Ar kada nors esate susimąstę, kas gali sieti Nobelio premijos laureatę prozininkę iš Lenkijos ir britą biologą? Įtariu, ne. O atsakymas paprastas – aistra aprašomam objektui. Ir visai nesvarbu, ar kalbama apie literatūrą, ar apie skirtingas grybų rūšis.
Olga Tokarczuk. „Jautrusis pasakotojas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė ir Vyturys Jarutis.
Viena įdomiausių praėjusių metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygų – Olgos Tokarczuk esė rinkinys „Jautrusis pasakotojas“, trijų vertėjų – Rimvydo Strielkūno, Birutės Jonuškaitės ir Vyturio Jaručio darbo vaisius. Į rinkinį sugulę tekstai narplioja skirtingas problemas – nuo kelionių ir ekologijos iki kūrybinio rašymo ir tam tikrų Tokarczuk kūrinių specifikos.
Kritiškuose, apmąstymų kupinuose tekstuose mums kalba gana kategoriškas, intelektualus pasakotojas – ir sakau būtent pasakotojas, nes kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad net ir kalbėdama ne iš fikcijos tribūnos rašytoja nepailsdama konstruoja tam tikrą kalbėtoją, savotiškai kuria rašytojo instituciją.
Skaičiusiųjų Tokarczuk kūrybą ši knyga nenustebins – autorė yra taip stipriai įsirašiusi į tam tikrą kalbėjimo stilių (trijų skirtingų vertėjų darbas liudija, kad tai ne vertimo klausimas), kad kalba taip, kaip galima tikėtis, ir netgi apie tai, ko būtų galima tikėtis. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, kad knyga nuobodi ar prėska – priešingai, gali kilti noras ir pasiginčyti (bent jau aš tikrai pyktelėjau skaitydama, kaip visažiniškai ir iškreiptai aprašomas šiuolaikinis keliautojas – neva tingus turistas, besitenkinantis bekultūriu voliojimusi prie viešbučio baseino).
Toks artikuliuotumas skaitytojui suteiks nemažai džiaugsmo – gebėdama tiksliai, bet drauge ir kiek poetiškai, pakylėtai formuluoti mintis, autorė pažeria ne vieną idėją, kuri, tikiu, taps skaitytojų mėgstama citata (panašiai yra nutikę su Milano Kunderos ar Juliano Barneso proza).
Įdomu tai, kad, nepaisant itin asmeniškos prieigos prie aptariamo objekto, Tokarczuk mąsto įsitraukusi į problemą ir tuo pat metu nuo jos atitolusi, ieškodama sąsajų tarp skirtingų istorinių epochų, pasaulėvokų, nevengdama derinti pragmatiškumo ir misticizmo, ironijos ir lyrikos. Visa, kas pasakyta šiame esė rinkinyje, byloja apie sąsajas ir saitus – Tokarczuk teigia išcentrišką pasaulį, kuriame yra svarbus ne individas, o daugis, ne žiūros taškas, o perspektyvų gausa.
Taukšti apie esė rinkinius galima ilgai ir nuobodžiai, tačiau jokie išvedžiojimai nepakeis skaitytojo pokalbio su knyga, o būtent kalbėtis jus ir kviečia Olga Tokarczuk. Juk literatūra, sako ji, „parodo, kad kadaise kolektyvinės kalbos funkcionavo kitaip ir dėl to atsirado kitokių pasaulio vizijų. Būtent dėl to ir verta skaityti – kad išvystume kitas vizijas ir įsitikintume, kad mūsų pasaulis yra vienas iš daugybės galimų ir tikrai nėra mums duotas kartą ir visiems laikams“.
Merlin Sheldrake. „Raizgus gyvenimas“. „Baltos lankos“, vertė Marius Burokas
Merlinas Sheldrake`as – britas mikologas, grybų pasaulio tyrinėtojas. Knygoje „Raizgus gyvenimas“ jis nagrinėja daug sudėtingesnį, nei gali pasirodyti, grybų gyvenimą – nuo skirtingų tipų iki pritaikymo. Tiesa, neverta tikėtis, kad ši knyga – pagerinta grybautojo vadovo versija. Tai veikiau odė gamtos sudėtingumui ir dar vienas spyris žmogaus arogancijai.
Geriausia „Raizgaus gyvenimo“ dalis yra visai ne informacija – taip, sužinoti apie skruzdėles užvaldančius grybus arba tai, kaip grybiena augalai perduoda vienas kitam naudingas medžiagas, visai smagu (pažadu, daugiau į mišką niekada nebežiūrėsite tomis pačiomis akimis), tačiau visas šios knygos grožis slypi pasakojimo stiliuje.
M. Sheldrake`as geba pažerti nemažai faktų, duomenų, atpasakoti ne tik naujausius tyrimus, bet ir 16 amžiaus tekstus, bet visa tai daro kažin kaip lengvai ir žaismingai (džiugu ir tai, kad Mariaus Buroko vertimas tą žaismę puikiai perteikia). M. Sheldrake`as nebando būti visažiniu autoritetu ar mokslo pasaulio centru – jis atvirauja apie savo patirtis su LSD, pasakoja, kaip iš vogtų Niutono obuolių virė sidrą ir kaip nuogas kontempliavo grybus pjuvenų vonioje.
Kitaip tariant, knyga tokia nenustygstanti vietoje ir taip puikiai perteikia autoriaus susižavėjimą, kad netruksite įtikėti, jog nieko įstabiau už grybus šiame pasaulyje nėra.
Be pasakojimo džiaugsmo, O. Tokarczuk ir M. Sheldrake`ą sieja ir esminis mąstymo panašumas. „Raizgus gyvenimas“ savaip atkartoja ir plėtoja mintį, kad pasaulis nėra statiškas, veikiau tai judrus ryšių tinklas, kuriame nėra svarbiausių ir ne tokių svarbių dalyvių. Abu rašytojai – kiekvienas savo disciplinos lauke – bando įtikinti skaitytoją, kad svarbiausia yra ne galios santykiai, o atidus žvilgsnis į tai, kaip esame susiję vieni su kitais, su tekstais, kuriuos be paliovos produkuojame, su gamta ir netgi su tuo, kas mums dar nepažinu.
M. Sheldrake`as teigia: „Jūs – kaip ir visi organizmai – esate kompleksinė adaptyvi sistema. Tokia pati sistema yra ir pasaulinis interneto saitynas. Tokia sistema yra ir smegenys, termitų kolonija, bičių spiečius, miestas, finansų rinka. Kompleksinėse adaptyviose sistemose maži pokyčiai gali turėti didelių padarinių, kuriuos galima pastebėti tik žvelgiant į sistemą kaip į visumą.“
