Antakalnyje, Sapiegų parke, vyksta projektas „Vilkas keičia kailį“. Artėja antrasis vilko persirengimas. Šiuo metu Vilniaus simboliui – staugiančiam vilkui – draugiją palaikanti skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio kaukianti beždžionė sulaukė diskusijų ir įvairių reakcijų. „Didelės sumos išmetimas meno kūriniui yra pats didžiausias kultūros ženklas“, – įsitikinęs menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
Projekto iniciatorė Antakalnio bendruomenės narė Lilija Milašienė pasakoja apie idėjos ištakas: „Labai gynėme parką nuo projekto, pagal kurį jis turėjo tapti barokinis. Pavyko projektą sustabdyti ir palikti jame neiškirstus medžius. Pradėjau žvalgytis, kas yra parke, ir akis užkliuvo už vilko, kuris atrodė vienišas, nelaimingas ir niekam nereikalingas simbolis. Pradėjome galvoti, ką su juo daryti.“
Ar galime žaisti, juokauti su miesto simboliu?
L. Milašienė atkreipia dėmesį, kad geležinis vilkas kaip miesto simbolis neša tam tikrą simboliką – jis toks tvirtas, nenugalimas, turėjęs skleisti žinią apie miestą po visą pasaulį: „Bet laikai keičiasi ir nebūtinai tvirtas, geležinis skleidžia žinią per pasaulį, kaip tik tokie meniniai įdomūs projektai gali būti labiau pastebėti. Transformuojasi tas medžiagiškumas ir meno projektuose – dėmesys prikaustomas ne dydžiu, ryškia spalva, bet pačia idėja.“
Jos projektas kelia klausimą, ar galime žaisti, juokauti su miesto simboliu. Nenorėdami įžeisti miesto simbolio, iniciatoriai kurti kvietė ne bendruomenės narius, bet profesionalius menininkus. Projekto esminė idėja – tokie klausimai kaip: kas ta ikona, kas tas neliečiamas objektas?
Anot L. Milašienės, viskas yra liečiama, viskas kinta ir tai yra žmonijos varomoji jėga: „Žmonės keičia simbolius ir simboliai keičia juos. Kai simbolis emociškai nebeveikia, ieškome kitų arba priemonių, kaip pateikti istorinį simbolį dabartyje, suteikiant jam gyvybę. Ar negalime sukurti naujų simbolių, kurie atspindėtų šios dienos požiūrį? Statiškumas nebetenka vertės.“
Taigi, anot jos, netekęs galios simbolis turi transformuotis, o meniniai darbai – to pradžia. Anot jos, išliekamoji kūrinio vertė – galimybė kritikuoti, mąstyti, diskutuoti ir patiems keisti miestą. Per daugiau nei metus geležinį vilką apvilks vis kitas menininkas, vyks keturi pasikeitimai.
L. Milašienė: „Menininkas nėra amatininkas“
Šiam projektui skirta 42 tūkst. eurų, visuomenėje kvestionuota, ar tai nėra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. L. Milašienė teigė prašiusi dar didesnės sumos. „Tie pinigai yra skirti labai daug kam. Nebuvo taip, kad padalinome keturiems menininkams po lygiai. Tai yra menininkų honorarai, gamyba, projekto atidarymas, uždarymas su šiuolaikinės muzikos koncertais, paroda bendruomenei, administravimas, buhalterija, žiniasklaida, stendas, apšvietimas, apsauga, fiksavimas ir daug kitų nematomų darbų“, – vardijo pašnekovė.
„Menininkas nėra amatininkas, kur metrais paskaičiuojame, kiek jam sumokėti. Tam, kad turėtų idėjų, jis turi ilgai dirbti ir tam ruoštis. Aš už menininkus ir jiems mokėčiau labai daug“, – teigė iniciatorė.
D. Jankausko-Duonio kūrinį ji vadina labai pavykusiu: „Daug prasmių ir kampų. Jo kūrinys sukelia skirtingas asociacijas – kiek buvo žmonių, tiek nuomonių. Aš galvojau – žmogus nori lygiuotis į kažką didelio stipraus ir galingo, o tai galėtų būti išmintingo vilko įvaizdis, o čia štai stovi didesnė už vilką beždžionė – kiek tu benorėjai, žmogau, o tavo prigimtyje dar labai daug primato, instinktų.“ Vaikai kūrinyje mato santarvėje gyvenančius gyvūnėlius.
V. Kinčinaitis: monumentalaus meno krizė įvyko jau seniai
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, aptardamas meno viešosiose erdvėse Lietuvoje situaciją, kalbėjo: „Monumentalaus meno krizė jau seniai įvyko – nėra vientisos organiškos visuomenės, kuri garbintų monumentą, viskas subyrėję į burbulus ir vyksta viešojo meno krizė. Tą matome įvairių aikščių monumentų atvejais, kai nesusitariama arba pasiduodama inercijai ir imituojamas 19 amžius. Tokių daug miesteliuose.“
Anot jo, konfliktas jau užprogramuotas, todėl „belieka užsiimti prievarta – kaip Matijošaitis parvežė į Kauną raitelį, arba meninėmis intervencijomis užsiimti, provokuojant diskusijas“. V. Kinčinaičio teigimu, laikinos intervencijos suteikia galimybę menininkams išreikšti save, menininkai laisvi, neįpareigoti per daug derintis su aplinkiniais. Čia pašnekovas pamini Mykolo Saukos skulptūras Viršuliškėse, kur „meninė intervencija į viešąsias erdves pasiteisina“.
„Gerai, kad jos yra laikinos. Jos išjudina sociokultūrinę erdvę ir pasitraukia. Toks principas dera prie kaprizingos, nuolat kintančios visuomenės, pilnos baimių ir trumparegiškos. Vyksta poduktyvi abipusė sąveika“, – kalbėjo menotyrininkas.
„Žinoma, kad dauguma praeivių pasipiktinę“
Komentuodamas D. Jankausko-Duonio kūrinį, V. Kinčinaitis sako: „Žinoma, kad dauguma praeivių siaubingai pasipiktinę ir mano, kad menininkai yra išdavikai. Duonis patenkintas šypsosi, jis rezultatą pasiekė. Perkeitė staugiančio vilko sampratą, privertė urgzti prieš kitą būtybę. Toks gyvis puikiausiai turi teisę gyventi. Dar geriau, kad jie gyvena kartu – kaip Breugelio rojuje – visi sąveikauja, bendrauja ir puikiai kartu jaučiasi. Tai pakankamai sėkmingas sumanymas.“
„Bet, aišku, viešosiose erdvėse yra ir klaikių intervencijų, užprogramuotų nesėkmei. Ką menininkai bedarytų su Žaliuoju tiltu, viskas tik dar kartą primins, kokia visuma buvo prarasta, nukėlus Žaliojo tilto skulptūras“, – sako V. Kinčinaitis.
„Pinigų eikvojimas yra kultūros ženklas“
Paklaustas apie finansinę projektą pusę, menotyrininkas atsako: „Aš sakau, kad nieko nėra vertingesnio už pinigų švaistymą, o ne kaupimą. Pats eikvojimas yra kultūros ženklas. Aristokratas eikvoja, o vargšas taupo. Didelės sumos išmetimas meno kūriniui yra pats didžiausias kultūros ženklas.“
Beje, anot jo, 42 tūkstančiai eurų „yra niekiniai pinigai ir dar kai kūrinys sukėlė tokį rezonansą, yra kitų sričių ir laukų, kur tokia suma nieko nei vaizduotei, nei protui neduoda. Beje, už tokius pinigus jokios ilgalaikės skulptūros nepastatysi, neparuoši jai vietos, tik tokiam laikinam spontaniškam sumanymui ji tinkama.“
V. Poška: „Staugiančio vilko simbolis – neišpildyta niša“
Parke nuo 2013–2014 metų stovinčio geležinio vilko skulptūros autorius Vytautas Poška pasakoja Vilniaus simbolį pamatęs kaip neišpildytą nišą: „Vienintelis vilkas – Kašubos ir tas tik bareljefas.“ Tapytojas turi patirties ir kaip skulptorius – dirbo scenografu teatre.
„Su Sauliumi Pilinkumi pradėjau ieškoti medžiagos. Išknisome tokį faktą iš tarpukario spaudos, kad kai lenkai atplėšė Vilnių nuo Lietuvos, lenkai neleido vilkų statyti. Vietiniai pridarė vilkų ir statė visur aplink demarkacinę liniją. Jų daugybė sunyko“, – pasakoja menininkas.
Anot jo, kai okupavo sovietai, vėl buvo ribojamas simbolio naudojimas, nes tai tautinis simbolis: „Šiais laikais susidūriau su Bažnyčia – Gedimino aikštėje norėjau pastatyti skulptūrą, Katedros klebonas parašė, kad tai pagoniškas simbolis. Dėl tokių trukdžių jo ir nėra. Tik ant geležinkelio stoties yra vilkas.“
Artėjant Vilniaus jubiliejui, paklausa, anot V. Poškos, išaugo. Berlyne, Hamburge jis pamatė, kad jie popsiškai didžiuojasi meška – pastato prie institucijos mešką ir užrašo jos pavadinimą. V. Poškos nuomone, taip lietuviai galėtų panaudoti vilko simbolį.
Du kartus per metus V. Poška užsikelia vilko skulptūrą iš Sapiegų parko ant mašinos stogo ir veža per miestą. Sausio 25-ąją taip minimas Vilniaus gimtadienis, o rugsėjo 28 dieną – Gedimino gimtadienis.
„Lietuvoje – chaotiškas postpostmodernistinis bešaknis būvis. Kai nueinu į Senamiestį, Vilniaus simbolis atrodo katinas arba angelas. Aš ne prieš katinus ar angelus, aš už gilesnes šaknis. Ilgai mano idėjos nereikėjo, o dabar pradėjo kviesti“, – džiaugėsi pašnekovas.
„Provokaciją aš priimu“
Komentuodamas D. Jankausko-Duonio kūrinį, V. Poška sakė: „Mano nuomone, beždžionė neturi šaknų, bet provokaciją aš priimu, manęs nežeidžia, subtilia menine kalba atsakiau į Duonio provokaciją – pasodinau draugės sūnų su šarvais ir parašiau prie nuotraukos: „Jaunasis vilnietis gina sostinę nuo beždžionės.“
„Duonis meta iššūkį, aš jam atsakau. Man kaip menininkui linksma, mes taip bendraujame, čia nėra jokio konflikto, čia žaidimas. Vienas pastato beždžionę, kitas nukerta jai galvą. Ar idėja stipri, ar ne, tegul sprendžia menotyrininkai. Kitus menininkus kritikuoti – sudėtinga“, – komentavo pašnekovas.
Apie geležinio vilko simbolį V. Poška sakė: „Simbolis pristatomas lyg atgyvenęs, tradicinis, aš tradicijomis užsiimu.“
V. Poška pasakoja girdėjęs nepatvirtintą, bet įdomią versiją: „Kryžiuočiai užspaudė Žemaitijoje lietuvius. Jei pabėga kunigaikštis, visi išbėgioja. Žyniai suprato, kad reikia kurti sostinę kitoje vietoje, išrinko šitą vietą toliau nuo chaoso. Reikėjo rasti motyvą, kad galėtų rasti išeitį ir nebūtų palaikyta pabėgimu. Išeitis – dievų valia per tą sapną. Nesakau, kad tai sąmokslo teorija, bet gana įdomu. Tik užvedu temą diskusijai.“
Ironiškas pamėgdžiojimas, legendos perpasakojimas
D. Jankauskas-Duonis pasakojo, kad jo kūrinys pavadintas „Visi kaukia“. Sapiegų parke yra ir daugiau D. Jankausko-Duonio kūrinių – beždžionių, tad kūrinio idėją, anot autoriaus, pasufleravo aplinka.
O turėdamas omenyje, kad vilko skulptūra netrukus iškeliaus į turą aplink Vilnių, jis sukūrė keliaujančią beždžionę. „Tokia keliaujanti beždžionė galės pastaugti prie kiekvieno objekto, skulptūros“, – juokauja D. Jankauskas-Duonis.
Anot autoriaus, tai ironiškas pamėgdžiojimas, legendos perpasakojimas – kad staugė ne vilkas, o beždžionė.
Beždžionės yra tapusios skulptoriaus atpažįstamu kūrybos ženklu. „Beždžionę galima sužmoginti – ir judesiai, ir manieros. Tol, kol beždžionės nepradės kalbėti kaip „Beždžionių planetoje“, negalime tiksliai žinoti, kaip viskas buvo. Darvinizmas – tik viena iš teorijų“, – teigė D. Jankauskas-Duonis.
D. Jasiūnienė: „Kūrinys siūlo nebūtinai laimingą pabaigą“
Netrukus, sausio 29 dieną, geležinis vilkas keis kailį ir taps vilku avies kailyje. Instaliaciją kurianti tekstilininkė ir Antakalnio galerijos įkūrėja Džina Jasiūnienė sako: „Mano instaliacija labai klasikinė, iki skausmo pažįstama – veidmainiškumo, apsimetinėjimo, buvimo ne tuo, kas esi, simbolis, suprantama idėja.“
Ji teigia sukūrusi ne vieną apimtinį aviną, bet techniniai dalykai dar sprendžiami: „Sprendžiama, kaip tekstilę lauko sąlygoms pritaikyti, kad kūrinys būtų tvarus, vizualiai gerai atrodytų ir pačią idėją išreikštų.“
Anot jos, vilko avies kailyje įvaizdžio laikas nepaveikė: „Šiais laikais kaip tik aktualu – įvaizdžio kūrimo laikai, išoriniai aspektai kartais svarbesni nei vidiniai.“
Kovo mėnesį Antakalnio galerijai sukaks treji metai. „Kūriau su nerimu – ar ji bus reikalinga, ar bus lankoma, šalia buvo daug abejojančiųjų. Laikui einant suprantu, kad Antakalnyje daug gyvenančių, kuriančių menininkų, tai kaip menininkų rajonas. Galerijos veikloje orientuojuosi į vietos menininkus“, – pasakojo D. Jasiūnienė.
Paklausta, kuris – vilkas ar avis – įkūnija gėrį ir kuris blogį, menininkė atsako: „Visas projektas skirtas ne atsakymams pateikti, o klausimams kelti. Noriu tą klausimą, kuris geras, kuris blogas, palikti žiūrovui.“
Anot D. Jasiūnienės, kūrinys siūlo nebūtinai laimingą pabaigą: „Kas vyksta pasaulyje – esame procese ir nežinome, kokia bus pabaiga. Kūrinys skirtas ne žiūrovams raminti – niekas nežino, kaip bus ir kas yra kas. Reikia vertinti kritiškai.“
Vilką apvilks skaitmeninio sapno rūbu
Tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Pilkauskaitė vilką žada įvilkti į skaitmeninio sapno rūbą. Ji pasinaudos kompiuterine programa: „Kompiuterius sapnuoja lyg žmogus, surinksiu daug Vilniaus miesto vaizdų ir jis juos sugeneruos. Vilnių matau kaip technologinės pažangos miestą. Beje, šią technologiją naudoja ateities miestams planuoti.“ Anot jos, kompiuteris vaizdus sujungia atsitiktine tvarka, išeina abstraktus kūrinys.
Vilkas bus apgaubtas formomis, ant kurių bus atspaustas tas vaizdinys kaip raštas: „Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos – kaip begalybė.“
E. Pilkauskaitė atkreipia dėmesį, kad, panašiai kaip veikia kompiuterio programa, atkeliauja ir kūrinių idėjos: „Veikia aplinka, išoriniai faktoriai, samplaika generuoja mintį. Skaitai, domiesi ir faktai susijungia į naują idėją. Norėjau, kad kūrinys būtų apie vilką, bet ne kaip apie personažą, o apie patį miestą.“
Techniškai E. Pilkauskaitei šis projektas naujas, bet darbuose ji dažnai naudojanti panašų principą: „Man svarbu suvaldyti chaosą, dirbu su daug skirtingų materijų, noriu atskleisti pačią medžiagą. Panašiai ir su šia programa – sukeliu sąlygas įvykti veiksmui. Aš vaizdus atrinksiu, bet programa pati sukurs vaizdinį.“
Menininkė pripažįsta, kad jai labai baisu kurti ant esamo kūrinio: „Čia didelė atsakomybė. Turi būti harmonija tarp jau esančio ir mano kūrinio. Man svarbu buvo švelniai, organiškai įterpti, nepaneigti to kūrinio. Ta geležinio vilko skulptūra yra didelė dalis projekto.“
A. Kleizaitė: „Netikiu iššūkiais“
Ketvirto vilko drabužio autorė – šiuolaikinio meno atstovė Aušra Kleizaitė. Menininkė kol kas neatskleidžia, kaip atrodys jos instaliacija: „Tai yra mano reakcija į kito autoriaus meno kūrinį. Tai tam tikras kalbėjimas kūriniu kitam kūriniui. Mano tikslas yra sustabdyti žiūrovą ir leisti jam pajusti, kad kažkas yra giliau. Sustabdyti, leisti pakvėpuoti ir pamąstyti apie simbolį, jo reikšmę, simbolio suvokimą.“
Anot menininkės, kiekvienas menininko sprendimas yra ir tikėtas, ir netikėtas: „Visi mes esame savo patirčių skleidėjai – transliuotojai. Tai neišvengiama, bet visada įdedi į kūrinį ką nors naujo, kad būtų įdomu ir faina. Netikiu iššūkiais, tai vienas iš šiuolaikinių marazmatinių madingų išsireiškimų: aš dirbu taip, kad man nebūtų gėda, atiduodu šimtą procentų, o kartais net daugiau...“
„Keitimasis pats savaime yra transformacija, būtent šiuo konkrečiu atveju aš įžvelgiau tam tikrą konflikto momentą, kuris man įdomus. Man tai tiko. Pati koncepcija tokia – mes, menininkai, pakviesti reaguoti į kito menininko darbą. Aš tame įžvelgiau tam tikrą konfliktą ir mano būsimo kūrinio išraiška bus konfliktiška. Nepaisydama to, siekiu sukurti absoliučiai ramų darbą. Tokį, kuris stabdytų žiūrovą, leistų jam mąstyti apie simbolį, jo reikšmę bei vietą“, – tvirtino A. Kleizaitė.
