Esame stebuklo liudininkai. Radiatoriai bunda iš vasaros miego. Vangiai, bet bunda. Iš šaltų ir negyvų, nors ir nebelabai pastebimų buto ar namo atributų jie darosi vis reikšmingesni. Jie vis labiau užvaldo bendrapiliečių dėmesį bei pokalbius. Panašiai kaip tie garsieji Šiaurės Amerikos švilpikai: kai jie nubunda, tampa tikromis žvaigždėmis, turinčiomis prognostinių galių.
Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Dabar pas mus nuolat galima nugirsti kaimynų, kolegų, giminaičių dialogų: „ar pas jus jau įjungė?“, „sako, kad įjungė šildymą, bet prieš valandą radiatoriai dar buvo šalti...“, „mokykloje / biure / darželyje / Kaune / Panevėžyje (nereikalingą išbraukti) jau šildo, o pas mus kada?“, „na ir šaltas rugsėjis, namuose tikra ledaunyčia...“, „gal ir gerai, kad neskuba šildyti – visos tos kalbos apie didėjančias kainas, didėjančias ne procentais, o kartais...“. Galop pokalbiai nuteka įprasta vaga – kovidas, migrantai, vakcinos, šeimos ir nešeimos...
Šildymo stebuklas ne tik veikia pokalbių temas, bet ir drastiškai keičia namų madų tendencijas. Prieš pat šildymo sezoną dominuoja mumijos, sniego žmogaus ir šmėklos stilius – storos (geriausia vilnonės) kojinės, keli šiltų drabužių sluoksniai, megztiniai, chalatai, liemenės, džemperiai, pledai, apklotai, kaldromis vadinamos antklodės ir pan. Radiatorių atgimimas išlukštena žmones iš beformių sluoksnių ir sugrąžina labiau atpažįstamas bei apčiuopiamas kūnų formas.
Prisikėlę radiatoriai daro viską, kad į namų interjerus grįžtų minimalizmas. Skelbiamas galas pertekliniams interjero aksesuarams – kaloriferiams ir kitokiems šildytuvams (tepaliniams, pučiamiesiems ir t. t.), karšto vandens pūslėms ir šildomoms antklodėms ar elektrinėms kojinėms. Gyventojai gali oriai sugrįžti iš vonių ir virtuvių į reprezentacines buto erdves. Karštos vonios praranda dalį savo patrauklumo. Elektros sąnaudos pastebimai sumažėja. Net ir taupūs senjorai laikinai atsipučia lengviau – šiluma kaulų nelaužo. Trumpai pasimiršta sąskaitos ir gyvatuko mokestis. Namų augintiniai ramiai išnaudoja radiatorius pagal paskirtį: katinai gulinėja ant jų, vėžliai – po jais, šunys kartais irgi pasitrina į juos šonais. Žodžiu, tikra idilė...
Idilė, kuri turi savo unikalią garsinę struktūrą. Pagalvokit apie viltingus radiatorių skleidžiamus garsus prieš pat šildymo įjungimą. Visą „šiltą“ (vasaros) sezoną buvę nebylūs, vamzdžiai atgyja, juose girdimas neaiškus murmesys, paskui – daug žadantis vandens tekėjimas arba raminantis teliuškavimas. Tuoj tuoj tie radiatoriai sušils, tuoj tuoj pasimirš visi rūpesčiai, tuoj tuoj...
O kur dar nuorinimo ritualai? Skambutis į duris. Tarpdury pasitikėjimą keliantis mažakalbis ekspertas. Kvietėte šildymo specialistą? Kurie radiatoriai nešyla? Paduokite kokį nors indą. Geriau gilesnį. Specialaus rakto ir oro sklendės sąveikos garsas. Šnypšdamas išeina oras. Na va, dabar pradės šilti. Kada sušils? Po pusvalandžio bus karštas kaip kiti. Oi kaip ačiū. By tik mačytų. Viso gero. Laimingai... Šildymo sezonas oficialiai pradėtas!
Šildymo sezonas turi ir palydovą. Žiemos laikas daugiausia sutampa su šildymo sezonu. Laimei ar nelaimei, šildymo sezonas ilgesnis. Žiemos laikas – dar vienas (kol kas) neatskiriamas šiuolaikinio gyvenimo atributas, kurio irgi nepasirinksi. Rudenį viskas klostosi beveik sklandžiai – įjungiamas šildymas, o po savaitės kitos iš gamtos atkovojama viena valanda, kuri džiugina atsibudusius, tačiau varo į neviltį saulėlydžius mėgstančius: juk vakar tuo pat metu saulė dar tik leidosi, o dabar jau tamsu, kas vyksta? A, žiemos laikas... Pavasarį dar blogiau – ne tik prarandama valanda, ji dar ir nedviprasmiškai primena neišsimiegojusiems, kad ir šildymo sezono dienos suskaičiuotos. Nors gal tai ir į gerą?
Prasidėjus šildymo sezonui ir visomis atšalusio kūno dalimis pajutus tą intensyvų karštį, pasidaro be galo gera. Tuomet suvoki, kad kažkur ten, kitame (radiatoriaus) vamzdžio gale, kažkas tave išties myli. Ir myli taip karštai, kad norisi ta meile pasidalinti su (visu) aplinkiniu pasauliu. Plačiai atveri langą ir daliniesi, daliniesi... Deja, euforija trunka neilgai. Gavęs sąskaitą už šildymą, supranti, kad ten, kitoje vamzdžio pusėje, niekam tu nerūpi, o pasibaigus šildymo sezonui tave dar ir išblaivins atjungdami karštą vandenį tuomet, kai jo labiausiai reikia... Sistemų patikra, kad ją kur...
Štai tuomet ir susiduriame su socialine bei fizine radiatorių galia. Ir dar disciplinavimu. Žmogiškos ir nežmogiškos šildymo sistemos nebemato individualių žmonių, jie tampa šilumos vartotojais. Kolektyviniais vartotojais. Anonimine mase, kurioje individai praranda savo tapatybes. Net ir didžiausi individualistai, pirmieji reikalaujantys įjungti šildymą ar išjungti jį, efektyviai nuasmeninami. Šiluma gi kolektyvinė – jei šąla, tai šąla visi, jei kaista, taip pat kaista visi. O ir įjungimo / išjungimo laiko individualiai nepasirinksi. Ir dar uoga ant torto – sadistinis (nors jie teigia, kad profilaktinis) karšto vandens atjungimo planavimas beveik iškart po to, kai radiatoriai ruošiasi vasaros miegui. Suprask, prasideda pasirengimas naujam šildymo sezonui...
Taip perkeltine prasme gyventojai prirakinami prie radiatorių. Nors ne tik perkeltine. Juk kartais žmonės prie radiatorių prirakinami ir tikrąja to žodžio prasme. Antrankiais. Ypač nuogi užsieniečiai. Ar prievartos galia tikinčių agresyvių sutuoktinių manymu perdėm įžūlios žmonos. Įdomu, kodėl prie radiatorių? Kad tikrai nepabėgtų? Ar kad būnant prie lango būtų lengviau išsikviesti pagalbą? Ar kad nesušaltų? Todėl geriausia negyventi su smurtautojais, kuo greičiau juos palikti. Deja, daugybė smurtą patiriančių moterų (ir šiek tiek vyrų) tam nesiryžta. Visgi jei nepavyksta radikaliai nutraukti smurto grandinės, vertėtų bent pasislėpti nuo antrankiais disponuojančių agresorių bei despotų prieš pat šilumos sezono pradžią ar tik jam pasibaigus...
Tiesa, disciplinuoti mėgsta ne tik tie, kur kitame vamzdžio gale, ar tie, kurie turi antrankius. Disciplinuoti mėgsta ir kaimynai. Dažniausiai gyvenantys apačioje drausmina gyvenančius virš jų. Tarp jų yra tikrų disciplinavimo meistrų, turinčių daužymo per radiatorius metaliniais objektais juodojo diržo atitikmenį. Daužymas per radiatorius pasiunčia nedviprasmišką signalą, reiškiantį kažką panašaus į netoleruotiną triukšmo lygį. Įdomiausia tai, kad to net nereikia verbalizuoti, radiatoriais sklindantis garsinis signalas ir jo reikšmės puikiai atpažįstamos be jokių išankstinių susitarimų. Ir net be instrukcijų. Viršutiniai kartais nuolankiai, kartais tik nuovokiai sumažina „triukšmo“ lygį iki priimtino apatiniams. Esant reikalui, tolesnės diskusijos taip pat vyksta vamzdžiais. Taip taupomas laikas. Taip kovojama su individualizmu. Taip vengiama nebūtinų kontaktų. Taip didinamas bendras laimės kiekis.
Deja, progresas daro savo. Akustiškai tobuli radiatoriai būdingi tik senos statybos (nerenovuotiems) namams. Jau kurį laiką gerosios akustinės radiatorių savybės nyksta. Naujos kartos radiatorius gali daužyti kiek nori, tačiau aiškaus ir nedviprasmiško signalo jais nebepasiųsi. Jie lieka nebylūs ir nelinkę bendradarbiauti garso kūrime ir transliavime. Kur ritasi pasaulis, jei net per radiatorių negali patrankyti? Padaužyti, aišku, gali, bet juk tai neatstos visavertės radiatorinės komunikacijos su kaimynais.
Taip pat liūdna, kad karta, meistriškai įvaldžiusi bendravimo radiatoriais meną, po truputį nueina nuo garsinės scenos. Meistrystės ir tinkamo radiatoriaus lydinio derinys tampa retenybe. Prisiminimu. Praeitimi. Paveldu. Todėl, jei kada nors nutiks stebuklas ir išgirsi skambantį radiatorių, neklausk, kam jis skambina. Jis skambina...
Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
