Vasario 16-osios proga šiemet Nacionaline kultūros ir meno premija bus apdovanoti šeši šalies kūrėjai. LRT TELEVIZIJA pristato ciklą apie premijos laureatus. Šįkart – pažintis su fotomenininku Remigijumi Treigiu, premija įvertintu už laiko ženklų poetiką fotografijoje.
Fotomenininkas Remigijus Treigys prieš mėnesį sužinojęs, kad gavo nacionalinę kultūros ir meno premiją, kukliai priėmė užplūdusius sveikinimus. Prabėgo mėnuo – sako, kad vis dar sunku suvokti. Kai esi nominuotas ne kartą, bet vis lieki šalia – sunku patikėti gavus.
Premija fotomenininkui skirta už laiko ženklų poetiką fotografijoje. O kokie ženklai formavo menininką? Remigijus Treigys augo Prienų rajone, Šilavoto kaime, kai jam buvo dešimt metų, tėvai atsikraustė į Klaipėdos rajoną. Daugiausia vaikystės prisiminimų – iš kaimo, kur ir dabar vasaromis grįžta į plenerus.
„Tai yra pirma nuotrauka mano, nes man čia sakė mama yra 9 mėnesiai. Toks va burbuliukas, pamaitintas gerai“, – apie nuotrauką pasakoja menininkas.
„Mano prisiminimai iš vaikystės yra tokie labai gražūs ir šviesūs, ir turbūt irgi kažkiek darė įtaką kūrybai. Garsus prisimenu tokius, tarkim, laikrodžio tiksėjimą arba musės zyzimas, kada vaiką paguldo popiečio miego“, – prisimena R. Treigys.
Tas pats laikrodis dabar tiksi jo studijoje ir, kaip sako, ramina. Vaikystėje įstrigę vaizdiniai – nespalvoti, kaip ir jo nuotraukos.
„Esu kalbėjęs su žmonėm, jaunais žmonėm, sakau, kaip jūs prisimenat, sako, mes – spalvotai. Galvoju, gal todėl, kad mano vaikystėj visa ta informacija, visa ta medija buvo nespalvota: fotografijos nespalvotos, televizija nespalvota“, – svarsto fotomenininkas.
Pirmos pamatytos nuotraukos sako nepamenantis, bet atminty išlikusi kelionė traukiniu su mama į Palangą ir pirmas susitikimas su fotografu: „Aš verkiu ir rėkiu, ir nenoriu fotografuotis, nes galvojau, kad tas žmogus su fotoaparatu į mus šaus. Man buvo labai baisu“.
Prabėgo nemažai metų, kol Remigijus pats virto žmogumi su fotoaparatu – rimčiau jį į rankas paėmė studijuodamas: fotografavo renginius, pradėjo kūrybinius ieškojimus. Baigė vizualinio dizaino specialybę, lyg norėjo į tapybą, bet neišdrįso – buvo labai dideli konkursai. Kinas lėmė, kad R. Treigys atsirado fotografijoje.
R. Treigio darbuose beveik nėra žmogaus – jis yra už kadro. Žmogus yra ir įamžinto pastato languose, galbūt ką tik įėjo pro duris. Ir visada yra žiūrovas, kuriam palikta erdvės kritikuoti, perprasti nuotrauką.
„Man tai yra svarbu nepasakyti iki galo, įdomu, kas nepasakyta iki galo. Fotografijoj turi būti paslaptis. Kurdamas niekada negalvoju apie tai, ką parašys. Aš tikrai nesistengiu įtikti ir pataikauti žiūrovui ar menotyrininkui“, – teigia menininkas.
Nėra ir konkrečios vietos, menininkas sako, jog jam kur kas svarbiau perteikti atmosferą.
„Fotografija leidžia parodyti daugiau, negu mes matom akim. Tai, ką tu galbūt pajautei ir ką pajaus žiūrovas, žiūrėdamas į mano fotografiją“, – nurodo R. Treigys.
Reiklus sau ir nesižvalgantis praeitin – taip apie save sako Remigijus Treigys, be gailesčio sunaikinantis senus negatyvus ir į šiukšlių dėžę metantis nevykusius kadrus.
