Vilniuje Nacionalinėje dailės galerijoje – nematytos tarpukario fotografės Veronikos Šleivytės fotografijos. Fotoaparatu V. Šleivytė tyrinėjo ir pasaulį, ir save.
Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje daugiau nei 250 V. Šleivytės fotografijų originalų – ir šiai parodai atspausdintų, ir iki šiol nematytų negatyvų iš jos archyvo.
„Kartais Vėra taip atrodo“ – toks parodos pavadinimas iš jos kurtos fotografijos komentaro, o tokių komentarų menininkė palikdavo daug.
„Mane labai sudomino tokios dvi temos. Viena – pačios V. Šleivytės savistaba, savęs analizavimas per fotografiją, tie maži užrašiukai ant nuotraukų, kurios atspausdintos kaip atvirukai ir kur ji save komentuoja „kartais Vėra taip atrodo“. Pavadinimas parodos yra iš ten. Ir ji tik atrodo – nežinai, kokia iš tikrųjų. Pavyzdžiui, yra nuotrauka su dirbtine šypsena, kur ji rašo „ar man linksma?“ su klaustuku. Arba piešia mamą ir klausimas kitoje pusėj – „mama, kaip tau patinka mano plaukai?“ – pasakoja parodos kuratorė Agnė Narušytė.
V. Šleivytės fotografijos šiandien domina ir kaip meninis palikimas, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, mylimosios – liudijantys dokumentai, sako parodos kuratorės. Svarbi parodos dalis – fotografijos, atskleidžiančios V. Šleivytės meilę moterims.
„Nedrąsiai sakau – ar ji nebuvo lesbietė? Taip, žinoma, visi žinojo Kupišky, ji to neslėpė, pradėjau apie tai kalbėti, juo labiau kad Kupiškis nelabai norėjo, kad skleistųsi. Dabar LGBT kovoja dėl partnerystės, kalbama apie žmogaus teises, nes turi būti teisės suvienodintos, tada V. Šleivytė visus pradeda dominti kaip istorinė asmenybė, ji padeda kurti LGBT istoriją“, – sako A. Narušytė.
Parodos kuratorės V. Šleivytės darbus sugrupavo į septynias temas. Tarp jų viena didžiausių – kurioje fiksuojamas V. Šleivytės socialinis gyvenimas. Ji dažnai sirgdavo, todėl dažnai teko gulėti ligoninėse, iš ten gimė fotografijų ciklai, nemažai pajūrio vaizdų, kai ji su savo draugais kuria kompozicijas, taip pat jos režisuoti autoportretai.
„Automatinio užrakto momentas, kad ji pastato trikojį, įbėga į sceną arba viena pozuoja, galime matyti iš negatyvų, kad ne iš pirmo kadro pavyksta, ji bando kelis kartus nusifotografuoti. Parodos erdvė „Kaune“ – bene plačiausia, tai ir jos gyvenimas Kauno meno mokykloje, kaip ji dirbo ruošos mokykloje, jos, kaip kuratorės, veikla“, – pasakoja parodos kuratorė Milda Dainovskytė.
V. Šleivytė gimė Kupiškio rajone, Antašavoje, ten ir palaidota 1998 metais. Mirė sulaukusi 92-ejų. V. Šleivytė savo archyvą paliko gimtojo Kupiškio etnografijos muziejui. Pasak jo vadovės, ir šiandien vyresni kupiškėnai ją puikiai atsimena.
„V. Šleivytė įdomi ne tik Lietuvai, pernai akademinė knyga prancūzų kalba išėjo, ji vadinasi „Pasaulio moterys fotografės“, ir tarp 300 moterų yra mūsų V. Šleivytė ir ta nuotrauka, kuri yra knygoje, ji yra šioje parodoje, prancūzai pasirinko“, – atskleidžia Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė.
Nacionalinėje dailės galerijoje paroda veiks iki spalio 16 dienos.
