Liepą medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ sinematekoje vyko tarptautinis simpoziumas „Kino gimimas imperijų paribiuose Vidurio Rytų Europoje“, kuriame pranešimą skaitė ir Ukrainos filmų archyvo – Nacionalinio Oleksandro Dovženkos centro Kyjive – Archyvų skyriaus vadovas, režisierius, kino tyrėjas Oleksandras Teliukas.
Siekiant plačiau supažindinti su Ukrainos kino paveldu, drauge su Nacionaliniu Oleksandro Dovženkos centru, taip pat sudaryta programa „Avangardinis Ukrainos kinas“, kuri iki liepos 19 d. rodoma „Meno avilio“ seansų cikle po Liubarto tiltu „Gilios upės tyliai plaukia“.
Oleksandrą Teliuką apie Ukrainos kino istoriją, vertingiausius minėtame centre esančius kūrinius bei archyvo situaciją prasidėjus karui kalbina Augustė Nalivaikė.
– Ką dalyvavimas tarptautiniame simpoziume „Kino gimimas imperijų paribiuose Vidurio Rytų Europoje“ reiškia Nacionaliniam Oleksandro Dovženkos centrui ir Jums asmeniškai?
– Dovženkos centras yra didžiausias kino filmų archyvas Ukrainoje ir vienintelis Tarptautinės filmų archyvų federacijos narys iš Ukrainos. Pastaraisiais metais siekėme, kad mūsų misija būtų ne tik filmų išsaugojimas, bet ir vietinis bei tarptautinis Ukrainos kino filmų viešinimas. Dar viena užduotis, kurią sau išsikėlėme – Ukrainos filmų istorijos tyrimai. Tam mes įkūrėme filmų tyrimų ir archyvo departamentą, kuris rengia paskaitas, leidžia knygas ir archyvinius aprašymus. Mūsų tyrėjams visada didelė garbė dalyvauti tarptautinėse konferencijose, dalintis turimomis žiniomis apie Ukrainos filmų istoriją, ypač Vakarų ir Centrinės Europos regiono kontekste. Nuoroda į simpoziumo įrašą.
– Papasakokite, kaip susidomėjote šiuolaikiniais kino tyrimais?
– Tai gana ilga ir nenuosekli istorija. Kol mokiausi mechanikos inžinerijos magistro studijose ir dirbau laisvai samdomu žurnalistu, kino filmų tyrimai buvo mano hobis. 2010 m. su draugu sukūrėme internetinį žurnalą apie arthouse kiną, pavadinimu „Cineticle“. Parašęs dešimtis filmų apžvalgų ir kritikos tekstų, vieną dieną nusprendžiau, kad ši veikla turėtų būti ne tik mano hobis – tai turėtų tapti mano profesija.
Taigi, 2015 m. prisijungiau prie Dovženkos centro, taip pat užsiimančio šiuolaikiniais kino tyrimais, komandos. Kol dirbau kino filmų tyrėju, įgijau antrą magistro laipsnį kino studijų mokslo srityje. Padedamas vadovo Romano Rosliako, parašiau magistro darbą apie avangardinį 1920-ųjų Ukrainos kiną. Tuo pat metu pasirinkau filmus ir videomeną kaip būdą išreikšti savo menines ambicijas ir per ateinančius porą metų sukūriau keletą darbų, kurie buvo rodomi tarptautiniuose meno parodose ir filmų festivaliuose.
– Kokius svarbiausius etapus, kaip nacionalinio kino tyrėjas, išskirtumėte Ukrainos kino istorijoje?
– Galime išskirti tris periodus, kai Ukrainos filmai buvo viršūnėje. Žinoma, pirmasis yra nacionalinio atgimino XX a. 3 dešimtmečio „Ukrainos fotografijos ir kino administravimo“ (angl. All-Ukrainian Photo and Cinema Administration, ukr. VUFKU) periodas. Tokie kūrėjai kaip Dovženko, Vertovas, Kaufmanas, Kavaleridzė, Tasinas, Špykovkis yra tik dalis nuostabių menininkų, tuo metu dirbusių su Ukrainos kinu. VUFKU buvo antra pagal dydį kino organizacija Sovietų Sąjungoje ir gana ambicingai buvo vadinama „Ukrainos Holivudu“.
Antrasis periodas siejamas su 7 dešimtmetyje išpopuliarėjusiu vadinamuoju poetiniu ir nacionaliniu „naujosios bangos“ kinu. Šį periodą galime vadinti beveik disidentiniu režisierių judėjimu, nes jie filmuose naudojo etnografinius Ukrainos motyvus ir eksperimentinę kalbą. Judėjimo lyderiu galime laikyti Sergėjų Paradžanovą, bet Jurijus Ilenko, Vladimiras Denysenko ir kiti taip pat kūrė savitu, originaliu stiliumi.
Ir galiausiai trečiasis puikus Ukrainos kino laikotarpis – 10 dešimtmetis. Deja, dėl ekonominės krizės nemažai puikių režisierių, tokių kaip Natalija Andreičenko, Vadimas Kastelis ar Vladimiras Dončykas nufilmavo tik po vieną ar du filmus.
Pastaruosius kelerius metus galime laikyti Ukrainos kino industrijos pakilimu.
– Kaip Ukrainos kinas atrodo kitų valstybių kontekste?
– Ukrainos kine nemažai skirtingų stilių ir žanrų. Septyniasdešimt metų ukrainietiški filmai buvo kuriami sovietinės realybės kontekste, todėl buvo paveikti socialinio realizmo ir cenzūros. Nepaisant to, daug Ukrainos režisierių, tokių kaip Kira Muratova ar Ivanas Mykolaičiukas kūrė savito stiliaus filmus. Apskritai, jei lyginsime Ukrainos ir kitų valstybių kiną, pamatysime, kad ukrainietiškuose filmuose pabrėžiama poetinė prieiga, domimasi gamta ir valstiečių gyvenimu, vaizdas dažniau svarbesnis nei žodis. Taip pat matomi avangardo, radikalumo, atvirumo formai bruožai.
– Kaip Rusijos imperializmas paveikė Ukrainos kino industrijos vystymąsi?
– Daugiausiai žalos padarė tai, kad po trumpo ukrainizacijos laikotarpio ankstyvaisiais 1920-aisiais rusų kalba tapo privalomu kino kūrimo elementu. Kartais filmai būdavo su ukrainiečių kalbos subtitrais, bet labai retai. Tačiau, pavyzdžiui, visai atsitiktinai radome labai retą ukrainiečių kalba sukurto šedevro „Paskui du zuikius“ (1961 m.) kopiją. Tai tapo tikra sensacija, būtent todėl, kad tai labai retas įvykis.
Taip pat pagrindiniai sprendimai, susiję su filmų kūrimu ir repertuaru, buvo priimami filmų agentūros Maskvoje, o ne Kyjive. Galiausiai Ukrainos kino studijai buvo skiriamas mažesnis finansavimas, buvo labiau ribojama kūrybinė laisvė.
– Kokiais filmais ar kita medija savo archyve labiausiai didžiuojatės?
– Turime 1909 m. prancūziško filmo juostą, bet, be abejo, didžiausias lobis yra 1920-ųjų vadinamojo auksinio Ukrainos filmų amžiaus įrašai. Mūsų archyve yra beveik keturiasdešimt iš šešiasdešimt išsaugotų filmų įrašų. Nuo 2010-ųjų lėtai, bet pamažu grąžinami iš Maskvos, kur jie buvo saugomi daugiau nei septyniasdešimt metų. Deja, dabartinė Rusijos pozicija Ukrainos atžvilgiu ir biurokratiniai procesai trukdo susigrąžinti visus to periodo Ukrainos filmus.
– Kokia archyvo, darbuotojų, centro finansavimo situacija prasidėjus karui? Kaip centras veikia šiandien?
– Turėjome labai daug iššūkių. Kai prasidėjo karas, mąstėme apie filmų įrašų evakuaciją į Vakarų Ukrainą. Bet susidūrėme su problema. Lvive radome saugyklą, tačiau ji buvo tinkama tik popieriui, bet ne kino juostoms ar įrašams saugoti. Antra ir pagrindinė priežastis, kodėl neperkėlėme įrašų į Lvivą, yra ta, kad mums reikia Vyriausybės leidimo. Mes esame valstybinė institucija ir galime imtis tik tų veiksmų, kuriuos patvirtina Ukrainos Vyriausybė. Nepaisant to, mums pavyko šį tą nuveikti siekiant išsaugoti savo kolekcijas. Elektronines filmų įrašų kopijas mes sukėlėme į partnerių institucijų JAV ir Kanadoje interneto „debesis“.
Po vasario 24 d. mūsų komanda prarado galimybę dirbti reguliariai ir iš Kijyvo buvo evakuota į skirtingus Ukrainos, Lenkijos ir Vokietijos miestus. Tiesiog nebeturime galimybės dirbti. Kai kurie kolegos prisijungė prie Ukrainos armijos, kiti – savanoriauja ir dirba socialinį darbą. Be abejo, matydami karą ir piliečių mirtis, visi patiriame labai daug neigiamų emocijų. Kita labai liūdna karo pasekmė mūsų centrui – finansavimo mažinimas, nes beveik visos valstybės lėšos yra skiriamos gynybai. Taigi, visos mūsų archyvo veiklos visiškai nutrūko bent metams.
– Ar kinas privalo įsitraukti į sociopolitinius įvykius ir problemas?
– Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį atsakyti reikėtų daugiau laiko. Mano manymu, kinas yra sena meno forma, praėjusio šimtmečio meno forma. Dabar filmai daug lėčiau reaguoja į socialines ir politines problemas. Filmai taip pat negali išprovokuoti ar apsaugoti nuo politinių ir socialinių problemų. Filmuose mes matome tam tikrą, reflektyvų, lyginamąjį realybės vaizdavimą, ir tai veikia taikos metu, tačiau karas Ukrainoje parodė, kad, deja, filmai ir menas yra silpni ir lėti krizės akivaizdoje.
– Dėl žinomų aplinkybių pastarąjį dešimtmetį Ukrainos kine pasirodė nemažai filmų karo tema. Koks jų vaidmuo ir kokia Jūsų nuomonė apie karo šlovinimą, garbinimą masiniame, Holivudo kine?
– Pastaruoju metu pradėjau kitaip matyti šį fenomeną. Holivudas yra atskira ir didelė tema. Bet tikrai, per pastaruosius aštuonerius metus Ukrainos kine pasirodė nemažai filmų karo ir revoliucijos tema, pavyzdžiui, „Varta 1. Lviv. Ukraine“ arba „War Note“. Šiuose filmuose kareiviai ir kiti karo akivaizdoje laisvai besiorganizuojantys žmonės nuoširdžiai vaizduojami ne kaip šlovinami didvyriai, bet kaip paprasti žmonės, slegiami abejonių ir problemų. Bet vėlgi, šiandien man atrodo, kad karo šlovinimas kine gali būti labai svarbi karo laikų vaizdavimo ir pasakojimo dalis, nebūtinai kaip propaganda, bet kaip būdas geriau supranti kritinėse situacijose atsirandančias emocijas ir socialines traumas.
– Su kokiais Ukrainos filmais ar režisieriais(-ėmis) rekomenduotumėte susipažinti?
– Dovženkos centras paruošė puikų geriausių ukrainietiškų filmų sąrašą, kurį galite rasti čia. Aš taip pat paruošiau sąrašą filmų, kurie man padarė didžiausią įtaką. Kadangi esu matęs labai daug ukrainietiško kino, nebuvo taip įdomu į šį sąrašą įtraukti tokius filmus kaip „Užmirštų protėvių šešėliai“ arba „Žemė“, nepaisant to, kad tai yra nuostabūs filmai. Į sąrašą įtraukiau mažiau žinomus kūrinius. Pavyzdžiui, man labai patinka „Prometėjas“, kontroversiškas Ivano Kavaleridzės šedevras. Po Rusijos invazijos šis filmas tapo dar aktualesnis. Man taip pat labai patinka eksperimentiniai Felikso Sobolevo ir jo draugų 8 dešimtmetyje sukurti filmai.
