Kultūra

2021.07.31 14:01

Kasparo Pociaus atsakas dėl Koršunovo „Otele“ įžvelgto rasizmo: piktos ritės sukasi tuščiai

Kasparas Pocius, filosofas 2021.07.31 14:01

Liepos 19 ir 20 dienomis Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras Vilniuje parodė premjerą – Oskaro Koršunovo pagal Williamo Shakespeare`o pjesę pastatytą spektaklį „Otelas“. Kaip ir buvo galima tikėtis, šis spektaklis tapo lakmuso popierėliu, bandant suvokti Lietuvos visuomenės požiūrį į šiuolaikinio gyvenimo aktualijas, kurios štai kaip tik jau ir čia, mūsų kieme.

Kaip būdinga tikram meno kūriniui, „Otelas“ įsiveržia į dabartį tarsi iš ateities, nubraukia iliuzijų voratinklius ir pradeda kalbėti taip, kaip mes dar nedrįstame, nors, kaip paskutinėje spektaklio scenoje sako Jagas, „žinome, ką žinome“.

Daug ką buvo galima sužinoti, suprasti ir perskaičius teatro kritikės Kristinos Steiblytės straipsnį „Ariadnė atėjo tuščiomis“. Mane, kaip žmogų, prisidėjusį prie šio spektaklio atsiradimo, nustebino tokios kritikos vidinė tuštybė: straipsnio autorė tarsi aklinoje tamsoje bando grumtis su įsivaizduojamu priešu, mosuoja kumščiais, nukreiptais į tą, ko negali nei pamatyti, nei pajusti. Svarbiausia išgiežti neapykantą, nesvarbu kam. Tai tampa akivaizdu, kai ji imasi vertinti Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės atliekamą Otelo vaidmenį.

Perskaičius keletą pastraipų darosi aišku, kodėl kritikei su Otelu „sunku tapatintis ar jį atjausti“. Tačiau šįkart atsakymo ieškoti reikėtų ne spektaklyje, o kai kurių teatro kritikų nesugebėjime, o dar greičiau – nenore matyti, kad laikas ir visuomenė kinta, atsiranda naujos problemos ir nauji vertinimai, kurie – nekeista – sutampa su kintančiomis problemomis ir vertinimais pačioje visuomenėje.

Žiūrovei ar žiūrovui scenoje matomos problemos visiškai aiškios, jam tapatintis su personažais ar juos atjausti nėra sunku. Tuo tarpu kritikė tarsi savo noru vėluoja į šį traukinį, į jį nespėja ir ima tuščiai niršti, o sukurstytas tuščias nirtulys, kaip ir tuščios ritės, kurių prasmės taip ir neperprato minėta kritikė, gimdo reakcingumą, pyktį, drasko ne tik teatro kritikos, bet ir kai kurių visuomenės grupių kūną.

Ruošdamiesi spektakliui su aktoriais ir kūrybine grupe dalyvavome vasaros stovyklose, kuriose jiems, tuomet dar studentams, skaičiau paskaitų ciklą apie šiuolaikinį pasaulį, bandantį pralaužti modernybės žmonijai primestas ribas ir perskyras.

Visa tai, ką pačioje modernybės pradžioje „Otele“ parodė Shakespeare`as, galima matyti kaip didžiųjų modernybės naratyvų – rasizmo, seksizmo, nacionalizmo – užuomazgas, o patį Shakespeare`ą vaizduoti kaip tų perskyrų ideologą.

Taip Shakespeare`ą vertina šiuolaikinės kultūros ir literatūros studijos, kurių interpretacijoms savo paskaitose skyriau daug vietos. Tačiau Shakespeare`ą galima vertinti ir kaip sumanų vidinį savo meto vertybių kritiką, suvokiantį, kad Jago kėslais grįstas, jo neapykantos pinklėmis apipainiotas pasaulis neamžinas, kad naujuosiuose laikuose glūdi ir galimybės sukurti šviesesnį pasaulį visiems. Todėl visos Shakespeare`o dramos yra politinės, todėl visose jose kalbama apie galią, valdžią ir išsilaisvinimą.

Jauniems aktoriams tokios interpretacijos pasirodė artimos, ir jie kartu su nebe pirmame spektaklyje svetimo priėmimo temą nagrinėjančiu režisieriumi Oskaru Koršunovu pademonstravo, kad suprato tai, ko savo pačių noru nesupranta nei kai kurie kritikai, nei dažnas save intelektualu vadinantis žmogus.

Suprato, kad mes gyvename prieštaringumų kupiname pasaulyje, kuriame įsivaizduotų abstrakčių sienų nebėra, todėl kitą priimti reikia ne tokį, koks patiktų tau, o tokį, koks jis yra. Suprato skirtumą tarp paviršutiniškumo ir gelmės, tarp reakcingo uždarumo ir kovingo atvirumo.

Įsiklausė į skirtingus kultūrinius pasakojimus, ne visada išsitenkančius žodžiuose, kurie, būdami pernelyg lėkšti, taip dažnai naudojami tik įsakymams perduoti – kad tai suprastum, nereikia būti šiuolaikybėje puikiai susigaudančiu filosofu, užtenka išgirsti autentišką griot, džiazo ar bliuzo muzikos įrašą.

O kai žiūrovas (-ė) pamatė videomenininko Arčio Dzėrvės sukurtas kompozicijas, liudijančias sunkiausias juodaodžių istorijos akimirkas, ir susiejo jas su „Black Lives Matter“ problematika, visi šie meniniai sprendimai turėjo paaiškėti ir jam. Kaip ir tai, kad šiuolaikinis menas ir ypatingai teatras negali būti atsietas nuo pasaulio, nuo jame vykstančių procesų.

Deja, į Lietuvą pasaulio ir jo įvairialypės patirties įsileidžiama palyginti labai mažai. Nėra įtvirtintų kultūros studijų programų ar literatūros mokslo, gebančio artikuliuoti postkolonijinio pasaulio patirtį, priartinti mus prie pasaulio, su kuriuo vėliau turime susidurti kaktomuša. Nepažįstame tų tautų istorijos, nesuvokiame, su kokiomis problemomis tie žmonės, tos visuomenės susiduria dabar.

Žinoma, kad tai palanku dabartinei pasaulinei galiai, kuri siekia vienu metu priversti šiuolaikines visuomenes megzti išnaudojimu grįstus ekonominius kontaktus ir riboti dalijimąsi galimai maištinga kultūrine patirtimi, priversti vienas kultūras negirdėti tų kovų ir išsilaisvinimo dainų, kurias dainuoja kitų kultūrų ir visuomenių gyventojai.

Bandymas atkirsti teatrą nuo pasaulio ne tik padeda tokiai dominuojančiai ideologijai skverbtis į atomizuotą ir fragmentuotą visuomenės savimonę: jis priverčia kritikos rites suktis tuščiai, ir tuomet pasirodo juodas neapykantos celofanas. Neapykantos pasauliui, kuriame reikia susitikti su kitu, ir neapykantos menui, kuriame reikia galiausiai įsiklausyti į pasaulio garsus ir vibracijas.

Labai gaila, kad mūsų teatro kritikų dalis, užsidariusi abstrakčių meno iliuzijų bokšte, vis dar nepastebi, kad šis bokštas eižėja, vis dar mano, kad estetinis pasaulis sukasi atskirai nuo politinio, ir todėl nesitiki tapti matomais akloje minioje tų, kurie kelia triukšmą dėl Lietuvoje pasirodžiusių daugybės kitokių žmonių, kurių galbūt kažkada pasidarys tiek daug, kad tie kiti taps mumis, o mes – visais kitais. Teatras padeda įvardyti ir amortizuoti šituos procesus, o ką šiuo atžvilgiu daro kritika?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.