Kiekviena tauta yra išgyvenusi laikotarpį, kurį norėtų pamiršti. Tarp Kinijos ir Japonijos esančio Korėjos pusiasalio gyventojai praeityje dažnai atsidurdavo geopolitinių konfliktų epicentre. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos pusiasalį valdė Japonijos imperija, kuri nuskurdino kraštą, išnaudojo jo gyventojus ir daugelį jų išblaškė po visą rytinį Azijos žemyną.
2017 m. rašytoja Min Jin Lee Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido romaną „Pačinko“, tapusį viena parduodamiausių metų knygų. Nacionalinės knygos apdovanojimams nominuotame romane autorė pasakoja vienos korėjiečių šeimos epą, prasidėjusį Japonijos okupacijos metais ir vingiuojantį per visą 20 amžių.
Tai istorija apie zainichi – Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Taip juos pavadino japonai. Nors pats žodis reiškia užsienietį, laikinai apsistojusį Japonijoje, dabar jis vartojamas tik vietiniams korėjiečiams, į šalį atvykusiems imperijos laikais, pavadinti. Šiuo metu tai antra pagal dydį etninė bendruomenė Japonijoje, vis dar susidurianti su vietinių diskriminacija.
2018 m. dėl Min Jin Lee knygos teisių kovojo visos didžiosios internetinės platformos: „Netflix“, HBO, „Amazon“, „Hulu“, kol galiausiai jos atsidūrė „Apple TV+“ rankose. Serialo kūrėja ir scenarijaus autorė Soo Hugh ėmėsi sudėtingo tarptautinio projekto, į pagalbą pasikvietusi kitus du Amerikos korėjiečius Justiną Choną ir Kogonadą.
Jau per pirmas kelias „Pačinko“ („Pachinko“, 2022) minutes spėjame pabūti ir 1915-ųjų Korėjoje, ir 1989-ųjų Niujorke. Serialo kūrėjai nusprendė nesilaikyti linijinio knygos siužeto pasakojimo, tad per visas 8 serijas esame blaškomi tarp praeities ir dabarties. Taip tikriausiai norėta išvengti nuobodaus chronologinio istoriniams serialams būdingo pasakojimo būdo. Ir tai būtų labiau suveikę, jeigu serialas būtų vieno, o ne planuojamų keturių sezonų.
Neskaičiusiems Min Jin Lee romano prireiks laiko susigaudyti ir suprasti, kas sieja korėjietę moterį Janginę (akt. Inji Jeong) ir į Japoniją sugrįžusį jauną vaikiną Solomoną (akt. Jin Ha), jos proanūkį. Dviejų laikmečių jungtis yra Sundža, kurią jaunystėje vaidina pradedančioji aktorė Kim Minha, o vėliau – „Oskaro“ laureatė Youn Yuh-jung. Moteris gimė mažoje saloje šalia Busano jau Japonijai okupavus Korėją. Tėvai gyveno iš kambarių nuomos, o Sundža ir dvi našlaitės padėjo namuose. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių merginai tenka palikti gimtinę ir išvykti gyventi į Osaką, kur ji ir sukurs šeimą.
Vis dėl to ši moteriška pasakojimo linija labiau juntama romane nei seriale. Čia didelis vaidmuo tenka Sundžos anūkui Solomonui, dirbančiam Jungtinių Amerikos Valstijų banko padalinyje Japonijoje. Nors nuo jo močiutės atvykimo į šalį praėjo daugiau kaip 50 metų, jis vis dar nėra laikomas japonu. Solomonas ir jo tėvas Mozasu (akt. Soji Arai) gimė Japonijoje, netgi geriau kalba japoniškai nei korėjietiškai, tačiau sistemiškai yra engiami tautos, dėl kurios jų gyvenimas taip susiklostė. Tėvas netgi bando paprotinti sūnų grįžti gyventi atgal į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jis buvo išsiųstas studijuoti, norint jam suteikti geresnių gyvenimo perspektyvų.
Montažu sugretinamos praeitis ir dabartis parodo, kaip mažai pasikeitė jų situacija Japonijoje. Tai ir tampa pagrindine serialo ašimi. Žiūrovams norima perduoti žinutę apie zainichi gyvenimą šalyje, kuri juos visada laikė antrarūšiais. Montažas yra serialo variklis, kuriuo konstruojamas visas siužetas. Montažo režisieriai ir operatoriai kuria pavienes, įspūdingas ir emocionaliai paveikias scenas.
Įsimintiniausia jų – baltų ryžių virimas ketvirtajame epizode, čia jie patiekiami kaip vestuvinė dovana Sundžai. Ryžiai – pasikartojantis motyvas „Pačinko“ seriale. Korėjietiškų grūdų skonis pasenusiai pagrindinei veikėjai primena motiną, o jų skonį ji atskiria iš karto. „Labiau primena riešutus. Šiek tiek saldesni, sunkiau kramtomi“, – skonį anūkui apibūdina Sundža. Visi ryžiai okupacijos metais atitekdavo japonams ir buvo tikra prabanga paprastiems gyventojams, tad ryžių virimo procesas tampa serijos kulminacija, kuri reiškia ir naujo gyvenimo pradžią, ir sunkią šalies istoriją.
Kaip jau supratote, serialą yra tiesiog gražu žiūrėti. Kinematografijos, montažo ir kompozitoriaus Nico Muhly dėka regime daug įspūdingų scenų, tačiau jos labiau veikia kaip atskiri dariniai, o ne darnus vientisas kūrinys. Ne vietoje atsiduria ir septintoji serija, kuri visa skirta Hansu (akt. Lee Min-ho) priešistorei. Jis itin reikšmingas veikėjas pirmuosiuose epizoduose ir, tikėtina, reikšmės daugiau įgaus vėlesniuose sezonuose, jeigu bus atsižvelgiama į knygą.
Vis dėlto paskutinėse serijose jo beveik visai nėra, tad būtų buvę logiškiau veikėją parodyti anksčiau. Galbūt tai tapo priešpaskutine serija, nes norėta išlaikyti aktoriaus Lee Min-ho gerbėjus iki pat „Pačinko“ pabaigos. Pietų Korėjoje jis yra populiariausias romantinių serialų aktorius, turintis ir daugiausia sekėjų socialinėse medijose. Lee Minho galime pagirti ir už vaidybą: aktorius pagaliau nustojo kliautis tik gražiu savo veidu ir ekrane parodė natūraliai atrodančias emocijas.
Aktorių atrankos režisieriai subūrė gerą, tarptautinį aktorių kolektyvą, kuriame gerai pasirodo tiek nežinomi, tiek kine ir televizijoje didžiąją gyvenimo dalį praleidę aktoriai. Ne vienam tenka kalbėti dviem ar net trimis kalbomis. O Solomono tėvą suvaidinęs Soji Arai iš tiesų yra zainichi.
Knyga ir serialas pavadintas pagal pačinko žaidimą, sukurtą Japonijoje. Šalyje panašiai kaip kazino veikia pačinko lošimo automatų salonai, tokiam vadovauja ir Mozasu. Tiesa, pačinko daugiau matome serialo įžangoje, kurioje aktoriai šoka salone pagal dainą „Let`s Live For Today“, nei pačiame kūrinio siužete. Romane šie lošimo automatai vėlesniame Sundžos šeimos gyvenimo etape tampa itin reikšmingi. Tai turėtų atsiskleisti jau būsimuose serialo sezonuose.
Pačioje serialo pabaigoje pasirodo ir tikros zainichi moterys, kurios dalijasi savo patirtimi. Dabar daugeliui jų jau per 80 metų, kai kurioms tuoj sukaks net 100. Visos paliudys, kad jų gyvenimas buvo sunkus, tačiau, nepaisant to, Japonija tapo jų namais. Nuotraukų albumuose išvysime tas pačias Sundžas, kurias gyvenimas privertė susikrauti daiktus ir palikti gimtinę. Tai – gražus gestas iš serialo kūrėjų pusės įtraukti bent mažą dalelę tikrų pasakojimų.
Pati Japonija tyliai priėmė „Pačinko“ serialą. Ir nors vis dažniau atsiranda kūrinių, kalbančių apie zainichi gyvenimą ir padėtį Japonijoje, patys japonai nenori prisiminti praeities ir pripažinti savo klaidų. Tačiau serialams ir kitiems kūriniams, tokiems kaip „Pačinko“, sulaukus populiarumo, apie tai bus kalbama vis daugiau ir garsiau.
