„Skinsiu raudoną rožę“, „Švelnumas“, „Tėvynė“ – vos kelios dainos iš kompozitoriaus Algimanto Raudonikio kone 500 dainų repertuaro. Jas jau keliasdešimt metų dainuoja ištisos kartos visoje Lietuvoje.
O ypač nepamirštama – „Skinsiu raudoną rožę“, ją pirmųjų vestuvių metinių proga kompozitorius sukūrė žmonai Aldonai. Tuomet sako nesitikėjęs, kad ją girdės ir per radiją, ir pro kaimynų butų langus. Sausio 30 dieną maestro mini 88-erių metų gimtadienį ir savas dainas vis dar puikiai prisimena.
– Maestro, kaip minite savo gimtadienius? Ar skaičiuojate metus?
– Kaip neskaičiuosi tų metų, visados po truputį skaičiuoji. Dar šventes seniau švęsdavau, dabar jau rečiau. O taip kada gražus gimtadienis – du aštuonetukai, tai kaip nešvęsi.
– Esate gimęs Kaune, taip rašoma jūsų biografijoje. Bet laikote save joniškiečiu?
– Aš niekados savo tos biografijos nepraplėčiau iki Kauno. Gimiau, kaip užrašyta, taip ir liko. O iš Kauno tai mane atvežė į Joniškį. Joniškio Daunoravos kaimas buvo, ten buvo dvaras ir pieninė, ten buvo mano tėvelio pirmoji darbo vieta. Jis nuo Kavarsko, iš Mackeliškių kaimo, o mama – gryna joniškietė. Tai čia jau kai jis atvažiavo dirbti, jie susipažino, taip ir atsiradau.
Paskui iš Joniškio dar buvom išvažiavę, dar tėvelį buvo perkėlę į Uteną. Utenoje pradėjau mokyklą lankyti, paskui Šakynoje mokiausi ir jau Joniškyje baigiau. Ir iš Joniškio niekur nebeišvažiavau. Jau visi mokslai buvo ten ir joniškietis esu. Girdėjau, lyg Kaunas norėjo mane kalbinti, kad būčiau kaunietis. Bet ne. Joniškis manęs neužmiršta. Esu Joniškio garbės pilietis, Joniškio meno mokykla pavadinta mano vardu, su Joniškiu turiu artimus ryšius.
– Ir visi keliai Jus nuvedė į muziką. Tėvai tik vėliau suprato, kad gerą kelią pasirinkote?
– Taip, tėvai nesuprato, kol radijuje nenuskambėjo dainos ir neuždainavo publika. Šiaip sau tėveliukai žiūrėjo. Aš buvau ir į ekonomiką universitete įstojęs, ir į Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Bet ta ekonomika man buvo tolima. Galvojau, jeigu noriu dviejose mokyklose mokytis, galiu neatlaikyti, gali sveikata sušlubuoti. Tai padariau taip, kaip aš norėjau, ir paskui viskas buvo gerai.
– O kada pats supratote, kad norite būti kompozitorius ir jūsų kelias vis tik yra muzika?
– Vienus metus baigęs vidurinę aš nesimokiau. Tada Povilas Mataitis atvažiavo į Vilnių, jis taip pat stojo į universitetą ir į muzikos mokyklą. Jis man parašė laišką, kad, jeigu noriu į kompoziciją, reikia atsivežti savo kūrybos. Kadangi to reikėjo, tai aš ir pradėjau rašyti. Susirasdavau įvairių poetų – Salomėjos Nėries, Eduardo Mieželaičio, Algimanto Baltakio – senųjų, pirmutinių tekstų ir prirašiau.
Atsivežiau didelę krūvą dainų, net porą atsivežiau su akompanimentu padaręs. Pas vietinius mokytojus, kurie dėstė mokykloje, buvau pramokęs šiek tiek groti. Bet kai kuriuos muzikos terminus išgirdau pirmą kartą tik atvažiavęs jau į stojamuosius egzaminus. Sakė „čia reikia staccato, čia legato“, o aš pirmą kartą tokią terminologiją girdžiu. Bet nieko, mane priėmė.
– Reikėjo atsivežti daug kūrinių. Nebuvo sunku imti ir sukurti?
– Praktiškai nesunkiai aš atsivežiau kokių 30 dainų tai tikrai. Bet jos buvo tik vienoje eilutėje, ir tik melodija užrašyta, o apačioje tekstas. Kelias atsivežiau su akompanimentu, jau mandresnes tokias. Tai va taip ir prasidėjo ta kūryba.
– Ir dabar galima suskaičiuoti bene 500 jūsų sukurtų dainų. Ar jos visos taip lengvai ir gimdavo galvoje?
– Net nežinau... Geriausios mano dainos turbūt yra tos, kur pirma muziką parašiau, paskui poetas jau vargo tekstą rašydamas. Be teksto aš temą jam duodavau, ir tada jis jau rašydavo. O taip tai vaikiškos tos dainos chorinės, visokių švenčių buvo, visokių vokalinių ansamblių peržiūrų, solistų peržiūrų. Būdavo didelis poreikis, daug tų leidinių visokių leisdavo, visur dalyvaudavau ir taip susidarė tas bagažas.
– Užsiminėte apie geriausias savo dainas. Kurias savo sukurtas dainas laikote geriausiomis?
– Geriausios dainos yra, pavyzdžiui, tokia daina kaip „Tėvynė“, Jono Lapašinsko tekstu parašyta, tekstas labai geras. Irgi pirma muziką parašiau, čia dar sovietmečiu Lietuvos radijo užsakymas buvo, Maskvai laidą darė. Paskui dėl tos dainos užkabino, nors man asmeniškai niekas nesakė, bet tankiausiai buvo atliekama analizė įvairiuose vyriausybiniuose pasitarimuose, tai Sporto rūmuose, žemės ūkio darbuotojų suvažiavime.
Dabar Joniškio rajono laikraštis „Sidabrė“ parašė, kad būdavo taip – kombainai raudoni, laukai geltoni, o Ščiukaitė žalia suknele dainuodavo. Ir kad „Tėvynė“ vadinosi, o tekstas buvo „Čia tėvai gyveno, čia lietuvių žemė buvo ir bus amžinai“. Ne apie didžiąją tėvynę, o apie Lietuvą buvo daina. Paskui turbūt „Švelnumą“ reikia laikyti gera – irgi pirma muzika, paskui tekstas sukurtas. Daug jų. Dar ir „Vilniaus andante“, ir „Kur balti keliai“, tokios vis dainos apie Lietuvą.
– Ar dažnai užkabindavo jūsų dainas?
– Man asmeniškai niekas nesakė, tik aš girdėjau, kad gal pavadinti „Gimtine“ reikia. Kad kaip čia „Tėvynė“ ir dainuoja apie Lietuvą? O kadangi tėvynė buvo nuo Baltijos lig tolimų Rytų, tai va buvo... O taip nesu gavęs jokio perspėjimo, ir ta pati „Skinsiu raudoną rožę“. Naktis ateidavo, čia priešais namai, tik apie 2–3 valandą vienam bute, kitam bute girdėti – vasarą švenčia šventes ir skamba dainos. Taip gerai nuteikdavo.
– O daina „Skinsiu raudoną rožę“ turi labai įdomią istoriją.
– Istorija yra paprasta. Galvojau, ką vedybinio gyvenimo pirmų metinių proga padovanoti žmonai. Sugalvojau – dainą, bet nei teksto, nei muzikos neturiu. Tai pradėjau nuo muzikos, paskui Jono Lapašinsko paprašiau, kad parašytų tekstą. Jis tada atostogavo Druskininkuose, čia vasara buvo. Sakiau, kad man apie gėles reikia, apie rožes, nesvarbu, lauko gėlės gali būti.
Tai jis „Raudoną rožę“ supylė. Ir taip prasidėjo. Kai paskui nunešiau į radiją, tai ją ir pavadinęs buvau „Raudona rožė“. Tada man jau kolegos sakė: vyruti, daina su tokiu pavadinimu netiks. Kovojo tada prieš miesčionizmą ir daugiau Vokietijoje buvo čia vis tos rožės. Galvojau, ką daryti. Reikia keisti pavadinimą. Pavadinau „Lauksiu tavęs ateinant“, tekste yra tokie žodžiai. Ir viskas gerai, kaip sviestu patepta ėjo viskas, ir uždainavo visa Lietuva.
– Tikėjotės tokios sėkmės?
– Ne, ne.
– Kaip manote, kas nulėmė jos sėkmę, kad uždainavo visa Lietuva?
– Turbūt raktas yra ir pati melodija, ir tekstas. Ir užtraukti yra kur, su tokiu polėkiu gali sau atsiplėšęs... Ir ta daina praktiškai man didelė mokykla buvo, aš pagavau tą cinkelį tokį, kaip sako kūrėjai, kur reikalinga kulminacija, kur turi būti prasiveržimas, ir kaip tik ant tų žodžių ir išėjo tas prasiveržimas, ir viskas gerai.
– O kas jums svarbiausia dainoje, ką jomis norėdavote pasakyti?
– Vis tiek dainos yra susijusios daugiausia su gyvenimu. Jeigu imame vaikų dainas, tai jos mokyklinės tokios, darželis ten gali būti, „Dainų dainelėje“ daug dainuota tų dainų. Viskas, kas iš gyvenimo. Aišku, svarbu kartais ir poetinis tekstas, nors geriausioms dainoms pirma gimdavo muzika, paskui poetas tekstą rašydavo.
– O ar turėdavote mėgstamiausius kūrėjus, su kuriais labiausiai mėgdavote dirbti?
– Mane jau žinojo, jau buvau šiek tiek apsitrynęs su dainų rašymu ir savo kūryba. Vis tiek rašiau ir kaimo kapelai, ir pučiamųjų orkestrams, simfoniniam orkestrui baladę. Tie kūriniai įvairūs buvo, daug šokių muzikos, Dainų šventės būdavo, choreografai mane pažinojo, prašydavo, tai aš ir padarydavau.
– Skamba taip, lyg kūryba būtų labai lengvas darbas.
– Dariau ir dariau. Nesunkiai, negaliu pasakyti, kad buvo kokios kančios ar ką. Jeigu iš karto yra – tai yra. Jeigu nėra, tai nėra.
– Tai sustojęs prie kūrinio atgal negrįždavote?
– Ne, atgal negrįžtu niekados. Vieną kitą natą ten galima pakraipyti, bet iš principo tai nuo pradžios iki galo jeigu yra melodija, iš karto muzika, tai viskas gerai, o jeigu nėra, tai durstyti nedurstydavau.
– Ačiū už pokalbį ir kuo daugiau jums sveikatos.
