Kultūra

2020.01.22 11:17

Algimanto Raudonikio gerbėjai išsitenka tik didžiosiose arenose, o jo meilė jiems – dainose

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.01.22 11:17

„Valdžios keičias, valdžios mainos – tik ne Raudonikio dainos“, – taip, ir labai teisingai, apie kompozitorių, gražiausių dainų autorių Algimantą Raudonikį yra parašęs jo bičiulis poetas Stasys Žlibinas. Per jubiliejinį kompozitoriaus vakarą prisimintos Stokholmo radijo transliacijos, raudonas diplomas, Eduardo Balsio mokinių medis ir tai, kas svarbiausia – dainos, mergaitės ir mūzos. Šį tą savo įterpė ir mažakalbis jubiliatas.

Likus pusvalandžiui iki renginio salėje neliko nė vienos tuščios vietos. Ramstytos sienos, atvertos nevarstomos durys, kai kas net atsisėdo į prezidiumą, kaip vėliau paaiškėjo – iš anksto nekviestas.

Gerai tai ar blogai, bet žiūrovai, daugiausia Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentai, masiškai užplūdo Lietuvos mokslų akademiją. Jei susitikimas būtų vykęs kurioje sporto arenoje, ko gero, ir ji būtų užpildyta kompozitoriaus talento gerbėjų.

Ir prie stalo, ir po stalu

Prasidėjo ne tik jubiliejinis A. Raudonikio vakaras, bet ir knygos apie jį – „Žiemgalos dainius“ sutiktuvės. Jo autorė prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė fortepijonu paskambino trumputį A. Raudonikio dalykėlį.

Tada ėmėsi vardyti visas kompozitoriaus kūrybos formas, apibendrindama, kad „jis rašė viską, ko reikėjo Lietuvos žmonėms“, ir pasiremdama kompozitoriumi Algimantu Bražinsku: „Raudonikio muzika tokia, kad ir prie stalo, ir po stalu gali dainuoti.“ Deja, pats šio pasakymo autorius liko namie – ne prie stalo ir ne po juo, o lovoje, sugriebtas gripo.

Paskui prisiminta A. Raudonikį gimus 1934-aisiais Kaune, užaugus Joniškyje, Žiemgalos krašte. Muziką mėgęs nuo mažumės, vaikystėje labai norėjo groti akordeonu, tačiau tėvai instrumento taip ir nenupirko – vokiečių ir sovietų okupacijų metais tokios prabangos negalėjo sau leisti.

Mokyklos metais per radiją A. Raudonikis mėgavosi lengvąja muzika, transliuojama iš Stokholmo, o liaudiškų ritmų prisiklausydavo per specialią laidą sodiečiams.

Joniškio mokykla nestokojo gerų mokytojų, nes dauguma jų per pokario badą ir skurdą ryžosi palikti miestus ir apsigyventi mažesniuose miesteliuose, kaimiškose vietovėse. A. Raudonikis vaidino mokyklos teatre, akomponavo jo spektakliams, šokiams.

Mergaičių kavalierius ir kiti titulai

Joniškio kraštas garsėjo geromis žemėmis, praktiškais žmonėmis, o žymių asmenybių išugdė nedaug. Iš ten kilo trys menininkai – chorvedys Povilas Mataitis, A. Raudonikis ir dailininkas Juozas Galkus. Šis per jubiliejinį vakarą prisiminė, kad Algimantas mokyklos pašėliojimuose nedalyvaudavo, laikėsi nuošaliau.

Anot prof. J. Galkaus, nedidelis vyrukas ilgainiui užaugo aukštas kavalierius ir tada, paskutinėse klasėse, merginos negalėjo nuo jo atitraukti akių. „Nepaprastai didelį pasisekimą turėjo“, – paliudijo A. Raudonikio bendraklasis.

Vėliau klasės draugai vis susirinkdavo Joniškyje kas trejus-penkerius metus, ir A. Raudonikis į tuos susitikimus jau atvažiuodavo kaip garsus kompozitorius. „Labai juo didžiavomės“, – pabrėžė J. Galkus ir pripažino A. Raudonikiui garsiausio joniškiečio titulą.

Gamtos pažinimas

Mokykloje pramokęs muzikos rašto, A. Raudonikis pirmiau įstojo į ekonomiką Vilniaus universitete. Tačiau niekada nenorėjęs skirtis su muzika, pamėgino įveikti Juozo Tallat-Kelpšos technikumo egzaminus. Sėkmingai įstojo, sėkmingai – „raudonu diplomu“ – jį ir baigė.

1957-aisiais pradėjo studijuoti kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Pateko pas patį Eduardą Balsį, išugdžiusį visą plejadą labai savitų, niekuo nepanašių muzikos kūrėjų.

Muzikologas Vaclovas Juodpusis irgi tarp jų norėjęs patekti, tačiau įvertinęs konkurentus, suprato, kad nepavyks. Dabar atkreipė dėmesį, kad prieš 40 metų jo kolegė Gražina Daunoravičienė „Literatūroje ir mene“ išsamiai išklausinėjusi Algimantą apie kūrybą ir pedagogą E. Balsį. O štai prieš 12 metų „Muzikos baruose“ pavaizduotame E. Balsio mokinių „medyje“ A. Raudonikis jau nepažymėtas. „Štai kaip keičiasi gamtos pažinimas“, – padarė išvadą V. Juodpusis.

Kada daina tampa populiari

Per jubiliejinį vakarą prisiminta dar 1987-aisiais išėjusi A. Raudonikio žmona Aldona Kepalaitė – „mūza, padariusi iš jo kompozitorių“. Tada scenoje pasirodė kita Algimanto mūza Judita Leitaitė ir atliko tris jo dainas.

Trečioji – „Man reikia meilės“ – atsirado iš J. Leitaitės frazės, pasakytos prieš 15 metų Mokslų akademijoje per kažkokį pobūvį. A. Raudonikis tada susiėmė, sėdo į troleibusą, grįžo namo ir užrašė galvoje suskambusią melodiją. Poetui Stasiui Žlibinui beliko tik sukurti dainai žodžius.

Su Stasiu juodu susipažino Lietuvos televizijoje, išgėrę kavos „su šaukšteliu“. S. Žlibinas tada dirbo andai ėjusiame laikraštyje „Kalba Vilnius“. „Algimantas nebuvo blaivininkas, bet ir ne latras“, – pripažino poetas.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis kažkada yra palyginęs A. Raudonikį su Franzu Schubertu, kuris parašė 500 dainų. Tik A. Raudonikis jų parašė dar daugiau – per 700. S. Žlibinas vakaro auditorijai paaiškino, kada dainą jau galima vadinti populiaria: „Jei išgirsti, kad ją dainuoja girti, viskas – daina populiari.“

Per daugybę jubiliejų bičiuliui prilinkėjęs tiek ir tiek, šįkart S. Žlibinas į Algimantą kreipėsi tokiais žodžiais:

Tu mane be žodžių supranti,
nėr manęs – vienatvę sau kenti.
Ir likimas mūsų panašus,
tiktai tu dar šuniškai gražus...