Kultūra

2021.08.28 15:18

Į muziką sugrįžęs aktorius Vytautas Leistrumas: bendrauju, dirbu ir net gyvenu su autoritetais – tai tikra dovana!

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.08.28 15:18

„Nors profesionaliai vaidinau dešimt metų, tikru aktoriumi netapau – mintyse, svajonėse ir sapnuose visada buvo ne aktorystė, o muzika ir visa, kas susiję su ja“, – teigia kompozitorius, aktorius, grupės „Solo ansamblis“ muzikos kūrėjas ir vokalistas Vytautas Leistrumas. Po rankos operacijos paauglystėje turėjo atsisveikinti su violončele, tačiau į vaikystėje pasirinktą kelią jį grąžino elektroninė muzika. Krito į ją lyg į triušio skylę. Na, tą iš „Alisos“.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į kolegų klausimus ir patys ko nors įdomaus teiraujasi savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų. Vytauto Leistrumo ir garso bei vaizdo režisierės Anetos Bublytės pašnekesys.

– Paskutinį kartą kai dirbome kartu man labai patiko tavo jautrus požiūris į dramaturgiją. Studijavai aktorinį meistriškumą – dabar groji scenoje arba kuri muziką teatrui, kinui. Kas atvedė į muziką ir kaip pasikeitė santykis su teatru tapus kompozitoriumi?

– Visų pirma, ačiū už klausimus. Tiksliausia būtų pasakyti, kad į muziką atvedė šeima – gimiau muzikantų namuose, tad nuo vaikystės buvau muzikos profesionalų apsupty. Net nekilo mintis rinktis kito kelio.

Nuo vaikystės mokiausi violončelės specialybės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje pas nuostabius mokytojus – Romaną Armoną ir Ramutę Kalnėnaitę.

Visgi aplinkybės/ pasirinkimai/ atsitiktinumai lėmė, kad išoperavus ranką „čiurlionkės“ nebaigiau ir dvyliktos klasės egzaminus išlaikiau kitur. Kadangi violončele groti nebegalėjau, mąsčiau apie kino režisūrą. Bet taip pat supratau, kad gyvenimiškos patirties ir suvokimo maža, jog ką nors galėčiau kino kalba papasakoti. Tad visai lengva ranka pabandžiau stoti į aktorinį ir įstojau.

Visai lengva ranka pabandžiau stoti į aktorinį ir įstojau.

Džiaugiuosi, kad patekau į Aido Giniočio ir Vlado Bagdono kursą, jis buvo labai orientuotas į muziką – ten sutikau būsimus „Solo Ansamblio“ kolegas ir pradėjau groti gitara ir kurti dainas.

Nors profesionaliai vaidinau dešimt metų, tikru aktoriumi savo vidiniu įsitikinimu netapau – mintyse, svajonėse ir sapnuose visada buvo ne aktorystės meistriškumas, o muzika ir visa, kas susiję su ja.

Be to, prasidėjo domėjimasis sintezatoriais ir elektronika, o tai man buvo kaip triušio skylė, iš kurios iki šiol neišlendu ir nemanau, kad išlįsiu. Tad teatro scenoje atlaisvinau vietą tiems, kas tuo serga labiau – grįžimas į muzikos profesiją „pilnu etatu“ buvo labai natūralus kursas.

Grįžimas į muzikos profesiją „pilnu etatu“ buvo labai natūralus kursas.

Kai pradėjau rašyti spektakliams, nepraradau aktorystės suformuoto supratimo, kad esu dalis spektaklio mechanizmo, o mano vaidmuo – padėti spektakliui atsirasti ir sėkmingai pasakoti istoriją, perteikti temą.

Džiaugiuosi, jei galiu savo kūryba praturtinti sceninį vyksmą ar poveikį, kontrapunktu pagilinti besiskleidžiančias temas ar tiesiog – sukurti atmosferą ir padėti aktoriui įsijausti ir įtaigiau vaidinti.

Tikiu kelių kūrėjų sinergija – dirbant viena kryptimi randasi stebuklingi dalykai.

Tikiu komandiškumu ir kelių kūrėjų sinergija – dirbant viena kryptimi randasi stebuklingi dalykai. Tokie, kokių vienam atrasti – dažniausiai nėra galimybių.

– Kas tau įdomiausia kuriant spektaklį ? Nuo ko atsispiri?

– Kiekvienas spektaklis – naujas nuotykis, kelionė. Kaip naujas strateginis žaidimas, kurį pradedu žaisti nuo nulio.

Darbų pradžioje ima ne tik jaudulys, bet ir begalinis smalsumas, nes niekad nežinau, kokia bus garsinė paletė, kokius instrumentus/ garso šaltinius naudosime. Apskritai – kokią funkciją, kokį vaidmenį spektaklyje atliks muzika.

Visąlaik labai džiaugiuosi kūrybiniais ir technologiniais iššūkiais, nes jie skatina tobulėti ir domėtis naujais dalykais, išbandyti naujas technikas. Vis dėlto svarbiausias klausimas yra ne „kaip“, o „kodėl“. Juk teatro muzikos misija – tarnauti spektakliui.

Įdomiausia visgi dirbti su žmonėmis. Pastaruoju metu teko laimė glaudžiai darbuotis komandoje su vizualizacijų kūrėjais ir šviesų dailininkais, scenografais – tokiu būdu spektaklio audiovizualinė estetika tampa vientisa ir veikia išvien.

Man atrodo būtina, kad aktoriai „dirbtų muzikoje“, vienu ritmu, nuotaika.

Taip pat jaučiuosi padaręs savo darbą, jei matau, kad muzika padeda aktoriams – jei ji juos įkvepia, sukuria reikiamą atmosferą vaidinamai scenai. Man atrodo būtina, kad aktoriai „dirbtų muzikoje“, vienu ritmu, nuotaika. Matyti aktorių komandą viename takte veikiančią su spektaklio išorinėmis raiškos priemonėmis, tokiomis kaip scenografija, muzika, vizualumas, šviesos, – tikras profesinis malonumas.

O nuo ko atsispirti – šis klausimas gyvybiškai svarbus kiekvieno naujo darbo pradžioje. Nors įsigilinimas į medžiagą ir pasiruošimas su režisieriumi yra svarbus, vis dėlto repeticijose bandau pagauti aktorių žmogiškos energijos kuriamą atmosferą, kankinu vizualizacijų kūrėjus, kad parodytų eskizus, stengiuosi suprasti, kokia bus scenografija.

Taip pat turiu būtinai pasitikrinti, kas realybėje veikia, o kas – ne. Nes tai, kas suplanuota ir tobulai atrodo „popieriuje“, dažnai visiškai nepaveiku ir net nereikalinga scenoje. Dėl to gali taip nutikti, kad kartais išmetamos ištisos muzikinės temos, o vietoj jų paliekamas, tarkime, koks nors sintetinio vėjo šniokštimas ar viena beprotiškai ilga violončelės nata.

– Kokie kūrėjai tave įkvepia? Ar turi autoritetų?

– Kadangi jau esu išaugęs iš paauglystėje turėtų žvaigždžių garbinimo, asmenų sudievinimo, šiandien autoritetus sutinku dažname žmoguje – vienas gali būti tobulas kantrybės ir pozityvaus mąstymo pavyzdys, kitas – įkvėpti drąsa, trečias savo pavyzdžiu gali nuolat priminti pasitikėti savimi ar ieškoti netradicinių sprendimų. Iš tiesų pastaruoju metu nuolat dirbu ir bendrauju, net gyvenu su tokiais žmonėmis. Tai – tikra dovana!

Šiandien autoritetus sutinku dažname žmoguje.

– Kokiame etape esi dabar? Kokios temos jaudina? Ką naujo norėtum patirti ir išmokti?

– Dabar esu keistame, bet laimingame kelyje. Tikriausiai jau išmokau džiaugtis ir smulkmenomis, o taip pat – vertinti ir esminius dalykus… Mane labai įkvepia ir stebina mūsų grupės „Solo Ansamblis“ kelionė, ja nuoširdžiai džiaugiuosi.

Profesiniu požiūriu kasdien atrandu neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakius – kyla naujų. Noriu išmokti daugybės dalykų, ne tik susijusių su profesija – pastaruoju metu itin domina vaizdo sintezatoriai, po truputį pradėjau kaupti žinias ir prietaisus iš tos srities.

Profesiniu požiūriu kasdien atrandu neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakius – kyla naujų.

Norėčiau išmokti daug – ir užsienio kalbų, ir, pavyzdžiui, creative coding’o – t. y., programavimo kalba kurti meno kūrinius. Taip pat mane domina astronomija, biologija (norėčiau artimiau pažinti vabzdžių pasaulį ir iš esmės pagilinti gyvosios gamtos žinias).

Nors smalsavimui temų begalė, vis dėlto labiausiai jaudinanti tema – žmogus, jo proto prigimtis, žmogiškumas. Visąlaik neramina nesveikas žmogaus ir gamtos santykis, išbalansuotas mūsų egzistavimas. Manau, vien atskirti sąvokas „žmogus“ ir „gamta“ yra didelė klaida, kainuojanti itin brangiai.

– Jei galėtum fiziškai keliauti laiku, į kokį laiką norėtum sugrįžti, pabūti?

– Žinoma, kad pirmiausia nukeliaučiau į ankstyvą vaikystę: balkoną devintame aukšte Žirmūnuose, iš kurio Antakalnis ir Sapiegynės kalvos atrodo labai toli, dienos – beprotiškai ilgos, o vasaros – nesibaigiančios.

Norėčiau nukeliauti kokį šimtą metų į priekį ir pasitikrinti, ar žmonijai viskas gerai.

Nors iš tiesų – mane labai pesimistiškai nuteikia dabartinis, nesikeičiantis žmonijos kursas bei gamtos ir gyvūnijos, o kartu – ir mūsų rūšies ateitis. Norėčiau nukeliauti kokį šimtą metų į priekį ir pasitikrinti, ar žmonijai viskas gerai.

Vytauto Leistrumo klausimai rašytojui Rimantui Kmitai:

Minėjai, kad rašydamas romaną „Remyga“ nemažai klausei „Solo Ansamblio“. Ką ir kaip veikia muzika ir kitos meno rūšys Tavo kasdienybėje? Kaip „vartoji“ meną, kultūrą?

Dirbi ir kitus darbus, tad rašytojo gyvenimas – ne vien romano rašymas ar medžiagos jam rinkimas. Ar norėtum turėti prabangą užsiimti vien tuo?

Gimei Šiauliuose, gyveni Vilniuje. Miestas (turiu omeny Šiaulius) tavo kūryboje yra tarsi didžiulis organizmas, kuriame veikia personažai. Kaip regi Vilnių, ar jis tave domina?

Romane „Remyga“ kalbi apie žmonių hibridiškumą, daugiapusiškumą. Kaip šiuo požiūriu tau atrodo šiandieninė visuomenė?

Ko bijai? Ko lauki?

Turi kūrybinių planų, kuriuos norėtum išduoti?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt