Jau šį sekmadienį, pasitinkant Trakų miesto 700-ąjį gimtadienį, anksčiau apleistame Užutrakio dvario ūkiniame pastate, šiuo metu tapusiame parodų ir konferencijų sale, pavadinta Europos vardu, skambės kompozitoriaus ir pianisto iš Hamburgo Leono Gurvitchiaus atliekami jo paties kurti „Jeruzalės garsai“ – kartu su Lietuvos muzikais: Algirdu Šochu (smuikas), Vytautu Mikeliūnu (smuikas), Tadu Dešuku (altas), Justu Kulikausku (violončelė), Donatu Bagursku (kontrabosas) ir Arkadijumi Gotesmannu (mušamieji).
Koncerto išvakarėse Valdas Puteikis kalbina Užutrakio dvaro Europos salės projekto iniciatorių istoriką Gintarą Abaravičių.
– Jau ketvirtį amžiaus saugote ir puoselėjate unikalų Lietuvos kampelį – Trakų istorinį nacionalinį parką su jame esančia Užutrakio dvaro sodyba. Kuo ypatinga jums ši vieta?
– Kaip ir dažnam lietuviui, Trakai asocijuojasi su pilimi, kurią aplankome dar vaikystėje, atvežti klasės auklėtojo į ekskursiją. Taip nutiko ir man. Kai su klase atvykau susipažinti su pilimi, pamėgau ne tik Trakus, bet ir susidomėjau istorijos mokslu. Galima sakyti, per klaidą atsidūriau šio parko vadovo kėdėje: Vilniaus universitete baigiau istorijos studijas, tapau archeologu, daug teko dirbti, kasinėjant Vilniaus Žemutinę pilį.
Net pats nežinau, kieno paskatintas (sakydavo, „esi kovingas – važiuok!“) ir kodėl pateikiau paraišką parko vadovo pareigoms užimti ir, laimėjęs konkursą, būdamas vos 26-erių, atvykau į Trakus. Iki šiol esu išsaugojęs nuotrauką, kurioje visa šeima su mažamečiais vaikais stovi griuvėsių fone. Fotografuodavomės kasmet. Tik po gero dešimtmečio nuotraukose galima buvo įžvelgti pokyčių, nes iki tol teko vien tik kovoti su visomis valdžiomis, kokios tik ateidavo prie vairo, kad parko žemė nebūtų „išparceliuota“. Buvo liūdna, bet tikėjimo Užutrakio dvaro perspektyva nepraradau. Aukojau šeimos laiką ir dėmesį jai, nepamačiau, kaip užaugo vaikai, nes viskas buvo atiduota Užutrakiui.
Viena vertus, turėjau ambiciją restauruoti Užutrakį taip, kad jis autentiškai atspindėtų savo buvusį laikmetį – Belle époque. Kita vertus, norėjau, kad atgaivintas dvaras atitiktų modernaus žmogaus poreikius ir lūkesčius. Jei šveicarai sugeba išsaugoti šimtmečių paveldą, jei vokiečiai, kurių kai kurie miestai po Antrojo pasaulinio karo buvo tiesiog suniokoti (Kelne liko tiktai katedra – ir tik todėl, kad skrendantiems karo lėktuvams ji būtų kaip orientyras), sugebėjo viską atkurti, – tad kuo mes prastesni? Štai su tokiu užsidegimu ir su tokiomis ambicijomis jau dirbu dvidešimt penkerius metus.
– Daugeliui Lietuvos žmonių Užutrakio dvaro sodyba asocijuojasi su karo lauko ligonine, kuri čia buvo filmuojama, kuriant režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.).
– Įsiminė šio filmo scena su Lokiu (Tėvu), kai jis spaudė glėbyje vieną iš savo vaikų, atėjusių pranešti, jog nušovė šio brolį... Teko labai atidžiai peržiūrėti šią kino juostą, kuri man padėjo sužinoti, kokios čia stovėjo skulptūros, vazos, kad galėtume jas vėl atkurti. Apmaudu, tačiau sovietmečiu šio dvaro istorija tilpo į du spausdinimo mašinėlės puslapius, todėl teko nemažai praleisti laiko Lenkijos, Vokietijos archyvuose, stengiantis iš autentiškų dokumentų, iš surastų nuotraukų susidaryti kuo tikresnį buvusio dvaro vaizdą. Viskas buvo daroma mažais žingsneliais.
Tarkime, vokiečiai, jeigu jie restauruoja ir rekonstruoja kokį nors objektą, uždaro nuo visuomenės visą teritoriją ir dirba iš esmės. Mes taip negalėjome. Ir finansiškai, ir dėl restauracinių pajėgumų stokos. Pirmiausia griebėmės stogo, tada – išorės darbų, galiausiai interjero: po pusantros salės kasmet. Būdavo taip, kad vienoje salėje vyksta klasikinės muzikos koncertas, o kitoje salėje, už sienos, dirba statybininkai ar restauratoriai. Regis, visuomenė augo kartu su atgimstančiu objektu ir tapo jo liudininkė.
– Šią akimirką mes stovime buvusių dvaro karvidžių vietoje, o šiandien čia – kokia metamorfozė – jau Europos koncertų, parodų ir konferencijų salė...
– Grafas Juozapas Tiškevičius Jaunesnysis, nepaisant to, kad jis buvo itin rafinuotas estetas, prancūzų kultūros gerbėjas, sykiu reiškėsi kaip itin ūkiškas ir racionalus žmogus, žinojęs, kad estetiniai dalykai turi iš tiesų nemenką kainą. Tad nenuostabu, kad aplink rūmus buvo pristatyta begalė ūkinių statinių. Karvidės, arklidės, žuvų veisykla... O štai būtent šiame pastate, kuriame šiandien susitikome, ir buvo jo karvių ferma.
Sovietmečiu šį pastatą buvo mėginta paversti dviem sporto salėmis: krepšinio ir salės futbolo. Atkūrus šalies Nepriklausomybę, buvo bandyta šią erdvę suskaidyti į daug mažų nefunkcionalių kambarėlių, tačiau tikroji idėja, kad ši vieta taptų Europos sale ir talpintų per 200 žiūrovų, atėjo kiek vėliau, atsiremiant į tai, kad Trakuose ne taip jau daug patrauklių erdvių koncertams, parodoms ar konferencijoms rengti.
Pavyko idėją realizuoti per dvejus metus. O pati salė, kurios akustiką „patikrino“ ne vienas muzikas, įskaitant ir čia koncertavusį kolektyvą „Kremerata Baltica“, jau funkcionuoja antrus metus. Beje, fortepijonas čia dar nėra skambėjęs, tad sekmadienio koncertas „Jeruzalės garsai“ su pianistu Leonu Gurvitchiumi bus debiutinis šiai salei.
Kadangi čia buvo karvidės, o turėti absoliučiai tuščią salę pasirodė pernelyg nuobodu, tad man šovė į galvą senovės graikų mitas apie Europą, kai Dzeusas pasivertė baltu jaučiu, kad apgautų savo žmoną Herą, ir pagrobė Viduržemio jūroje besimaudančią gražuolę Europą, Finikijos karaliaus Agenoro dukrą. Pavogė ją, ir užsikėlęs ant sprando, nuskraidino į Kretą...
Šiame kontekste pamaniau, kad Lietuvoje labai mažai turime klasikinių skulptūrų, vaizduojančių Antikos personažus. Juk ne visi turime galimybę nuvažiuoti į Vatikano, Stambulo, Neapolio muziejus, kuriuose puikuojasi šių skulptūrų originalios versijos. O jei ir nuvažiuojame ten, ne visada atrandame laiko ir ne visada turime noro lankytis archeologijos muziejuose. Pagaliau šios skulptūros veikia ir edukaciškai: puiki priemonė Trakų meno mokyklos auklėtiniams, pagaliau, neretai nutinka taip, kad, jas pamatęs, žmogus taip susidomi, jog nori išvysti patį originalą: ar tai būtų Dzeusas, ar Laokoontas, ar Nikė, ar Atėnė Paladė. Šių kokybiškų kopijų autorius – skulptorius Nerijus Kavaliauskas.
– Trakai neatsiejami nuo karaimų kultūros, tačiau sekmadienį skambės „Jeruzalės giesmės“: koks šio krašto santykis su žydų kultūra?
– Kadaise Trakus suvokiau kaip eilinis turistas: Trakų salos pilis, keli miestą supantys ežerai, Tiškevičių dvaro rūmai, Trakų Dievo Motina, karaimų maldos namai – kenesa, kibinų restoranai... Tik vėliau teko susipažinti su iškilios šio krašto asmenybės Izaoko Trakiečio, karaimų dvasininko ir teologo, gyvenusio XVI a., veikla. Jo hebrajų kalba parašytas veikalas „Tikėjimo stiprinimas“ (1593 m.) taip sudomino prancūzų filosofą enciklopedininką Denis Diderot, kad šis nedvejodamas kūrinį įtraukė į savo Enciklopediją, o kitas Apšvietos epochos autorius prancūzas Jeanas Jacques`as Rousseau „Tikėjimo stiprinimą“ ne kartą yra citavęs ir laikęs vienu stipriausių krikščionybės kritikos veikalų. Žydai šį kūrinį naudojo kaip priemonę savo tikėjimui stiprinti.
Ilgai buvo ignoruojama žydų istorija. Šios tautos bendruomenė Trakuose įsikūrė prieš penkis šimtus metų. Antrojo pasaulinio karo metais vykdytas nacių holokaustas privertė masiškai žydus palikti savo namus, ir šie atiteko atsitiktiniams gyventojams, homo sovieticus, pernelyg nesirūpinusiems savo pastoge. Skaudžiausia tai, kad per 1941-ųjų rugsėjo 30-osios žydų žudynes Varnikų miške buvo sunaikintas ligi vieno kiekvienas Trakų žydas.
Paminėtinas 1948-ųjų didysis miesto gaisras, kilęs dėl neatsargaus gyventojų elgesio su ugnimi, ir buvęs toks masinis, kad nuo karščio virš ežero skraidė pagalvės bei kiti lengvesni daiktai (amžininkų liudijimai). Sako, tik karaimams pavykę maldomis įveikti ugnį ir pasukti ją nuo miesto kita kryptimi. Kiek čia esama tiesos, o kiek mistifikacijos, čia jau kiekvieno ją priimančio reikalas, tačiau faktas tas, kad sunaikinta bendruomenė ir „niekieno“ tapę namai buvo rimta priežastis gaisrui kilti ir miestui sunykti. Taigi sekmadienį skambėsiantys „Jeruzalės garsai“ bus kaip pagarbos ženklas čia penkis šimtus metų gyvenusiai žydų bendruomenei, minint miesto 700-ąjį gimtadienį.
