Kultūra

2021.07.30 05:30

Koršunovo premjeroje įžvelgė rasizmo prieskonį, bet režisierius rėžia: yra priešingai, o Lietuva – giliai homofobiška, rasistinė šalis

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.30 05:30

Liepos 19 ir 20 dienomis Jaunimo teatre režisierius Oskaras Koršunovas pristatė premjerą – „Otelą“ pagal Williamo Shakespeare`o pjesę. Įvykis gal ir būtų praėjęs nepastebėtas, jei ne teatro kritikės recenzija ir režisieriaus reakcija į ją asmeninėje feisbuko paskyroje.

Recenzijos „Ariadnė atėjo tuščiomis“ autorė teatro kritikė Kristina Steiblytė teigė, kad spektaklio režisierius pasidavė „įsisenėjusiai anglakalbio teatro tradicijai su rasizmo prieskoniu – maurą Otelą vaizduoti juodaodį“. Mat pagrindinį pjesės veikėją įkūnijo juodaodė lietuvių aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė.

O. Koršunovas feisbuke atkirto, kad taip įžeidžiama aktorė, recenzijoje „prasiveržia pats natūraliausias rasizmas“, o LRT.lt teigia, kad jis spektakliu pasisako prieš rasizmą.

Eglės broliai tebevaikšto su dalgiu

LRT.lt klausiamas, kas lėmė sprendimą mauro Otelo vaidmeniui pasitelkti tamsiaodę lietuvių aktorę Oneidą Kunsungą-Vildžiūnienę, O. Koršunovas teigė, kad tai jo reakcija į šio laiko Lietuvos ir pasaulio aktualijas, politinį kontekstą.

OKT/ Vilniaus miesto teatro kartu su Klaipėdos dramos teatru statytas „Otelas“ turėjo atidaryti 2020 metų Avinjono festivalį, laikomą vienu svarbiausių teatro įvykių Europoje, o gal net ir pasaulyje. Deja, dėl pandemijos festivalis tais metais buvo atšauktas.

Režisieriaus žodžiais, Otelas yra ženklinis personažas, patyręs daugybę interpretacijų, turintis milžinišką istorinį kontekstą. Todėl sumanymas šiandien statyti W. Shakespeare`o pjesę, anot O. Koršunovo, yra nepaprastai rizikingas.

„Tokią drąsią idėją išsakiau Avinjono festivalio organizatoriams, lyg eidamas prieš dabartines tendencijas. Tačiau kai išdėsčiau pastatymo koncepciją, rengėjai ne tik pritarė mano sumanymui, bet ir nusprendė, kad šiuo spektakliu festivalis bus atidarytas“, – pasakoja O. Koršunovas.

Anot jo, „Otelas“ ilgai buvo interpretuojamas kaip pavydo drama. Lygiai kaip ir „Venecijos pirklyje“ iki Antrojo pasaulinio karo matyta tik gobšumo tema. Ir visai kiti akcentai pjesėje atsirado po Holokausto.

„Tad ir „Otelo“ akcentai, tarkime, po „Black Lives Matter“ yra pasikeitę. Šiuo atveju įsidėmėtinas personažas yra Jagas – atviras populistas su akivaizdžiu polinkiu į fašizmą. Kiršinimui jis pasitelkia rasės ir kitas temas. Jas matome ir šiandienos Lietuvoje, kai kalbama apie pabėgėlius, LGBT, partnerystę.

Populizmą ilgainiui keičia radikalesni reiškiniai. Kadangi pasirinkau kalbėjimą tokiomis temomis, dėl to ir atsirado sprendimas Otelo vaidmenį siūlyti Oneidai“, – teigia O. Koršunovas.

Kita priežastis – neabejotinas aktorės talentas. Nes Otelo vaidmuo reikalauja didelių pastangų, „reikia turėti širdies raumenį“. O ši aktorė, anot režisieriaus, jį turinti.

Jam apmaudu, kad viešojoje erdvėje išsakyta nuomonė, esą spektaklis yra rasistinis, nors, anot O. Koršunovo, yra kaip tik priešingai.

„Jame pagrindinė – antirasistinė tema. Tačiau man užkliuvo ne pats vertinimas, o kas vyksta mūsų šalyje: pabėgėlių krizė, šeimos gynimo maršai ir panašūs dalykai. Pakartosiu: Lietuva yra giliai homofobiška, rasistinė šalis, ir tai didžiausia jos stigma. Tie Eglės žalčių karalienės broliai kaip vaikščiojo su dalgiais, taip vaikšto iki šiol.“

Tikisi, kad „Otelas“ bus kitoks

Režisierių O. Koršunovą papiktino teatro kritikės K. Steiblytės nuostaba, kad Otelo vaidmeniui jis pasitelkė juodaodę aktorę. Esą šitaip recenzentė rasistiniu pagrindu įžeidžia pačią aktorę O. Kunsungą-Vildžiūnienę, dar pridurdama, kad spektaklyje yra visko, išskyrus patį Otelą.

„Nuoširdžiai nesuprantu, kuo galėjau įžeisti pačią aktorę. Tikrai neturėjau tokios intencijos, nes visada vertinu tik darbus, o ne žmones, – LRT.lt sako „Menų faktūroje“ publikuotos recenzijos autorė. – Man regis, režisierius truputį manipuliuoja tuo, kas iš tiesų yra recenzijoje ir kaip pats ją perskaito.

Tekste parašyta, kad jis pasiduoda anglakalbių teatro tradicijai, kuri turi rasistinį prieskonį – Otelą vaizduoti juodaodį. „Otelas“ apskritai daugelio kritikų vadinamas rasistine pjese. Tad daug kas priklauso nuo to, kaip ji interpretuojama.“

Kritikė mano, kad O. Kunsungos-Vildžiūnienės vaidmuo iš tiesų nėra labai ryškus, beveik nieko nelemiantis. Otelas netampa visaverčiu, atjautos vertu personažu.

Lygiai taip pat, K. Steiblytės manymu, neatskleidžiama ir neigiamo pjesės veikėjo Jago motyvacija, jo sąsajos su šiuolaikinėmis aktualijomis, kurias mini režisierius.

„Jagas naikina, griauna, tačiau mes nežinome, kodėl. Gal ir egzistuoja nemotyvuotas blogis. Tačiau kaip paprastas žmogus negaliu patikėti, kad visa, kas vyksta pasaulyje, daroma tik iš azarto griauti ir naikinti, o ne iš idėjų ir įsitikinimų. Jagas jų neatskleidė“, – pabrėžia K. Steiblytė.

Pasak jos, spektaklyje dominuoja humoras, pokštai, juokeliai apie antrą galą, jie pridengia svarbius akcentus, kurie padėtų geriau suprasti personažų motyvus.

Pašnekovė teigia atkreipusi dėmesį, kad O. Koršunovas jau senokai kalba apie laiką, kuris naikina kitokius, kitaip manančius, kuriančius, gyvenančius. Per tradicijos ir modernybės susidūrimą jo spektakliuose pabrėžiama naujo ir inovatyvaus, keisto ir kitokio sunaikinimo tema. Teatro kritikė pamini režisieriaus spektaklius „Žuvėdra“, „Eglė žalčių karalienė“.

Galiausiai K. Steiblytė išreiškė viltį, kad būsimi žiūrovai pamatys jau kitokį „Otelą“ nei per premjerą.

Menotyrininkė: negalima atskirti talento nuo išvaizdos

„Tai, kad Otelą įkūnija moteris, tikrai netikėta“, – teigia postkolonializmo ir rasės temas tyrinėjanti menotyrininkė Karina Simonson. Anot jos, svarbiausia, kad aktorius būtų pajėgus atskleisti vaidmenį, ir tai, kad ji įkūnijo Otelą – jokia problema.

„Manau, tai puikus pasirinkimas. O. Koršunovas yra toks, kurį visada komentuos. Jei aktorė nebūtų pakankamai talentinga, jos nepasirinktų. Negalima atskirti talento nuo išvaizdos“, – sako menotyrininkė.

„Iš visų vaidmenų turbūt Otelo neturėtų vaidinti juodaodis aktorius“, – 1998 metais pareiškė iš Ganos kilęs britų aktorius Hugh Quarshie. Antraip, anot jo, rizikuojama toleruoti iš pavydo protą praradusio ir baltaodę žmoną nužudžiusio juodaodžio vyro stereotipą.

K. Simonson nusistebėjo tokia mintimi: „Koks sveiko proto žmogus galėtų daryti tokius apibendrinimus? Viena Nigerijos rašytoja pavaizdavo šeimoje smurtaujantį veikėją, visuomenė sukilo – neva visai šaliai užtraukta gėda. Visur yra visokių žmonių.“

Tiesa, H. Quarshie po keliolikos metų pakeitė nuomonę teigdamas, esą juodaodžiui aktoriui tiesiog svarbu turėti omenyje tokį kontekstą.

„Tai labai stiprus žingsnis“

Sprendimą Otelo vaidmenį patikėti moteriai pašnekovė vertina kaip labai stiprų žingsnį. „Nežinau, ar dažnai taip būna, kad moteris vaidintų vyrišką vaidmenį, – sako K. Simonson. – Vis dėlto kai stiprus meno kūrinys, net ir nežinant tų kontekstų jis toks išlieka.“

Anot jos, teatre naudojamos įvairios priemonės – būna spektaklių ir tuščioje scenoje, su muzika ir be jos. „Ir nuo to kokybė mažai tepriklauso, gali būti ir gerai, ir blogai. Lengviau tada, kai seki tradicija, žinai, kad žiūrovas sureaguos, kaip įprasta. Būna, žmonės eina pamatyti grožio, yra tokių, kurie akcentuoja socialinį, istorinį, sukūrimo kontekstą. Nė vienas kelias nėra smerktinas“, – tvirtina menotyrininkė.

K. Simonson nuomone, O. Koršunovas dažnai radikaliai išsako savo poziciją. „Aš taip nerašyčiau, nemanau, kad Lietuva yra giliai homofobiška ir rasistinė šalis“, – režisieriui prieštarauja LRT.lt pašnekovė.

Pasak jos, visuomenė yra traumuota, bet socialiniame tinkle kilusi diskusija apie „Otelą“ yra nekonstruktyvi.

„Labai myliu Lietuvą, čia yra problemų, kurias tenka pripažinti. Nėra mūsų šalis labiau homofobiška ar rasistiška nei kaimyninės, bet dar yra kur tobulėti. Būna ir svetimos gėdos, ir pasididžiavimo akimirkų“, – pripažįsta menotyrininkė.

„Daug ką pasako apie mūsų visuomenę“

„Otelo“ inscenizacijų istorija buvo glaustai apžvelgta britų dienraštyje „The Guardian“. Andrew Dicksono straipsnyje teigiama, kad pjesė teikė puikaus peno rasistams: pradedant „šleikščiais“ Samuelio Tayloro Coleridge`o argumentais, kad būtų „kažkas siaubingo“ įsivaizduoti Dezdemoną „įsimylinčią tikrą juodaodį“, baigiant 19 a. Pietų Afrikoje išpopuliarėjusiomis nykiomis parodijomis.

„W. Shakespeare`o pjesė ir masina, ir glumina svarstant, kaip reikėtų interpretuoti Otelą“, – dienraštyje rašė A. Dicksonas. Anot jo, viena vertus, karalienės Elžbietos laikų teatre buvo gaji tradicija juodaodžius vaizduoti kaip šiurkščius niekšus.

Kita vertus, Venecijos mauras yra pagrindinis pjesės veikėjas, už nuopelnus apdovanotas generolas, tarnaujantis Venecijos valstybei. Kūrinio piktadarys yra baltasis rasistas, pastūmėjantis Otelą link susinaikinimo.

Taip pat, anot A. Dicksono, Otelo istorija gali būti interpretuota kaip neginčytinos emancipacijos veiksmas. Didysis afroamerikiečių aktorius Ira Aldridge`as dėl segregacijos ribojimų negalėjo siekti sceninės karjeros tėvynėje, todėl nuo 4-ojo iki 7-ojo 19 amžiaus dešimtmečio keliavo po Europą ir specializavosi vaidmenyse, įskaitant ir Otelą, kurie pabrėžė jo afrikietišką kilmę.

Pasak „The Guardian“, kai 1987 metais per apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) Johnas Kani Johanesburgo „Markettheatre“ vaidino Otelą ir buvo tik antras istorijoje šį vaidmenį atlikęs juodaodis PAR aktorius, gali pasirodyti, kad spektaklis yra vien apie rasę.

„O kartais, kaip šiuolaikiniame 2012 metų kostiuminiame pastatyme, kur Otelą vaidino juodaodis Adrianas Lesteris, pagrindinio veikėjo odos spalva gali atrodyti beveik atsitiktinė – pjesės tragedija pirmiausia yra pavydas“, – rašė „The Guardian“.

„Tai, kaip mes šią pjesę suprantame, pasako daugiau apie mus nei apie W. Shakespeare`ą“, – reziumavo aktorius H. Quarshie.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.