Kultūra

2021.08.21 09:11

Masteikaitė apie 7 darbo metus „Auroje“: ne tik atradau šokį, bet ir visa galva panėriau į kultūros pasaulį

Julijus Grickevičius, Rasa Murauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2021.08.21 09:11

Didžiausias ir sudėtingiausias slenkstis buvo, kai reikėjo atvažiuoti iš mažo miestelio į universitetą ir įeiti į akademinę bendruomenę, prisipažįsta Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovė Gintarė Masteikaitė.

Įveikusi pirmą rimtesnį iššūkį moteris įgavo pasitikėjimo savimi, sėkmingai įsidarbino Kauno šokio teatre „Aura“ ir visa galva pasinėrė į tuometinį Kauno kultūros ir meno pasaulį, kuris, anot pašnekovės, keitė mąstymą, plėtė supratimą apie meną, žmonių įvairovę, požiūrį ir ugdė diskusijų kultūrą.

Lyderystė ir kultūros sektoriaus vienijimas pandemijos metu, vienas po kito prodiusuojami festivaliai ir visiškas atsidavimas veiklai – tuo gyvena LŠIC vadovė bei LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su vasara“ rubrikos „Be kaukių“ viešnia Gintarė Masteikaitė.


Iš Šakių rajono esančio Lukšių miestelio kilusi veikli moteris pastaruoju metu organizuoja festivalį „ConTempo“, ilgą laiką dirbo Kauno šokio teatre „Aura“. Gintarė prisipažįsta labiausiai bijanti dirbti toje pačioje srityje. Tačiau, regis, veiklos ir idėjų nestokojančiai kultūrininkei tai net negresia.

Atrodo, kad visas G. Masteikaitės gyvenimas yra tarsi šokis, tačiau pašnekovė tikina, kad šokis jos gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai. Šokių informacijos centro vadovė pasakoja pirmo matyto šokio spektaklio net nesupratusi, tačiau smalsumas ėmė viršų, tad žingsnis po žingsnio pastebėjusi, kaip atsidūrė tokioje meno srityje, iš kurios išeiti jau nebuvo noro.

„Pirmi metai buvo tikrai labai sudėtingi. Aš puikiai prisimenu savo pirmą patirtį, žiūrėdama pirmąjį šiuolaikinio šokio spektaklį. Tai buvo „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“ (šokio teatro „Aura“ spektaklis, už kurio choreografiją B. Letukaitė 2006-aisiais apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, – LRT.lt).

Kuo daugiau žiūri, tuo daugiau matai, tuo daugiau girdi, tuo daugiau žmonių sutinki ir taip darosi vis įdomiau – eini gilyn į mišką, daugėja medžių, tačiau kartu darosi vis įdomiau ir įdomiau.

Aš sėdėjau ir galvojau: kur aš čia patekau ir ką aš čia žiūriu? Nieko nesupratau! – juokiasi pašnekovė. – Tačiau kuo daugiau žiūri, tuo daugiau matai, tuo daugiau girdi, tuo daugiau žmonių sutinki ir taip darosi vis įdomiau – eini gilyn į mišką, daugėja medžių, tačiau kartu darosi vis įdomiau ir įdomiau. Ir taip natūraliai po kelerių metų supratau, kad čia yra ta meilė ir ta meno sritis, kuri mane labai domina ir įtraukia.“

Gintarė prisipažįsta, kad į kultūros pasaulį atėjo būtent per šokio teatrą „Aura“, kuris, anot jos, buvo tarsi šviežio oro gurkšnis visame Kauno kultūriniame gyvenime. „Aura“ buvo bohemiško gyvenimo centras, kuriame sutikti žmonės šiuo metu sudaro didžiausią draugų ratą, užtikrintai pasakoja ji.

„Per tą laiką, kai dirbau šokio teatre „Aura“, aš atėjau į Kauno kultūros bendruomenę, susipažinau su visais pagrindiniais žmonėmis. Dėl to esu labai dėkinga teatrui ir Birutei (šokio teatro „Aura“ direktorė ir meno vadovė Birutė Letukaitė, – LRT.lt), kuri visur vesdavosi. Nori nenori, bet tu visur ėjai: į parodų atidarymus, uždarymus, filmų peržiūras, spektaklius. Ir visur tave supažindindavo. Taip natūraliai įsilieji kaip „Auros“ dalis į Kauno kultūrinį gyvenimą.

Tai buvo vienas įspūdingesnių laikotarpių, keičiančių mąstymą, plečiančių supratimą, kas yra menas, plečiančių supratimą apie žmonių įvairovę, požiūrį, diskusijų kultūrą. Daugybė kitų tokių labai įspūdingų patirčių buvo tuo metu Kaune.

Kauno kultūriniame gyvenime labai stipri yra architektų bendruomenė, glaudžiai susijusi su visomis meno formomis. Labai daug draugų dar dabar yra likę iš to laikotarpio. Visi eidavome į vieną ar dvi kavines, kurios tuo metu veikė. Ten leisdavome ilgus vakarus iki saulei patekant. Visi grįždavome kartu. Tai buvo vienas įspūdingesnių laikotarpių, keičiančių mąstymą, plečiančių supratimą, kas yra menas, plečiančių supratimą apie žmonių įvairovę, požiūrį, diskusijų kultūrą. Daugybė kitų tokių labai įspūdingų patirčių buvo tuo metu Kaune“, – išsamiai atsiminimais iš Kauno kultūrinio gyvenimo dalijasi G. Masteikaitė.

Laikinoje sostinėje 12 metų gyvenusi ir iš jų septynerius metus „Auroje“ dirbusi pašnekovė teigia, kad Kauno kultūrinė bendruomenė nėra uždara, kaip kad gali pasirodyti iš šono. Anot Gintarės, teatro vadovės dėka ji Kauno kultūros vandenyse nardė kaip žuvis, tačiau tik atvykusi į didmiestį nebuvo tokia drąsi.

„Per tuos septynerius metus Kauno kultūriniame gyvenime jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Visus pažinojau. Jaučiausi visavertė tos bendruomenės dalis. Nebuvo tokio slenksčio, kad jausčiausi nepatogiai. Tačiau toks didžiausias ir sudėtingiausias slenkstis buvo, kai reikėjo atvažiuoti iš mažo miestelio į universitetą ir įeiti į akademinę bendruomenę, – prisimena ji. – Lygiavertiškai bendrauti su kursiokais buvo nemenkas iššūkis.“

Iššūkio priežastis, anot pašnekovės, buvo tarsi užprogramuota miesto ir kaimo diferenciacijos, o konkrečiau – švietimo tarp miesto ir kaimo mokyklų atskirtis.

Daviau sau pažadą, kad po pusmečio sėdėsiu pirmame suole, diskutuosiu ir būsiu draugais su tais kursiokais. Reikėjo nemažai pastangų, tačiau viskas taip ir įvyko.

„Puikiai atsimenu pirmas paskaitas, kai sėdėjau pačiame gale ir mačiau, kaip sėdintys pirmuose suoluose kursiokai diskutuoja su dėstytojais. Supratau, kad nesuprantu, apie ką jie kalba! Tuomet pasijautė didelė atskirtis tarp miesto ir kaimo mokyklos. Kai kuriais atvejais tie skirtumai buvo juntami labai stipriai.

Daviau sau pažadą, kad po pusmečio sėdėsiu pirmame suole, diskutuosiu ir būsiu draugais su tais kursiokais. Reikėjo nemažai pastangų, tačiau viskas taip ir įvyko“, – pasakoja fraze „viskas įmanoma“ bei šūkiu „džiaukis kiekviena diena“ besivadovaujanti LŠIC vadovė G. Masteikaitė.

Viso pokalbio su G. Masteikaite klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt