tikėčiau
buvau?- - - - - - - - -
ieškojimas sekina
***
Prie upės –
pamiršau vardą –
ji viską atsimena
būnu
be judesio
tik akys
seka tėkmę
jau neskauda
jau – nieko
