Sostinės Bernardinų bažnyčios šv. Mykolo koplyčioje visą dieną atsisveikinama su birželio 20-ąją išėjusia kino ir teatro legenda – aktoriumi Regimantu Adomaičiu. Atėjusiuosius pasitinka aktoriaus sūnūs Vytautas ir Mindaugas su šeimomis, užsienyje gyvenantis Gediminas taip pat jau atskrenda iš Londono išlydėti tėvą į paskutinę kelionę.
Koplyčioje pamažu renkasi Lietuvos kultūros žmonės. Rimtyje rusenančios žvakės supa velionio urną, baltų žiedų ratas po kiekvieno apsilankiusiojo pamažu didėja. Pažinojusieji aktorių pusbalsiu dalijasi praeitis prisiminimais su jo sūnumis, primena kažkada įvykusius susitikimus.
Kairys: tai – epochos simbolis
Vienas pirmųjų atsisveikinti su R. Adomaičiu atskubėjo kultūros ministras Simonas Kairys. „Kai tokie žmonės išeina, skaudu suvokti, kad žmogus, kuris džiaugėsi gyvenimo, mylėjo, dirbo savo darbą, staiga tampa istorija. Suprantame, kokia tai buvo reikšminga asmenybė teatrui, Lietuvai“, – teigia S. Kairys.
Prisimenant velionį, pirmasis įspūdis, iškylantis iš atminties ministrui, yra unikalus R. Adomaičio balsas, tembras. Ir menininko laikysena. „Nes R. Adomaitis yra daugiau nei aktorius. Tai asmenybė, epochos simbolis. Jaunesnei kartai jis yra vienas iš lietuviško kino aukso fondo kūrėjų“, – sako ministras.
Treinys: tai buvo gyvenimas su milžinais
Ilgametis Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras, – LRT.lt) vadovas, aktorius, rašytojas Pranas Treinys LRT.lt sako, kad šiandien jam ir labai liūdna, ir savotiškai šviesi diena. Viena vertus, neteko artimo žmogaus, bičiulio, bet ir džiugu, nes likimas lėmė gyventi kartu su tokiomis asmenybėmis – milžinais.
„Regimantas buvo nepaprastas žmogus, į mūsų teatrą atėjęs ypatingu laiku: su jo vaidmeniu Justino Marcinkevičiaus spektaklyje „Mindaugas“ prasideda Sąjūdis! Stebėdavau, kaip į spektaklius susirinkdavo tuomečiai vadovai, jie buvo neramūs – juk nuo scenos kalbėta apie Lietuvą, ir ne bet kokią“, – šypteli P. Treinys.
Anot jo, Regimantas buvo labai protingas, išmintingas aktorius, kiekvieną vaidmenį gerai apgalvodavo.
Gavenonis: senųjų laikų paminklas, kurį norisi stumtelėti
Gedulu su velionio artimaisiais pasidalyti atėjo aktorių pora Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Šis LRT.lt prisipažino, kad filmai, kuriuose vaidino visa lietuvių grandų plejada, labiausiai paskatino rinktis aktorystę.
„Didieji mūsų meistrai susitiko su kitų meistrų – režisierių – kūryba, turėjo galimybę išsiskleisti ir išsiskleidė. Kartais net pagalvoju, ar taip sutapo, ar išties buvo tokie laikai, kai Lietuva augino didelius, gražius žmones su tokiomis didelėmis širdimis kaip Regimantas ir visa jo karta. Šie dalykai įkvėpė rinktis aktoriaus profesiją“, – tvirtina D. Gavenonis.
Su R. Adomaičiu jiedu susipažino 2002 metais, OKT teatrui statant „Oidipą karalių“ (rež. Oskaras Koršunovas). „Regimantas vaidino Žynį, senosios filosofijos atstovą, kurios ateina sugriauti Oidipas su naujuoju savo pasauliu. Visi buvo įsitikinę, kad tą personažą galėtų vaidinti Regimantas – senųjų laikų paminklas, kurį norisi pastumti, bet nėra taip lengva“, – šypteli pašnekovas.
Anot Dainiaus, Regimantas tik iš pažiūros atrodė stiprus, kietas, neprieinamas, nepalenkiamas: o iš tiesų buvo labai žmogiškas, šiltas, dėl šios dermės jį ir mėgo žiūrovai.
„Šiandien nepaprastai šviesi diena, saulėta, lengva. Tačiau keistas jausmas atsisveikinti su tokiais žmonėmis, dvasios aristokratais. Bijau, kad kažko mums labai truks, teks gerokai pasistengti, kad tokie dalykai, kaip garbingas požiūris į gyvenimą, žmogų, netaptų praeitimi. Kai išeina tokie žmonės, profesijoje, bet ne tik joje, jauti didesnę atsakomybę, kad lieki ir gyvenimas eina į priekį“, – sako D. Gavenonis.
Popietę atsisveikinti su R. Adomaičiu atvyko prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana.
Šiauliuose 1937-aisiais gimęs R. Adomaitis sukūrė daugybę vaidmenų Marijampolės, Kauno teatruose, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras, – LRT.lt), Vilniaus mažajame teatre, taip pat kino filmuose, tarp jų – Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Almanto Grikevičiaus „Jausmai“ (1968), Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“.
Prieš mirtį aktorius kovojo su vėžiu, galiausiai viešai prisipažino nutraukęs gydymą, metęs šalin vaistus. Prieš beveik 11 metų R. Adomaitis palaidojo žmoną aktorę Eugeniją Bajorytę-Adomaitienę, su ja susipažino Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ (1968 m.) filmavimo aikštelėje. Pora užaugino tris sūnus – Vytautą (g. 1972), Gediminą (g. 1977) ir Mindaugą (g. 1980).
Šių metų kovą aktorius davė vieną paskutiniųjų interviu apie tai, kad savo namuose glaudžia ukrainiečius, pabėgusius nuo karo. Tiesa, legendinis menininkas to nesureikšmino: „Dabar daugelis priima ukrainiečius, nes jie, vargšai, ten yra labai labai skriaudžiami. Jų jau išbėgo milijonai, kai kurie atvažiuoja į Lietuvą.“
Paklaustas, ar atvykėliai žino, kad apsistojo pas didįjį lietuvių aktorių, jis tąkart tik nusijuokė: „Kokį didįjį?! Turbūt ne, nes nelabai gal kinu domisi. Vargu, ar pažino, neklausiau. Tikriausiai ne. Kas mes esame, neturi jokios reikšmės.“
R. Adomaičio kelias į teatro sceną ir filmavimo aikštelę nebuvo tiesus – prieš ryždamasis stoti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedrą, mokėsi, o vėliau ir baigė VU Fizikos-matematikos fakultetą. Jis nebuvo tikras, kad gamta jį apdovanojo aktoriui būtinais talentais.
Dėl geležinės uždangos jo karjera galbūt nepasisuko taip, kaip galėjo – buvo neabejojančiųjų, kad užsienio režisieriai jį būtų mielai kvietę ir jis būtų galėjęs tapti Europos kino žvaigžde, milijonieriumi.
Vasiliauskas: mirė karalius Mindaugas
„Mirė karalius Mindaugas, – asmeninėje feisbuko paskyroje rašo teatrologas, buvęs Seimo narys Valdas Vasiliauskas. – Sugrįžęs į Vilnių išgirdau: mirė Regimantas Adomaitis. Ta proga bus pasakyta pačių gražiausių ir prasmingiausių atsisveikinimo žodžių. Išorinio ir vidinio grožio harmonija, vyro etalonas, tobula asmenybė – bet iš kur tas skausmas, tragizmo jausmas, be kurio aktoriaus menas virsta tuščia deklamacija? Teatro aristokratas, lyderis, publikos numylėtinis, bet sykiu – kukliausias, nuoširdžiausias žmogus. Ir dar: teatras – ne tik žiūrovų matoma scenoje konfliktų vieta, bet ir vidinių teatro intrigų, perdėtų aistrų, kovų už vaidmenis ir asmeninę karjerą arena.“
Bet nuo šių intrigų ir vidinių kovų, anot V. Vasiliausko, Regimantas visuomet likdavo nuošalyje – gal ir todėl, kad niekada nesiverždavo į pirmąsias gretas, o visokių prezidiumų ir tribūnų negalėdavo pakęsti. Bet išlikdavo matomas, stovėdamas ir tolimiausiame kamputyje.
„Atsimenu, pasitraukus iš Lietuvos teatro draugijos pirmininko Virgilijui Noreikai, jo pamainai reikėjo ne mažiau iškilios figūros – kiek teko įkalbinėti Regimantą (tuo metu buvau Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininkas ir Teatro draugijos teatrologų sekcijos narys, vėliau pirmininkas), kol jis sutiko užsikrauti šią naštą, – toliau rašo teatrologas. – Ir koks tai buvo laimingas bilietas – pasirodo, Regimantas buvo ne tik talentingas aktorius, bet ir puikus vadybininkas – mat prieš patekdamas į prof. Irenos Vaišytės aktorių meistriškumo kursą, buvo spėjęs baigti Vilniaus universitete fiziką, tas intelektualinis bagažas niekur nedingo.“
Anot V. Vasiliausko, R. Adomaitis be vargo reorganizavo Lietuvos teatro draugiją į Lietuvos teatro sąjungą, o svarbiausia – išrinktas (už akių) į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, priglaudė Sąjūdį po Lietuvos teatro sąjungos stogu (Gedimino pr. 1), sutvarkydamas visus juridinius formalumus.
„Gedimino pr. 1 tapo oficialia Sąjūdžio būstine. Žinant koks vaidmuo atgimstančioje Lietuvoje teko teatrui, kur kitur galėjo būti Sąjūdžio namai, jeigu ne prie R. Adomaičio vadovaujamos Teatro sąjungos? Iki galo tobulai atlikęs jam užkrautas visuomenines pareigas, R. Adomaitis pasitraukė iš Teatro sąjungos pirmininkų (perleisdamas jas savo bičiuliui Juozui Budraičiui) ir iš politinės-visuomeninės veiklos, nes tribūnos buvo ne jo scena“, – teigiama feisbuko įraše.
Ir svarbiausia, pasak V. Vasiliausko, – vaidmenys, kurie Regimantą Adomaitį padarė Regimantu Adomaičiu, kuriam nereikia jokių pareigų ir titulų.
„Iš devynių galybių jo kino vaidmenų pirmuoju iškyla Donatas Lokys iš Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (ne laikas ir vieta vėl pradėti ginčus dėl šios juostos ideologinio vertinimo). Nors vėliau būta gausybė puikių vaidmenų (kad ir Edmundas iš Grigorijaus Kozincevo pasaulinio kino aukso fondo „Karaliaus Lyro“), bet šis vaidmuo visokeriopai atskleidė R. Adomaičio talentą. O teatre, be abejo, karalius Mindaugas Henriko Vancevičiaus pastatytame Just. Marcinkevičiaus „Mindauge“. Nors po to – vėl visa virtinė puikių vaidmenų (kad ir Mažvydas Just. Marcinkevičiaus “Mažvyde“), bet mano kartai Regimantas Adomaitis visuomet išliks karalius Mindaugas“, – pabrėžia teatro kritikas, pridurdamas: – Tik nūnai aš pajutau, kad mūsų kartos teatro uždanga pamažu leidžiasi.“
1962–1963 metais aktorius karjerą pradėjo Kapsuko dramos teatre, 1963–1967 metais dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1967-ųjų buvo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorius.
Teatre R. Adomaičiui teko vaidinti Justino Marcinkevičiaus trilogijoje (rež. Henrikas Vancevičius), Vinco Krėvės „Skirgailoje“, Alberto Camus „Kaliguloje“.
Birželio 23-iosios vidurdienį už aktoriaus vėlę šv. Mišias laikys kunigas Antanas Saulaitis. Nuo 13 val. 30 min. R. Adomaitis bus laidojamas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
