Rašytojų klube sutikta naujausia Aldonos Ruseckaitės knyga „EMMI“. LRT.lt pokalbyje su autore, suprantama, prisimename pagrindinį biografinio romano veikėją poetą Vincą Mykolaitį-Putiną ir svarbiausias jo gyvenimo moteris. Poetas, pergyvenęs du baisus karus, daug kankinosi, nemažai kančių suteikė ir savo artimiausioms.
EMMI: Emilija, Magdalena, Magdalena, Irena
Imtis knygos apie poetą A. Ruseckaitė sumaniusi dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, jiedu – kraštiečiai, abiejų tėviškes Suvalkijoje skiria vos 12 kilometrų.
Antra, V. Mykolaičio figūra sušmėžuodavo ankstesniuose A. Ruseckaitės pasakojimuose – apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį ir Salomėją Nėrį. Atsargiai svarsčiusi, ar galėtų dar ką nors pasakyti poeto labui, atrasti savitą „kampą“. Ir atrado.
„Dar nebuvau parašiusi nė vieno sakinio, kai galvoje staiga iššoko tos keturios Putino moterys: mama Magdalena, mylimiausia, artimiausia sesuo Magdalena, žmona Emilija ir mūza Irena (Kostkevičiūtė). Su jomis, pamaniau, galėčiau eiti per Mykolaičio gyvenimą“, – LRT.lt sako A. Ruseckaitė.
Rašydama rėmėsi Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos, poeto memorialinio namo muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus (MLLM), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvais, Australijoje sesers M. Mykolaitytės-Slavėnienės išleistais atsiminimais, jųdviejų laiškais.
„Mama Magdalena – namų auklėjimas, dorovė, pažiūros, priešinimasis, įskaudinimai. 15 metų jaunesnę seserį jis išleido į mokslus, globojo Kaune. Emilijos istorija – dviprasmiška, paslaptinga, bet ir paprasta; jei ne tokia užsispyrusi studentė, galbūt būtų pasukęs visai kitu keliu. Galiausiai – beveik du dešimtmečiai pažinties su I. Kostkevičiūte; didžiulė įtaka ir paskutinės dvi poezijos knygos, kur daug meilės eilėraščių. Ši bičiulystė Mykolaičio kūrybai buvo labai reikšminga: Irena tvarkė rankraščius, padėjo sudaryti raštus“, – pasakoja A. Ruseckaitė
Sako sulaukianti klausimų „iš šalies“, ar knygoje paminėjusi tą ar kitą moterį, taip pat susijusią su poetu. „Surankioti visas Mykolaičio moteris nebuvo mano tikslas, – juokiasi pašnekovė, – susitelkiau ties pačiomis svarbiausiomis.“
Vilniaus bobučių radijas
V. Mykolaitis su E. Kvedaraite susituokė 1935 metų vasarą. Rygoje, nes Lietuvoje civilinės santuokos tada nebuvo sudaromos. Su I. Kostkevičiūte poetas susipažino 1952 metais. Tačiau jausmai įsižiebė vėliau. Irena rašė disertaciją, Mykolaitis buvo jos darbo vadovas. Studentė labai dažnai ateidavo pas šeimą į svečius sostinės Tauro gatvėje – pasitarti ir dėl knygų. Disertacija buvo baigta, o bičiulystė – ne.
„Mykolaitienė į tai žvelgė tolerantiškai, ji buvo pratusi prie vyro studentų, svečių. O paskiau „Vilniaus bobučių radijas“ pradėjo jai kalbėti, kad vyro santykiai su auklėtine yra gerokai artimesni“, – teigia pašnekovė.
Emilija vyro darbo stalčiuje rado Irenos rašytų laiškų, prasidėjo skausmingų santykių laikas. E. Mykolaitienė kreipėsi į VU rektorių prašydama, kad I. Kostkevičiūtė būtų atleista iš darbo aukštojoje mokykloje.
„Iš pradžių buvo ir komiškų epizodų. Visi trys nuvažiuodavo į Palangą prie jūros, kartu vaikštinėdavo. Paskiau jau Irenai liko nepagydoma nuoskauda, nuolat aiškinosi santykius ir su Irena, ir su Vincu“, – sako A. Ruseckaitė.
Cenzūravo
Pasak rašytojos, iš to jausmo, susižavėjimo ir bendrų darbų ties kūrybos rinkiniu V. Mykolaitis-Putinas grįžo prie poezijos, išleido dvi paskutines knygas – „Langą“ ir „Būties valandą“. „Eilėraščiuose buvo daug jausmų, buvo aišku, kad jų šaltinis – moteris. Ir visas Vilnius žinojo, kas ji“, – pasakoja „EMMI“ autorė.
Antanas Venclova patarė kolegai intymių eilių atsisakyti, esą, žmonės gali pasišaipyti, o ir žmonai bus skaudu. Ne tik patarė, bet drauge su Kostu Korsaku iš būsimos knygos pašalino net 18 eilėraščių.
Tada poetas savo nuožiūra parengė mašinraštinį knygos egzempliorių ir atidavė jį saugoti I. Kostkevičiūtei sakydamas, kad jam galbūt kada nors ateis laikas. Unikalų egzempliorių ši atidavė VU bibliotekai, nepriklausomybės metais leidžiant „Raštus“ juo buvo pasinaudota.
Anot A. Ruseckaitės, I. Kostkevičiūtė nepaprastai prisidėjo prie V. Mykolaičio-Putino atminimo įprasminimo, muziejų kūrimo. Su ja poeto klausimais visi ir tardavęsi.
„O E. Mykolaitienė įsivėlė į palikimo reikalus. Irenos ir Emilijos konfliktas nesibaigė, tvyrojo įtampa, viena kitos nemėgo. Vis dėlto I. Kostkevičiūtė poeto atminimui po jo mirties nuveikė labai daug“, – tikina rašytoja.
Vilko plaukas
A. Ruseckaitė „putinistikoje“ sako aptikusi ir niekur neskelbtų, neaptartų dalykų. Maironio muziejaus fonduose atrado mašinėle 1971 metais prirašytą lapą – I. Kostkevičiūtės prisiminimus. Juose kalbama apie poeto 60-mečio šventę (1953-iųjų sausį), per kurią V. Mykolaitis-Putinas, pasijutęs jam palankių žmonių draugėje, atsivėrė (paprastai laikėsi uždarai), papasakojo tarsi turįs „vilko plauką“.
„Tokį blogą, skaudų plauką, dėl kurio jam sunku susidraugauti su žmonėmis, kuris jam suteikia uždarumo, šaltumo. Jis norėtų išrauti visus galvos plaukus, kad pavyktų atsikratyti ir to blogojo. Man buvo labai keista, kad iki šiol niekas nėra minėjęs „vilko plauko“ V. Mykolaičio-Putino kontekstuose. Net knygą taip pavadinti ketinau“, – prisipažįsta A. Ruseckaitė.
Poetas ir epocha
Knygoje rašytoja taip pat skyrė dėmesio asmenybės ir sovietų valdžios susidūrimui. 1940 metais, sovietų okupacijos dienomis, poetas gydėsi Likėnuose. Mąstydamas, kad „gal Stalino idėjos visai nieko“, rašė eilėraštį „Darbo Lietuvai“. Tačiau atėjus žinioms apie pirmuosius vežimus, greitai pakeitė nuomonę, suprato, kad sovietizmas yra kaip buldozeris, traiškantis likimus.
„Jį vadino linkstančia nendre, bet ir pats jis puikiai suvokė, kad nėra stiprus tokiomis aplinkybėmis. 1944-aisiais jis ir daugelis inteligentų manė, kad sovietų „išvadavimas“ ilgai netruks, Lietuva pateks į anglų arba amerikiečių zoną, Baltijos šalys nebus atiduotos rusams. Dienoraštyje teigia daugiau nepasiduosiantis, nepasirašysiantis, nepritarsiantis bolševizmui. Ir tada mane sujaudino kitas Putino sakinys: „Be ar aš atlaikysiu?..“ Ir jis pasiduodavo, pasirašydavo, nors puikiai suvokė, ką daro ir kaip nekenčia bolševikų valdžios. Jam buvo labai sunku, kankinosi“, – pasakoja A. Ruseckaitė.
Pasitraukti iš Lietuvos, kaip pasielgė mylima sesuo Magdalena (1944), poetas nesiryžo. Bijojo nežinios.
„Stuburą jis turėjo stiprų, bet vėl jame prabilo suvalkietis kaimietis: „Kur dėsiuosi, kur bus mano namai, ką aš ten veiksiu, juk nieko blogo nepadariau...“ Jis negalėjo blaškytis, buvo namisėda. Mykolaitis prisipažįsta, kad sukėlė daug sielvarto tėvams, žmonai, nemokėjo mylėti sesers, kad yra blogas dėstytojas, nes nemėgsta šio darbo. Prisipažįsta, ar atlaikys, jei bus spaudžiamas sovietų. Vidinė kančia jį lydėjo nuolat“, – pabrėžia A. Ruseckaitė.
