Ši diena, lapkričio 21–oji, yra įžymi svarbiu išradimu, atvėrusiu žmonių visuomenei naujas komunikavimo galimybes. Kalbu apie fonografą – pirmąjį garso įrašymo ir atkūrimo prietaisą, kurį lygiai prieš 144-erius metus išrado talentingasis amerikietis Tomas Alva Edisonas (1847-1931).
Fonografas – tai patefono šelakinių ir vinilinių plokštelių, kompiuterio plastikinių ir metalinių kompaktinių diskų pirmtakas. Išradimas buvo padarytas T. Edisono įkurtoje pramoninėje technologijų laboratorijoje, esančioje Nju Džersio valstijoje Menlo Parke. O buvo taip: galvodamas kaip įrašyti telefoninius pokalbius, Edisonas sumąstė, kad tai galima padaryti prie popierinės membranos pritvirtinus adatą, kuri išbrėžtų griovelius alavinėje folijoje, apgaubusioje spyruoklės sukamą cilindrą. Įrašytas garsas turėtų būti atkuriamas tuo pačiu principu: judant grioveliu adatai, jos vibracijos būtų perduodamos į elastingą membraną, – o ši ir sukeltų garso bangas. Nubraižęs fonografo konstrukciją, išradėjas brėžinį nunešė dirbtuvių meistrui Džonui Kruesi. Paaiškino, kad ketina juo įrašyti savo ištartus žodžius, o prietaisas turės juos atkartoti. Meistrui pasirodė, kad tai visiškai absurdiška idėja. Tačiau pats išradėjas sėkme neabejojo. Prietaisą pagaminus, išbandymui į mikrofoną Edisonas šūktelėjo liaudiškos dainos žodžius Mary had a little lamb' (angl.: ‘Meri turėjo mažą ėriuką'). Ir štai stebuklas: toks nesudėtingas įrenginys atkartojo išradėjo žodžius! Dar tų pačių metų gruodį Edisonas apsilankė techninių naujienų leidinio „Scientific American“ redakcijoje. Netaręs nei žodžio, ant stalo padėjo prietaisą, kuris ir prabilo: „Labas rytas. Kaip laikotės? Kaip jums patinka fonografas?“.
Šis išradimas trisdešimtmečio technikos kūrėjo Edisono karjerai turėjo lemiamos reikšmės. Jis išgarsino ir kitus jo darbus; žmonės Tomą praminė „Menlo Parko stebukladariu“. Sakoma, kad neturėdamas aukštojo mokslo žinių, Edisonas drąsiai imdavosi kurti to, kas teoriškai samprotaujant, būtų neįmanoma. Per savo gyvenimą jis užpatentavo net 1093 išradimus, daugumą jų gebėjo padaryti pelningais. Fizikos mokslui nusipelnė, atradęs elektronų termoemisijos reiškinį, vėliau panaudotą kuriant pagrindinius elektronikos prietaisus. Kaip ir daugelis genialių žmonių, turėjo savų keistenybių, kurios kartais net įtakodavo jo darbų kryptį. Tarkime, nuo vaikystės bijodamas tamsos, ištobulino kaitrinę lemputę ir sukūrė pirmąją elektros tiekimo sistemą. O norėdamas įrodyti kintamosios srovės pavojingumą, išrado elektros kėdę, nors buvo mirties bausmės priešininkas. Nežmoniškai darbštus, naktį jis numigdavo tik keletą valandų. Bet dienos metu laboratorijoje mėgdavo snustelti krėsle, į rankas paėmęs po metalinį rutuliuką, kurie giliau jam įmigus nukrisdavo į metalines lėkšteles. Sakydavo, kad toje nestabilioje būsenoje jo sąmonėje gimsta patys vertingiausi sprendimai. Mokėjo Edisonas vertinti kolektyvinę kūrybą, – savo laboratorijoje buvo įdarbinęs grupę gabių asistentų. O kaip verslininkas buvo atkaklus ir negailestingas konkurencinėje kovoje. Tokie tad žmonės sukūrė Amerikos industriją, jos pramonės galią...
Įdomi yra fonografo taikymo istorija mūsų krašte. Peterburgo profesorius, etnografas ir archeologas Eduardas Volteris vasaros ekspedicijų metu keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 metais padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. O Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos įrašė dr. Jonas Basanavičius 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Gana brangų aparatą tautos patriarchas įsigijo Berlyne, – nupirko jį iš Edisono fonografų draugijos ir padovanojo Lietuvių mokslo draugijai. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 dieną, viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilę vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose. 2006 m. į institutą buvo pakviestas Vienos fonogramų archyvo specialistas Franzas Lechleitneris. Senuosius volelius jis restauravo ir perrašė į skaitmenines laikmenas. Nors didesnės dalies fonografu įrašytų dainų kokybė nėra itin gera, tačiau autentiškumas sudaro didžiulę jų vertę. Šiandien visos J. Basanavičiaus užrašytos dainos yra prieinamos kiekvienam norinčiajam iš arčiau susipažinti su senąja lietuvių dainuojamąja tradicija.
Lietuvos nepriklausomybės metais Kaune įkurtoje Komisijoje tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934–1935), o kiek vėliau ir Lietuvių tautosakos archyve (1935–1939), įsigijus stacionarų fonografo aparatą, tautosakos kūrinius imta įrašinėti į plokšteles. Įrašais rūpinęsis tautosakininkas Zenonas Slaviūnas plokštelėse užfiksavo sutartinių giedojimo, ragų ir skudučių pūtimo, senovinio vienbalsio dainavimo ir kitų pavyzdžių. Archyve išliko 980 plokštelių, per 6700 kūrinių – tikras mūsų tautos kūrybos lobis.
