Prieškario Kaune ją visi vadino „Alte Kopf“ – sena galva. Nes nuo mažumės buvo smalsi ir elgėsi atsakingai, kaip suaugęs žmogus. Holokaustą išgyvensusi germanistė, teatrologė teatro kritikė, pedagogė prof. Irena Veisaitė ne kartą priekaištavo vokiečių mokslininkams, kad šie per daug dėmesio skiria holokaustui ir per mažai – gulagui. Anot jos, Europos istorinis vaizdas bus nepilnas, jei Hitleris ir Stalinas nebus traktuojami kaip lygiaverčiai nusikaltėliai.
Profesorė visada siekė pilno vaizdo, jokių „arba, arba“, supriešinimo. „Atvažiavusi į Berlyną pristatyti Lietuvos žydų kultūrą, pirmiausiai pasakė esanti europietė, žydė, lietuvė ir savo tapatybės nenorinti niekaip atidalyti“, – prisimena Vokietijoje, Serbijoje ir Lietuvoje gyvenanti vertėja Vytene Muschick, LRT.lt prašoma pasklaidyti vokiškuosius I. Veisaitės biografijos puslapius.
Profesorė išėjo 2020 metų gruodžio 11 dieną. 2021-ųjų rugpjūtį artimiausių žmonių akivaizdoje urna su velionės palaikais buvo palaidota greta jos vyro, estų teatro ir kino režisieriaus Grigorijaus Kromanovo Estijoje. Sausio 9-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiamas I. Veisaitei (1928–2020) skirtas vakaras „Ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika“.
– Kada prasidėjo jūsų pažintis su I. Veisaite?
– Labai ryškiai prisimenu pirmąjį mudviejų susitikimą 2004 metų balandžio pabaigoje. Iškart tenka kalbėti apie vieną aukštųjų Irenos gyvenimo akimirkų. (Nusišypso.) Atmintyje išliko kiekviena mūsų susipažinimo detalė. Tada gyvenau Berlyne, Konrado Adenauerio fondas, kuriame dirbau, skyrė užduotį parengti programą apie žydų gyvenimą Rytų Europoje, pasikviesti referentų iš Lietuvos.
Supratau, kad labai norėčiau pakviesti I. Veisaitę. Įsiminė, kaip atvažiavusi pristatyti Lietuvos žydų kultūrą, pirmiausiai pasakė esanti europietė, žydė, lietuvė ir savo tapatybės nenorinti niekaip atidalyti.
Kalbėjo kaip Lietuvos pilietė, sakė vokiečių publikai – duokite mums laiko, neturėtumėte mūsų skubinti Lietuvoje, nes atminties, skaudžios praeities suvokimas užtrunka; juk ir jūs Vokietijoje ėmėtės to kiek vėliau, ne iškart po karo. Sakė, turime puikių mokslinių darbų, istorikai gerai atlieka savo darbą, bet kol jie pasieks visuomenės sąmonę, užtruks.
Po renginio Berlyno žydų bendruomenės atstovai Ireną apstojo, labai ilgai klausinėjo. Tiesiog teko išvesti ją pro šalutines duris. (Juokiasi.) Tada ir pajutau Irenos aurą, kaip magiškai ji traukia žmones.
Paskui, gegužės 1-ąją, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė pakvietė I. Veisaitę sakyti kalbą prie Brandenburgo vartų. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, vyko didžiulė šventė, naujieji nariai pristatė savo šalį, kultūrą. Irena labai jaudinosi, matėsi, kad jai tai labai svarbi akimirka. Viena didžiųjų gyvenime.
Ji man tada minėjo, kad šioje vietoje yra buvusi vaikystėje, 1938 metais su savo tėveliu. Keliavusi po Europą ir viena stotelių buvo Berlynas. Sakė: „Mes ne tik lankėmės Kurfiurstendame, žymiojoje Kranzlerio kavinėje valgėme pyragaičius, stebėdami damas, bet ir vaikščiojome prie Brandenburgo vartų, ėjome Unter den Linden bulvaru pro Adlono viešbutį. Ten jau matėme geltonai nudažytus suolus. Tada tėvelis pakvietė atsisėsti sakydamas: „Esame Lietuvos piliečiai, keliaujame su Lietuvos pasu, bet pasėdėk šalia manęs, kad pajustum, kaip jaučiasi atskirtas, atstumtas, pažemintas.“
Vėliau radau I. Veisaitės interviu, duotą Vašingtono memorialiniam žydų muziejui, kur ji dar kartą pabrėžė prie Brandenburgo vartų sakytos kalbos reikšmę: „Kalbu šalia Reichstago, kuris man lėmė mirtį. O dabar toje pačioje vietoje kalbu kaip savo šalies atstovė.“ Buvo akivaizdu, kad įstojimas į ES Irenai reiškė grįžimą į jos Europą, kurią pažinojo iš anksčiau, tarpukario.
– Ar Berlyne Irena jautėsi kaip gerai pažįstamame mieste?
– Ji laisvai kalbėjo vokiškai, sakė, kad ji jai kaip gimtoji kalba. Kiti vokiečiai vėliau atkreipė mano dėmesį, kad Irena kalba tokia gražia, švaria tarpukario vokiečių kalba. Išmoko jos dar vaikystėje, kai nemažai laiko praleido sanatorijoje Vokietijoje ar Šveicarijoje.
Radau įrašą, kuriame Irena pasakoja, kad prieškario Kaune šeimoje ją vadino „Alte Kopf“ – sena galva. Todėl, kad nuo mažumės viskuo domėjosi ir elgėsi atsakingai, kaip suaugęs žmogus.
Kai Berlyne jos pasiteiravau, ką norėtų pamatyti pirmiausiai, iškart atsakė – teatrą! Tada „Schaubühnėje“ žymus vokiečių režisierius Thomasas Ostermeieris buvo pastatęs Henriko Ibseno „Norą“. Bilietai jau buvo išpirkti, bet akivaizdu, kad Irena TURI spektaklį pamatyti. (Nusišypso.) Net išreiškė norą sėdėti priekyje, kad justų aktorių energiją. Supratau, kad privalau gauti tuos bilietus ir kažkokiais būdais gavau. (Juokiasi.) Kaip tikra teatrologė salės tamsoje užsirašinėjo pastabas, analizavo spektaklį.
– Ar Vokietija jai atsivėrė tik po Berlyno sienos griūties? O gal ten lankėsi ir sovietmečiu?
– Apie socialistinius laikus negaliu pasakyti. Bet po 1989-ųjų ji tapo tikra „Kulturbotschafterin“ (kultūros ambasadorė). Ne veltui 2012 metais pelnė Goethes medalį Veimare už gyvenimo nuopelnus bei už Vokietijos ir Lietuvos kultūros mainų palaikymą, inicijavimą, o 2020 m. buvo pagerbta Vokietijos valstybės Didžiuoju kryžiumi „Už nuopelnus“. Ji dažnai kultūros lauko žmonėms iš Vokietijos buvo pirmoji pašnekovė atvykus į Lietuvą. Žurnalistai ar kiti pirmiausiai sukdavo pas ją, tada vykdavo tokia, kaip sako vokiečiai, „Kontaktbörse“ (kontaktų mainai).
Buvau vieno tarpininkavimo liudininkė. Irenai buvo reikšmingi Friedrichas Schilleris, Gottholdas Ephraimas Lessingas, Lomonosovo universitete Maskvoje daktaro disertaciją ji apsigynė iš Heinricho Heine`s. Apskritai vokiškosios Apšvietos humanizmas buvo jos DNR, įrašytas į kraują.
G. E. Lessingo dramoje „Natanas Išmintingasis“ kalbama apie judaizmo, krikščionybės ir islamo gebėjimą sugyventi taikiai. Jai tai atrodė nepaprastai svarbu. Buvau liudininkė, kai bendraudama su Moses Mendelssono instituto vadovu Potsdame Irena pasakė, kad reikėtų šį veikalą išversti į lietuvių kalbą, vertimą finansuoti, paskiau inscenizuoti Lietuvoje.
Vėliau išties Antano A. Jonyno išversta pjesė buvo publikuota „Naujojoje romuvoje“, o 2017 metais Gintaras Varnas pastatė „Nataną Išmintingąjį“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
– Tad nenuostabu, kad G. Varnas yra ir I. Veisaitei skirto vakaro Nacionalinėje filharmonijoje režisierius. Noriu paklausti, ar ji nejuto vidinio konflikto su vokiečių kultūra, tauta po milijonus žydų išnaikinusio Holokausto?
– Radijui rengtame pokalbyje esu klaususi, kodėl pasirinko studijuoti germanistiką po to, kas įvyko, ir kai neteko mamos. Ji nusistebėjo, kaip būtų galima kalbą ir kultūrą tapatinti su politika. Niekada nesakydavo „vokiečiai“, „rusai“, turėdama omenyje nacius ir sovietus. Jai buvo nepaprastai svarbu šioje vietoje padaryti skirtį.
Per mūsų pokalbius jokios prieštaros nepastebėjau, – kad jai reikėtų kaip nors save įveikti, nugalėti. Irenai imponavo vokiečių visuomenės kelias po karo, kaip jie įvertino sudėtingus savo istorijos tarpsnius. Irena sakė: „Jie tai įvardijo ir tiesiog nusikratė kupros.“
Dabar bendraminčių grupelė norime sudaryti prisiminimų knygą apie I. Veisaitę, renkame liudijimus. Viena iš prisiminimų autorių yra ir vokiečių rašytoja, publicistė Ulla Lachauer, ji nuo 1980 metų darė interviu su Rytprūsių žydais. Ullai Irena buvo gan retas pavyzdys žmogaus, kuris taip noriai geba atleisti. Išklausyti ir atleisti.
– Kurie Vokietijos žmonės sudarė I. Veisaitės aplinką?
– Aišku, kultūros antropologė Aleida Assmann, kuri 2012 m. Veimare pasakė labai gražią laudatio kalbą. Taip pat ir kultūros lauko žmonės, su kuriais I. Veisaitė bendravo Thomo Manno kultūros centre Nidoje. Virtinę metų ji buvo kuratoriumo narė ir mėgo vasaromis lankytis per Thomo Manno festivalį.
Ten ji bendravo ir su rašytoja U. Lachauer, beje, parašiusia puikią knygą, išverstą ir į lietuvių kalbą „Rojaus kelias“. Nidoje susipažino ir su Th. Manno brolio Heinricho anūku rašytoju, kino režisieriumi Jindrichu Mannu, kurio autobiografinė knyga „Praha, iki pareikalavimo“ Lietuvoje išleista pernai.
Ten ji bendravo ir su istorike Ruth Leiserowitz, istoriku, miesto antropologu, knygos „Labai blogai arba liuks“ autoriumi Felixu Ackermannu, vertino istoriko Christopho Dieckmanno indėlį Lietuvoje.
Bičiuliavosi su Goethes instituto vadovais, norėjo, kad ši kultūros įstaiga įsikurtų Vilniuje. Taip pat draugavo ir su vertėjais Cornelijum Helliu ir Claudia Sinnig.
Būtina paminėti ir draugystę su Reglindis Rauca, aukšto gestapo valdininko Helmuto Raucos anūke. Jos senelis Kauno žydų gete vykdė selekciją, vienus pasiuntė mirčiai, kitiems suteikė laikiną galimybę gyventi.
H. Rauca pažvelgė į kolonoje stovinčią Ireną ir pasakė „mergaite, tu turi gražias akis“, tuo pasiųsdamas ją ir jos artimuosius į „gerąją pusę“. Apie tai plačiau galima paskaityti Aurimo Švedo pokalbių knygoje su I. Veisaite „Gyvenimas turi būti skaidrus“. Reglindis susirado Ireną, juodvi susidraugavo, bendravo, ryšys išliko.
Berlyne jai buvo svarbu pamatyti kitą vokiškos kultūros žmogų Valentiną Freimanę – Latvijos žydę, kuri išgyveno Holokaustą Rygoje ir amžiuje persikėlė gyventi į Berlyną. Juokais vadinome ją Latvijos Irena. Valentina rašė apie kiną, vadovavo George`o Soroso fondui Latvijoje, nepaprastai mėgo kultūrą. Už Ireną buvo vyresnė, gimusi 1922 metais, pabrėždavo, kaip pavydinti Irenai tų 6 metų, kurie jas skiria. (Juokiasi.)
Susitikusios jos mėgdavo pasikalbėti akis į akį, turėjo ką prisiminti. V. Freimanes prisiminimus apie prieškario Latviją ir gyvenimą per karą galima paskaityti ir lietuviškai knygoje „Sudiev, Atlantida!“.
A. Assmann yra sakiusi, kad I. Veisaitė virtuoziškai mokėjo kalbėti apie atmintį, praeitį ir kaip apsieiti su šiais fenomenais. Aleida su vyru Janu Assmannu yra plačiai tyrinėjusi šias sritis. Mokslininkės liudijimu, Irena ne kartą priekaištavusi, kad kalbėdama apie 20 a. nusikaltimus ji per mažai rašo apie gulagą, nes jį irgi reikia integruoti į Europos kultūrinę atmintį.
Irena primindavusi, kad Europos istorinis vaizdas bus nepilnas, jei Hitleris ir Stalinas nebus traktuojami kaip lygiaverčiai nusikaltėliai. Na, o mums, Lietuvoje, ji švelniai primindavo atlikti savo „namų užduotis“ dėl Holokausto, tikėdama, kad jis bus integruotas į lietuvių kolektyvinę atmintį.
Ir štai 2021 metais klausiausi A. Assmann viešos paskaitos apie Europos atmintį, ji kalbėjo ir apie holokaustą, ir apie gulagą. (Šypsosi.) Beje, Aleida savo prisiminimuose rašė, kad jai „labai trūksta Irenos patyrusio ir išmintingo balso ir tos išpuoselėtos vokiečių kalbos, kuria ji kalbėjo ir kurios aš daugiau nebegirdžiu“.
I. Veisaitė gebėjo pasėti, regis, nežymius, mažus daigelius, kad jiems būtų erdvės patiems augti. Ji norėjo integruoti, norėjo pilno vaizdo, nenorėjo „arba, arba“, supriešinimo.
– Tai būdinga ir jums, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvių prie Laptevų jūros“ vertėjai į vokiečių kalbą. Tokią nuostatą turbūt ne kartą pritaikėte bendraudama su vokiečių moksleiviais.
– Taip, tai tiesa. Pristatydama D. Grinkevičiūtės kūrinį Vokietijoje aš kalbu apie jį kaip apie Europos kultūrinės atminties dalį. Ir Irena buvo pirmoji, kuri vertino vertimo kalbą. Jai nusiunčiau pirmąjį teksto gabaliuką, kad įvertintų, nes ją laikiau gimtakalbe. Klausiau, ar tas gabaliukas skamba vokiškai. Ji pasakė: „Gerai, gali versti toliau – skamba.“
Irena parašė įvadą, kai 2001 metais Londone buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje gyvenusios menininkės Elenos Gaputytės albumas, pats paskutinis jos darbas, kuriame ji rėmėsi Grinkevičiūtės tekstu.
Beje, vieną E. Gaputytės darbą „Už poliarinio rato“ galima pamatyti ir pastovioje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje. Jos visos buvo to paties laiko moterys, bendraamžės: Dalia ir Elena gimė 1927, Irena – 1928 metais. Irena yra minėjusi, kad tikrai būtų turėjusi apie ką pasikalbėti su Dalia. Abi kaunietės, abi aistringai domėjosi teatru, tikėtina, abi lankėsi tose pačiose operose, spektakliuose.
– Gal prisimintumėte, koks buvo jūsų paskutinis susitikimas, pokalbis?
– Prisimenu. Skambinau Irenai 2020-ųjų lapkričio mėnesį iš Berlyno nacionalinės bibliotekos Potsdamo aikštėje. Ten yra Rytų Europos skaitykla su visais reikalingais žodynais. Man labai patinka ten dirbti.
Pamenu, prašiau, ar Irena galėtų namuose padaryti trumpą įrašą apie Grinkevičiūtės liudijimo svarbą. Mat Serbijoje turėjo būti pristatoma D. Grinkevičiūtės knyga serbų kalba. Sakė pasistengsianti, nors negalinti pažadėti. Vis dėlto nepavyko. Toks buvo mūsų paskutinis ilgesnis pokalbis.
Netikėtai gražiu publikacijos akcentu tapo Vokietijoje gyvenančios fotografės Jurgos Graf atsiųstas portretas, kuriame I. Veisaitė atrodo kiek kitaip, nei ją prisimename. Tarp 2019 metais darytų nuotraukų J. Graf sako aptikusi mėgstamiausią savo kadrą: „Trumpos mūsų fotosesijos metu paprašiau Irenos nusiimti papuošalus ir akinius, nes norėjau parodyti ją be blaškančių detalių, „gryną“, paryškinti jos akis, mimiką, raukšles, bet svarbiausia – pabandyti perteikti nepakartojamą iš vidaus sklindančią šilumą, šviesą, atvirumą, dėmesį, meilę...“ – LRT.lt teigia fotografė J. Graf.
