Kultūra

2021.07.24 09:06

„Pirklių klubo“ ir „Tartle“ architektas Alfredas Trimonis: reikėtų reikalauti iš pastatų, kad jie mūsų nebukintų

Audrius Meška2021.07.24 09:06

„Pirklių klubas“, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, Kultūros paveldo centras – tai tik keli gerai žinomo architekto Alfredo Trimonio Vilniuje suprojektuoti ar rekonstruoti pastatai. Visus juos buvo galima aplankyti atviros architektūros savaitgalį „Open House Vilnius“. „Architektas gali prisidėti prie žmogaus, namo gyventojo ar darbuotojo kasdienybės pagražinimo arba nuspręsti, kad tai nesvarbu, to nereikia“, – kalbėdamas apie architekto atsakomybę teigia A. Trimonis.

Daugiau kaip 30 metų Vokietijoje gyvenančio architekto darbai pripažinti pasaulyje. 2015 m. pasaulio architektūros festivalyje „World Architecture Festival“ A. Trimonio suprojektuotas namas sostinės Turniškių rajone pateko tarp 17-os finalininkų, o 2014 m. pirmą kartą Lietuvos architektūros istorijoje į šio prestižinio konkurso finalinį etapą pateko jo projektas ir rekonstruotas verslo centras „Pirklių klubas“.

„Auga visuomenė, jauni žmonės, jų poreikis yra didesnis ir su jais reikia skaitytis“, – tvirtina A. Trimonis.

– Kai žiūrime į architektūrą, matome statišką materiją, tad ar apskritai galima architektūroje ieškoti jausmo?

– Manau, kad architektūroje ne tik galima, bet ir privaloma ieškoti jausmo. Aplinka, kurioje gyvename, yra funkciška. Jos tikslas – duoti žmogui virš galvos stogą, sienas, kad jis turėtų, kur gyventi. Tai – architektūros pradžiamokslis. Analizuodami giliau pradėtume kalbėti apie proporcijų, formų kalbą. Architektūroje nėra tiesmukiško jausminio pojūčio.

Jeigu išsikeltume tikslą sukurti ne paprastą architektūrinę užduotį, bet viziją ir emociniu pagrindu veikti architektūros subjektą, tai jau būtų aukštesnė kategorija ir joje jau kalbėtume apie jausmus. Reikėtų reikalauti iš aplinkos ir pastatų, kad jie mūsų nebukintų, o skatintų svajoti, žiūrėti į ateitį.

Visi žinome, kad apvali forma susijusi su švelnumu, patrauklumu, kvadratinė ar kubas – turi šiek tiek agresijos, piramidė rodo kryptį į viršų. Tai vienos iš pagrindinių architektūrinių formų, kuriose slypi emocija. Jeigu projektuojant galvojama, kokią emociją žmogui norima sukurti aplinkoje, – prispausti jį prie žemės, pakelti į dangų, vesti į priekį, – tada architektūra įgauna ne tik turinį, bet ir dvasinę funkciją. Architektas, pasitelkdamas dar ir šviesą, pajėgus formuoti žmonių emocijas.

– Kalbant apie šiuolaikinę architektūrą, pastebima tendencija kurti tokius pastatus, kurie neturi nei jausmo, nei aiškios emocijos, su daug stiklo elementų.

Prieš kalbant su jumis kilo mintis, galbūt jausmas architektūroje dabar pereina į tam tikrus monumentalius pastatus (muziejus), kuriais bandoma suteikti tam tikrą jausmą. Pavyzdžiui, Berlyno žydų muziejus, Taline neseniai atidarytas Okupacijų ir laisvės muziejus „Vabamu“, kuriame per architektūrinius sprendimus bandoma sukelti jausmą. Jums neatrodo, kad architektūroje mažėja jausmo?

– Tai vyksta ne tik dabar. Ši tendencija prasidėjo anksčiau, kai atsirado didelis tipinių pastatų poreikis ir juos reikėjo greitai pastatyti. Išaugo kelios kartos žmonių, kurie gyveno tokiuose pastatuose, ir jų sąmonė susiformavo kitokia. Geometrinis švarumas yra tam tikras šiuolaikinės architektūrinės kalbos bruožas. Norint to atsisakyti, eiti kitu keliu, jau reikia drąsos ir noro.

Stiklas yra puiki medžiaga. Anksčiau ar vėliau stiklo plokštumos bus kaip žmogaus oda – kai bus šalta, ji šildys, kai bus šilta, ji šaldys, kai bus daug saulės, ji užtems. Dabar industrija siekia tokių stiklo savybių. Kai technologijos ištobulės, stiklas iš architektūrinės kalbos vis vien neišnyks.

Architektas turi žinoti, ko jis nori. „Jokie“ pastatai ir atsiranda, jei architektas ketina žmonių biure ar pastatuose susodinti tiek, kiek telpa, negalvodamas, kaip jie jausis ar gyvens. Tokie pastatai patenkina tam tikrus žmonių poreikius. Laikui bėgant, manau, jie bus rekonstruoti. Tai vyksta Vakarų Europoje. Pastatai, kurie buvo „jokie“, jei visuomenė juose neranda estetinės, istorinės vertės, yra griaunami arba perdaromi.

– Koks yra funkcionalumo ir estetikos, grožio santykis. Kaip architektui rasti pusiausvyrą, kad funkcija neužgožtų estetikos, kad žmogus jaustųsi pastate gerai, kad jame patirtų tam tikrą įspūdį. Koks pastatas jums būtų tos dermės pavyzdys?

– Funkcija yra neatskiriama estetikos dalis. Projektuodamas gyvenamąjį namą turi išmanyti funkcinius dalykus – atstumus, kad durys atsidarytų, kad spinta tilptų, kad būtų įmanoma įeiti į tualetą. Reikia labai gerai išmanyti funkcionalumą, kad architektūroje galėtum užsiimti jausmais ar estetika.

Išvažiavau į Vokietiją pamatęs, jog Lietuvoje nieko neišmoksiu. Pirmi 5–6 metai buvo labai naudingi: mokiausi, perėmiau tos visuomenės statybos tradicijas, kultūrą. Man tik po kurio laiko atsivėrė akys, kodėl taip statoma.

Negalėčiau išskirti pastato, bet man anglų architektas Normanas Fosteris yra estetikos, funkcijos, jausmų, saviraiškos ir individualumo įsikūnijimas. Stebėdamas jo kūrybą matau, jog šis žmogus turi stuburą. Aiškiai žino, kokios jo vertybės, jų neišduoda. Nori įgyvendinti savo vizijas, parodyti, kad galima į priekį paeiti mažą žingsnelį, atverti kitiems akis, kad galima žiūrėti kitaip.

O Lietuvoje – mano profesorius Algimantas Nasvytis. Jo sukurti pastatai – Centrinis paštas, Neringos viešbutis ir kavinė – to meto Europinio lygio projektai. Tik grįžęs, kai pabūni kitur, tai įvertini.

– O kaip apčiuopti architektūroje jausmą? Ar išvis įmanoma tai padaryti?

– Tikra architektūra veikia emocijas. Veikia ne atskiros medžiagos, o erdvės, jų santykiai – žemas–aukštas, ilgas–siauras ir t. t. Iki Antrojo pasaulinio karo jausmai, grožis architektūroje dar nebuvo svetimi. Nors ir nebuvo visiems priimtini, bet užsakovai ir architektai apie juos galvojo. To laikotarpio architektūroje yra daug pastatų, kurie mane emociškai veikia, pavyzdžių.

Tarkime, pastatai, kurie skirti ryšiui su Dievu ar dangumi palaikyti. Visos bažnyčios yra skirtingos. Ar bažnyčios erdvės dydis lemia emocijų koncentraciją ir poveikį, nesu tikras. Maža lietuviška medinė bažnyčia arba, pavyzdžiui, Šv. Mikalojaus bažnyčia, esanti kitokių erdvių, nenorinti priblokšti, irgi turi emocinį poveikį.

Nereikia norėti, kad kiekvienas mus supantis pastatas turėtų emocinį krūvį. Visuomenė turi įvairių poreikių. Jeigu pradėtume kurti butus tik pagal jausmus, prasilenktume su laiku ir finansais. Bet tam tikrus pastatus, pavyzdžiui, biurus, kuriuose žmonės praleidžia daug laiko, turėtume kurti apgalvotai. Architektas gali prisidėti prie žmogaus, namo gyventojo ar darbuotojo kasdienybės pagražinimo, arba nuspręsti, kad tai nesvarbu, to nereikia. Auga visuomenė, jauni žmonės, jų poreikis yra didesnis ir su jais reikia skaitytis. Galbūt jie ne viską žino arba nežino, jog gali būti kitaip. Tai yra mūsų klaida, nes neparodome kitų kelių.

– Kai kuriuose miestuose jaučiamės gerai. Jų architektūra yra įvairi, pavyzdžiui, Berlynas, jame, bent jau man, gera būti. Bet yra ir kitų pavyzdžių kaip Honkongas ar panašiai, kurie yra beveidžiai ir prislegiantys. Vienas miestas gali suteikti gerą jausmą, o kitas priešingai – jame sunku išbūti. Kaip jums atrodo?

– Be abejonės. Berlyne, Vokietijoje, yra svarbūs kriterijai, kurie neleidžia statant istorinėje aplinkoje daug improvizuoti. Kol atitinki tuos rodiklius, gali projektuoti vienokia ar kitokia architektūrine kalba. Kai tokiame mieste judi, stebi jo aplinką, matai, kad jis yra harmoningas, gatvės nesudarkytos. Bendras miesto vaizdas, gatvės, aikštės, kuriama nuotaika yra teigiama. Tiesiog gerai jautiesi, miestas tavęs nevaro į neviltį.

Honkongas man nėra blogas pavyzdys. Man jis pavyzdys, kaip žmonės gali tokioje mažoje teritorijoje santykinai gerai išspręsti gyvenimo buities klausimus. Jie priversti taip statyti ne todėl, kad jiems tai gražu, jie tiesiog neturi kitų galimybių. Honkonge nematau architektūrinio abejingumo. Dar geresnis pavyzdys, manau, yra Singapūras.

Mano akyse – tai miestas, kuriame architektūra, urbanistika, infrastruktūra su niekuo nepalyginama. Jeigu jie stato pastatą, tai visomis prasmėmis taip gerai, kaip tik gali. Kai pabūni tokiame mieste, pamatai, kad jis yra santykinai toli architektūriškai pažengęs. Jeigu nori patirti netolimą ateitį, reikia ten pabūti.

– O kokią reikšmę jausmams architektūroje turi medžiagos ir medžiagiškumas? Jums atkuriant „Tartle“ ar „Pirklių klubą“ buvo svarbus medžiagos pajautimas? Kiek skiriate dėmesio medžiagoms? Pavyzdžiui, „Tartle“ vienos iš salių sienos yra betoninės, nors kitur sienos yra nudažytos. Ši medžiaga yra gana šalta, tačiau erdvės pojūtis yra šiltas.

– Architektūroje medžiaga yra labai svarbus aspektas. Erdvė formuojama inžinerine dalimi, paskui įprasminama medžiaga – tai, prie ko lietiesi, ką matai akių lygyje. Medžiagiškumas man labai svarbus, nėra jo recepto. Reikia apžiūrėti, kokioje aplinkoje statai – ar tarp istorinių pastatų, ar miške, ar tarp esamų namų, pagal tai pasirinkti savo išraiškos priemones: ar nori likti anonimiškas, ar nori neprovokuodamas įlieti naują medžiagą, ar visai nekreipti dėmesio ir naudoti kitokią.

Dirbant su istoriniu pastatu, reikia turėti atskaitos sistemą. Visada yra gerai jausti santykį tarp seno ir naujo. Tai man yra labai svarbu. Seniai susiformavusioje aplinkoje nenoriu likti anonimiškas, bet kartu nenoriu sukelti pavojaus senajai aplinkai pasirinkdamas neteisingus sprendimus. Reikia rasti santykį ir proporcijas, kiek gali sau leisti suteikti naujumo papildydamas tai, kas jau yra. Jei nori užmegzti dialogą, turi komunikuoti su aplinka.

Ta betonine galerijos dalimi norėjau sukurti emocinę įvairovę. Ateini į vieną erdvę, ją matai, išgyveni, tada eini į kitą, bet staiga atsiduri dar kitoje. Jos draugiškai, harmoningai papildo viena kitą.

– Čia ir architekto asmeninio jautrumo klausimas, ir jo jautrumo pastatui klausimas...

– Tai kaip žmogaus moralinis statusas: ar manai, kad esi vienas, ir kiti tau nerūpi, ar esi visuomenės dalis ir su visais bandai sugyventi? Pastarasis kelias man atrodo priimtinesnis. Jeigu nori dirbti su istoriniais pastatais, privalai atrasti objekto vertybes. Jei jis stovi keletą šimtų metų, tai ne šiaip sau. Reikia rasti tinkamų priemonių ir prikelti jį naujam gyvenimui.

Seno ir naujo santykis, jeigu teisingai naudojamas ir išlaikomas balansas, sukels teigiamas, o ne neigiamas emocijas. Mano prioritetai labai paprasti ir aiškūs. Jeigu matau, kad yra išlikę kas nors sena senojoje pastato dalyje, bandau tais motyvais, naudodamas naują paviršių, kitokį medžiagiškumą, viską atkurti taip, kaip tuo laiku buvo. „Pirklių klubas“ irgi buvo apgriuvęs, be jokios inžinerijos. Norėjau, kad tos erdvės, aplinka liktų nepakitusi, o, statydamas naująją dalį, rėmiausi kontekstualiais principais ir bandžiau sukurti naują tūrį. Šias dvi dalis sujungiau vidiniu kiemu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.