Štai dvi menininkės, dvi bendraamžės, beveik vienu metu pasirodę mūsų padangėje, viena iš jų net, kaip sakoma, gyvai. Abi jos atlieka ištvermės performansus, abi yra prieš Rusijos agresiją Ukrainoje. Ką mes žinome apie jas? Ką galime žinoti?
Štai Marina Abramović, septyniasdešimt šešerių, juodais it varnas plaukais, botokso išlygintu veidu, dizainerių drabužiais, viena garsiausių pasaulio menininkių.
Štai Jelena Osipova, septyniasdešimt septynerių, žila, raukšlėta, be makiažo, tiesiog šiaip drabužiais, niekam nežinoma menininkė.
Marinos Abramović „Google“ paieška pateikia beveik penkis milijonus rezultatų.
Jelenos Osipovos „Google“ paieška pirmiausia rodo dvi kitas jaunas dailininkes tokiu pat vardu ir pavarde, tapančias samovarus ir peizažus, dar pateikia kažkokią dailiojo čiuožimo čiuožėją, kažkokią sociologę ir dar lankininkę su olimpiniu medaliu. Ir tik po to jau parodo šitą „bobutę“.
Aš esu performanso močiutė, sako Marina.
Aš esu šventoji kvailelė, sako Jelena.
Iš Johno Cage`o išmokau būti tikru, pažeidžiamu žmogumi, sako Marina.
Mokiausi dailės mokykloje, kurioje kadaise mokėsi Markas Chagallas, jai dėkinga už savo gyvenimą, sako Jelena. Norėjau studijuoti sieninę tapybą, bet mergaičių ten nepriimdavo, sako Jelena. Nesigailiu, sako Jelena.
Menininko pareiga yra perduoti žinias, todėl įkūriau Marinos Abramović institutą, sako Marina.
Visą gyvenimą buvau dailės mokytoja, suorganizavau tris naujas dailės mokyklas, sako Jelena.
Aš esu griežta mokytoja, sako Marina.
Lioviausi mokyti, kai mirė mano sūnus, nes vaikams reikia šypsotis, o šypsotis nebegalėjau, sako Jelena.
Kartais užsidarau savo miško trobelėje Niujorko valstijoje ir nevalgau šešias dienas, sako Marina.
Rusijos invazija į Ukrainą taip mane sukrėtė, kad tris dienas negalėjau nieko valgyti, sako Jelena.
Mano trobelėje nėra elektros ir telefono, sako Marina.
Telefoną man atjungė jau seniai, nes negalėjau sumokėti sąskaitos, sako Jelena.
2010 metais į mano ilgalaikį performansą Niujorke „Menininkė yra čia“ atėjo 850 tūkstančių žmonių – negalėjau patikėti, sako Marina.
2002 metais, po 850 Nord-Ost teatro įkaitų tragedijos Maskvoje, pirmą kartą išėjau su protesto plakatu prie valdžios rūmų, sako Jelena. Ilgai stovėjau, bet niekas daugiau neatėjo, nė vienas žmogus neatėjo – negalėjau patikėti, sako Jelena.
Kai pradėjau daryti performansus, jaučiausi visiškai viena, sako Marina.
Nuo to laiko jau dvidešimt metų piešiu protesto plakatus ir stoviu su jais mieste, sako Jelena.
Štai stovi Marina sporto arenoje prieš tūkstančius veidų, laukiančių ir klausančių, ką ji pasakys apie gyvenimą, prieš tūkstančius susižavėjusių adoruojančių veidų.
Štai sėdi Jelena savo komunalinio buto kambaryje, neremontuotame nuo 19 amžiaus, tarp savo tapytų paveikslų veidų, kuriuose, atrodo, daugiausia tik ji pati, kai buvo jauna. Sėdi Jelena tarp liūdnų savo pačios veidų.
Štai sėdi Marina galerijoje su septyniasdešimt dviem objektais prieš meno gerbėjų minią, prieš inteligentus, kurie ją dievina ir gali bet ką jai padaryti.
Štai stovi Jelena gatvėje su savo antikariniais, antiimperialistiniais, antiputiniškais plakatais prieš gatvės minią, prieš agresyvius, neapykantos kupinus žmones, kurie gali bet ką jai padaryti.
Jie liečia Mariną, švelniai ir žiauriai, bučiuoja, glosto ir graibo ją, sukarpo jos drabužius, pjausto jos odą, laižo jos kraują, prideda pistoletą jai prie smilkinio ir bando jos pačios pirštu nuspausti gaiduką.
Jie rėkia ant Jelenos, įžeidinėja ir koneveikia ją, spjauna ant jos, spiria jai, apmėto ekskrementais, grasina užmušti, suplėšo jos plakatus. Ją išsiveda policija.
Iš mano meno šaipėsi ir juokėsi, sako Marina. Grasino mane nužudyti, galėjo mane nužudyti, sako Marina.
Man baisiau, kai žmonės abejingi, sako Jelena.
Aš nuolat bandau savo ištvermės ribas, sako Marina.
Man sunku stovėti vien vaistais gyvai, sako Jelena. Bet nejaučiu nei nuovargio, nei nusivylimo. Nežinau, iš kur turiu tiek jėgų. Kol dar turiu šioje žemėje laiko, einu ir protestuoju, sako Jelena.
Performansui svarbiausia yra santykis su žiūrovais – tai mūsų elektra, sako Marina. Tarsi mano kūnu tekėtų elektra, o žiūrovai ir aš tampame viena. Salėje tvyrantis pavojaus jausmas sujungia žiūrovus ir mane: čia ir dabar, ir niekur kitur, sako Marina.
Kai prasidėjo karas ir sužinojau apie tai anksti ryte, išėjau į gatvę protestuoti su plakatu, sako Jelena. Nebesinorėjo gyventi, bet žmonės mane išgelbėjo. Tą dieną pamačiau, kad daugybė žmonių, jaunų ir nebe jaunų, pritaria man. Jie priėjo prie manęs ir dėkojo, sako Jelena.
Kai pajudėjau jų link, jie išsigando tikro žmogaus ir išsilakstė, sako Marina.
Vienu metu jau galvojau, kad šito niekam nereikia, kad nėra prasmės šito daryti, bet žmonės man sakė, kad reikia, kad suteikiu jiems vilties, sako Jelena.
Žmogaus protas lengvai palūžta, jam reikia transcendencijos, o menininkas gali sukurti kažką transcendentiška, tokį vaizdinį, kuris galėtų pasitarnauti bet kuriuo metu, kuris įsirašytų į sąmonę vizualiai ir poetiškai ir pakeltų žmogaus dvasią, sako Marina.
Per dvidešimt metų nepardaviau nė vienio savo plakato, sako už skurdo ribos gyvenanti Jelena.
Menas neturi būti prekė, sako milijonierė Marina.
Kartais man prikiša, kad protestuoju už pinigus, bet aš neimu pinigų, sako Jelena. Kartais žmonės bando duoti man pinigų, jie nuoširdžiai nori padėti, aš matau, bet aš negaliu paimti jų pinigų, sako Jelena.
Performansų autoriams reikia sumokėti, sako Marina. Mano performansai – eddition of three plus two artist`s proofs, sako Marina.
Jei paimčiau nors vieną rublį, tai paneigtų viską, ką darau, sako Jelena. Aš tai darau ne dėl pinigų, o iš įsitikinimų. Aš neprekiauju savo įsitikinimais, sako Jelena.
Bilietai į mano performansą bus parduoti aukcione, gauti pinigai bus skirti Ukrainai, sako Marina.
Buvau daug kartų areštuota, kartais labai grubiai, sako Jelena. Paskyrė baudą (beveik mėnesio pensijos dydžio), žmonės surinko man pinigų baudai, bet aš nusiunčiau tuos pinigus politiniams kaliniams, sako Jelena.
Rusija užpuolė ne tik Ukrainą, ji užpuolė mus visus, ji užpuolė žmogiškumą, tai reikia sustabdyti, sako Marina.
Putino atėjimas į valdžią 2012 m. – gėdingiausia Rusijos diena, sako Jelena.
NATO ir Amerika labai kalti, reikėjo jiems palikti Ukrainą neutralią, sako serbė Marina.
Ką darai, Rusija, bezumije tvoriš, sako rusė Jelena.
Jums, lietuviai, sako serbė Marina, reikia stipriau mylėti, save ir vienam kitą, sako serbė Marina.
Tau, Putinai, sakė rusė Jelena prieš dvidešimt metų, reikia keisti kursą, prisiimk atsakomybę, sakė rusė Jelena.
Žmogaus istorija yra karų ir žudynių istorija. Mes niekad neišmokstame pamokos, sako Marina.
Dar nevėlu, sako Jelena, mesk ginklą, Putinai, atgailauk, Putinai, melsk atleidimo, Rusija, už tai, ką padarei Ukrainos žmonėms, sako Jelena.
O ką čia galima būtų padaryti šlovės ir įtakos balansui pakeisti? – sakau aš. Gal Marina galėtų atsisėsti ilgam ištvermės performansui Rusijos gatvėje, šalia Jelenos? Palaikytų vieną plakatą, nes Jelenai jau sunku išlaikyti abu.
