Įtampas ir nerimą Sigito Gedos gyvenime keičia sėkmės, pripažinimai, o kompromisus užgožia susižavėjusių skaitytojų reakcijos. Būtent apie tokius permainingus S. Gedos metus kviečiame skaityti ištrauką iš ką tik pasirodžiusios Rimanto Kmitos knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos balsų“, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.
Ši knyga – tai žvilgsnis į vieno talentingiausių mūsų rašytojų gyvenimą, o kartu ir gyventą laiką. Tai pasakojimas apie maištą, apie kūrybinį pyktį, kovą, konkurenciją, apie derybas ir konfliktus ne tik su kitais, bet ir su savimi. R. Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt – suprasti, kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.
Kviečiame skaityti knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ ištrauką:
***
Dabar norėčiau būti savim. Žiauriu, tamsiu, negailestingu.
eil. „20 prisipažinimų“
Mielas Sigitai!
Gavau Jūsų laišką ir apsiverkiau. Motinos netekimas – didžiausias netekimas žmogaus gyvenime, – kaip ir Tėvynės netekimas. Ta proga prisiminiau ir savo varganą motiną. Priimkite labai nuoširdžią mano užuojautą. Ką gi, teks dabar eiti vienam per akmenimis grįstą ir erškėčiais klotą šį gyvenimą. Tiesa, Gražina padės. Jausite ir draugų petį – ne visi žmonės vis dėlto blogi, ne visi galutinai sužvėrėję. Būkite stiprus, tvirtas, tikėkite Žmogum ir Poezija. Labai džiaugiuos, kad pagaliau išsisprendė ir buto reikalas. Dabar belieka tik dirbti, rašyti, posmuoti. Jūs didelio ir originalaus talento poetas. Ir todėl gyvenimas iš Jūsų daug pareikalaus. Sutelkite visą savo dėmesį ir atiduokite visą savitą savo talentą poezijai, žmonėms, gyvenimui.
Tiek 1980 metų gegužės 13 dieną Eduardas Mieželaitis surašo Sigitui Gedai į du iš trijų atvirukų, pasiųstų viename voke.
Tokie permainingi keleri ateinantys metai ir bus: įtampas ir nerimą keis sėkmės, pripažinimai, kompromisus užgoš susižavėjusių skaitytojų reakcijos.
Neherojiška kasdienybė ir kompromisai
Taigi, naujas butas, įsikūrimo rūpesčiai, bet kūrybiniai reikalai sekasi. Pagaliau pastatyta Juozapaičio opera „Marių paukštė“ (1979), 1980 metais pasirodo vaikiškų eilėraščių knyga „Mėlynas autobusiukas“, taip pat išleidžia pjesių rinktinę vaikams, ji apdovanojama Boriso Dauguviečio premija. Tiesa, 1979 metais Amerikoje pasirodo jo eilėraščių publikacija. Smagu, žinoma, bet gali būti ir nemalonumų. „Autorių teisės poetą susirado net atostogaujantį Picundoje: ar pats eilėraščių aniems siūlėte?“
Bet Sigitui skauda galvą, skauda ir skauda. Ir nebeiškentęs jau eina pas gydytoją. Kraujo spaudimas aukštas. Seniai taip? Nuo 1972-ųjų. Gražina užsirašo vaistų pavadinimą. Ne tik nuo spaudimo. Dar kraujagyslėms praplėst. Dar relaniumo.
Dar Gražinos iškarpos apie daržovių naudą sveikatai ir piešiniai, kaip masažuoti galvą ir kaklą. Bet vien daržovės, masažai, net ir vaistai nepadės. Sigitas savo ranka parašo pasižadėjimą „negerti jokių svaiginamųjų gėrimų, nes jie mirtinai pavojingi mano sveikatai“.
Alkoholis ir jo ligos – tikrai mirtinai pavojinga kombinacija
O 1981 metų pabaigoje gimsta dukra Uršulė. Vardo tėvu (krikštatėvio atitikmuo sovietmečiu) tampa Eduardas Mieželaitis, turbūt ne pats artimiausias bičiulis, tačiau iš tų, kurie turi balsą, gali padėti, užtarti, jeigu iškiltų kokių nemalonumų. Juk E. Mieželaitis ir LKP Centro Komiteto narys, ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. O ir poetas, studijų metais Sigitas iš jo kūrybos rašė darbus.
Buitinių rūpesčių dar padaugėja. Jau pamažu pradeda dairytis ir naujo buto. Alfonsui Maldoniui, tada ėjusiam Rašytojų sąjungos pirmininko pareigas, siunčia ne vieną atviruką teiraudamasis dėl galimybės gauti butą, sykiu apeliuodamas į Maldonio žmogiškumą, pagirdamas, pasakydamas komplimentų jo veiklai, rodydamas solidarumą.
Viename iš atvirlaiškių Geda rašė:
Vilnius 82.IV.24
Didžiai Gerbiamas ir Mielas Alfonsai,
Atleiskit, kad rašau į namus. Mat, baigiu pavirsti aukle... Pasiekė mus čia tokios žinios, kad gerb. K. Saja žada gauti ar labai greit gausiąs butą iš Ministrų Tarybos. Jeigu tai tiesa, tuomet gal būtų mums kokia galimybė gauti jo senąjį butą? Nukristų ir Jums vienas rūpestis nuo pečių. Daug Jums gerų dienų
Jūsų Sigitas Geda
Vėl ta erzinanti buitis. Buities ir kūrybos, archetipinės patirties konfliktas neišsemiamas. Jungas jį aprašo taip: „[G]ydytojas dažniausiai susiduria su žmonėmis, daug rečiau – su savanoriškais didvyriais, bet ir tuomet dauguma jų, deja, būna tokie, kurių tariamas heroizmas yra tik infantilus spyriojimasis prieš galingesnį likimą arba tiesiog pasipūtimas, pridengiantis skausmingą menkavertiškumo jausmą. Visagalėje kasdienybėje, deja, retai pasitaiko kas nors nepaprasta, kas kartu būtų ir sveika. Mažai vietos lieka akivaizdžiam didvyriškumui – bet ne todėl, kad niekas iš mūsų nereikalautų heroizmo! Priešingai, bjauriausia ir nemaloniausia yra tai, kad banali kasdienybė kelia banalius reikalavimus mūsų kantrybei, atsidavimui, ištvermei, pasiaukojimui ir t. t.; reikalavimus, kuriuos reikia įvykdyti nuolankiai, be jokių herojiškų, įkvepiančių gestų, tačiau kuriems taip pat reikia didvyriškumo, nors ir nematomo aplinkinių akims. Jis neturi išorinio blizgesio, nesulaukia pagyrimų ir nuolatos slepiasi po kasdienybės rūbu. Tai reikalavimai, kurių neįvykdymas gali sukelti neurozę.“
Išties, kasdienybės kovos yra nematomos ir pergalės jose neatneša šlovės.
Buitis netiko prie herojiško gyvenimo, kokį, Gedos suvokimu, turi gyventi poetas. Herojiško, dramatiško ir tragiško gyvenimo, leidžiančio kurti ir nenuskęsti buities ir banalybės pelkėj. Nevirsti aukle ir išlikti poetu. O buityje nebuvo nei kosmoso, neipirmapradžių šaknų, nieko. Nuolankiai vykdyti reikalavimus ne Sigito būdui, toks didvyriškumas tikrai ne jam. Jis sutiks atsiduoti archetipų galiai, o ne kautis su buities malūnais.
1983-iųjų rugpjūtis. Gedų atostogos Nidoje nespėjo prasidėti, o Gražina jau gulasi į ligoninę Klaipėdoje. Ir vos išėjo vyras iš palatos, rašo jam laišką:
Tausok sveikatą, nešvaistyk jos – ypač tą supranti atsidūręs ligoninėje. Pagalvok, kad ir Tavo kepenys neamžini (o tai toks svarbus organas mūsų sumautame kūne!), ir vis dėlto didžiausią žalą jam darai alkoholiu, ne kuo kitu. Pagalvok labai ramiai ir rimtai apie tai. Aš noriu, kad Tu būtum sveikas ir stiprus, tad nežalok savo kepenų sąmoningai. Ir nepyk už šitą pamokslavimą – čia tiek laiko galvojimui, kad apima noras apsaugoti kitą žmogų nuo gresiančių pavojų.
Greičiausiai sunkius dalykus tiesiai pasakyti nėra taip paprasta. Greičiausiai geriau pasisaugoti Sigito reakcijos. Todėl ir rašo Gražina laišką vos atsisveikinusi. Tik naivu būtų manyti, kad pasižadėjimai, rašyti prieš porą metų, kalba ką nors daugiau nei apie tuo metu pablogėjusią sveikatos būklę arba paaštrėjusią šeimos santykių situaciją.
Kiek jūs žinote menininkų, kurie sovietmečiu būtų metę gerti? Kam padėjo chruščiovinė ar gorbačiovinė antialkoholinė kampanija? Tai vienu metu priklausė svarbiausiems bruožams „tikro vyro“, be alkoholio neįsivaizduojančio nuoširdaus bendravimo, sykiu tai buvo ir menininkų „disidentizmo“ forma, galiausiai vienas iš būdų tvarkytis su nerimu, pasak Horney. „Tai gali būti daroma sąmoningai ir tiesiogine prasme įjunkstant į alkoholį ar narkotikus.“
Bet iš kurgi tas nerimas? Sigitas Geda vis labiau įsitvirtina literatūroje. Jis leidžia nemažai savo ir verstinių knygų, rašo operų libretus, be smulkesnių premijų, už rinkinį „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (1981) pelno svarią Poezijos pavasario premiją. 1982-aisiais Gedos kūryba pristatoma Lietuvių literatūros istorijos II tome.
Kūrybinis gyvenimas intensyvus. 1980–1986 metais pasirodo daug S. Gedos įvairaus žanro knygų, publikacijų, vertimų, recenzijų, libretų ir kitų tekstų. Vien vaikams išleidžia keturias knygas: „Mėlynas autobusiukas“ (1980), „Vasara su peliuku Miku“ (1984), „Baltoji varnelė“ (1985), „Praniukas Pramaniūgas“ (1986) ir dar pjesių vaikams rinktinė. Devintojo dešimtmečio pradžioje Geda įvairių komisijų Rašytojų sąjungoje narys ir pirmininkas, Poezijos pavasario redkolegijos narys.
Bet ir ramus laikotarpis nebūtinai yra paprastas. Brežnevinės stagnacijos ramybė apgaulinga ir visiems įgrisusi. Iš pažiūros viskas ramu, visas nerimas, įtampos verda viduje. Savižudybių skaičius Lietuvoje didėja iki pat perestroikos pradžios 1985 metais. Valdžia toliau bijo tiesos. Ji jau nebepersekioja už slaptas mintis, ji būtų patenkinta, jeigu viešai žmonės nekalbėtų, ką galvoja, užtektų žodžių, kuriais niekas netiki. „Teisim tai mes, ne teismas… – sako Antanui Terleckui saugumiečiai. – Jei teisme pasmerksi Lietuvos buržuazinį nacionalizmą, gausi tik metus, daugiausia – pusantrų. Gali net ir iš teismo salės išeiti laisvas.“ Tokį sandėrį Terleckui 1980-ųjų birželio mėnesį siūlo trys KGB papulkininkiai. Terleckas atsisako ir keliauja į Magadaną. Tiesą sakyti buvo galima pogrindinėje spaudoje, privačiai arba pačiuose teismuose. (Povilas Pečeliūnas: „Į teismą žiūrėjom kaip į progą pasakyti tiesą, nieko nevyniojant į vatą. Tai darėme ir gynimosi kalboje, ir paskutiniame žodyje. Mes niekad nebuvom tokie išdidūs, kaip išgirdę nuosprendį.“)
„Sigitai, pastebėjau, kad Tavo laiškai eina labai ilgai (8–10 dienų). Tikriausiai skaito kažkas, a? Na, taip jiems ir reikia!“ – apie 1983 metus rašo G. Jefremovas. Ir ne jis vienas pastebi, kad Sigito laiškai eina ilgiau negu įprastai. Tačiau vargu ar kas skaitė Gedos laiškus. KGB jį buvo išsikvietę, tačiau jis nebuvo rimtas Saugumo taikinys. Net jeigu nieko iš tikrųjų nebuvo, niekas nepersekiojo, vis tiek tuo metu pirmiausia kildavo mintis, kad laiškus skaito tie, kurie renka apie tave informaciją. Įvykius, galinčius liudyti nerimą, būtų sunku įvardyti, bet jis akivaizdus tuo metu rašytuose eilėraščiuose, kuriuos atsiversime kiek vėliau.
O kaip vienam Sigitui sekasi Nidoje atostogauti su Uršule?
Jai dabar metai ir aštuoni mėnesiai. Į pagalbą pasisiūlo Nijolė Miliauskaitė, jie su Vytautu Blože atvažiuoja į Nidą iš Palangos. Atostogos užsitęsia, Geda sulaukia žmonos ir prasitęsia kelialapį. „Tik abu ne tiek pailsėję, kiek pervargę. Bent jau aš. Siaubingos nemigos, – rašo Sigitas laiške Plateliui. – Dirbti tai jau nieko negalėjau. Net paskaityti dorai ką nors buvo sunku. Tiesa, bendravau truputį su velniškai šviesia galva – rusų poetu ir vertėju – V. Mikuševičium. Aš žinojau jį kaip Rilkės vertėją.“
Tačiau kituose laiškuose daug padėjusios Nijolės nelieka ir vaiko priežiūra sudramatinama, nes gyvenimas juk turi būti įtempta kova. Stasiui Santvarui tą laiką jis aprašys taip: „Aš likau vienas čia ją auginti. Taip ir ėjo tas vaikas per rankas. Kitaip sakant, užsigrūdinom. Abudu.“
Geda puoselėjo kovingo, užsigrūdinusio vyro vaidmenį. Bet nuo savo baimių, nuo savo nerimo ir kompleksų neužsigrūdinsi. Nepaisant vis didesnio jo įsitvirtinimo literatūros lauke ir pripažinimo, 1984 metais komunistų partijos žurnale Komunistas Sigitas Geda publikuoja „Dvi tarybinių partizanų dainas“.
Draugai trūkčioja pečiais negalėdami paaiškinti šios publikacijos. Gal norėjo, kad kiti dalykai sklandžiai eitųsi. Bet devintojo dešimtmečio vidurys jau tikrai nebe tas laikas, kai reikia pašlovinti partiją, Leniną ar sovietinę santvarką, kad leistų publikuoti neutralų eilėraštį. Tuo metu jau vyksta oficialus modernizmo įteisinimas. Pasak Platelio, poezija „devintajame dešimtmetyje ėmė iš viso nebeatlikinėti ideologinių užsakymų, vis dėlto gaudama tokio paties dydžio paramą“. Juškaičio, Bložės ir paties Gedos knygos leidžiamos didesniu negu 10 000 tiražu. Modernieji autoriai jau dirba Rašytojų sąjungos valdyboje, jų kūryba įtraukiama į Lietuvių literatūros istorijos II tomą. Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis rašytojų suvažiavime kalba apie stiliaus įvairovę, kurią ir kuria Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Juškaitis bei ateinanti jaunesnė karta: Nijolė Miliauskaitė, Kęstutis Navakas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas.
Žinoma, kartais ir jie sulaukdavo kritikos, bet ji jau nė iš tolo nebepriminė to sisteminio puolimo, kuris buvo prasidėjęs po 1972-ųjų. Vis dėlto Sigitas Geda, atrodo, jaučiasi nesaugus, neužtikrintas dėl savo vietos, dėl to, kas jam leidžiama, siekia gauti politinių dividendų – kad jaustųsi ramesnis dėl būsimų savo publikacijų? Žinoma, sunku suvokti tokį neužtikrintumo jausmą. 1984 metų pabaigoje Geda su šeima persikrausto į naują butą Justiniškėse, Taikos gatvėje. O kitais metais gauna ir svarbiausią Lietuvoje LTSR valstybinę premiją.
Atrodo, skųstis tikrai nėra kuo, ir tai retas laikas, kai pats Geda panašiai mato savo karjerą. „Man šie metai buvo palankūs. Už savo „Varnėną po mėnuliu“ gavau Valstybinę premiją. Dabar išėjo naujas lyrikos rinkinėlis „Mamutų tėvynė“.“ Gedos literatūrinė karjera tvirčiau pajuda artėjant jo keturiasdešimtmečiui. „Premija tada šį tą reiškė. Pirmiausia tai, kad su žmogumi sunkiau susidoroti…“
Ne pats paskutinis saugumo veiksnys ir tai, kad Sigitas Geda išrenkamas į Rašytojų sąjungos valdybą, kuri dažnai ir lemia tokį oficialų pripažinimą.
Žinoma, visiško saugumo tais laikais neturėjo niekas. Nei pripažinimas, nei pareigos neapsaugojo nuo cenzūros.
