Nors buvo produktyvus pjesių, kelionių aprašymų, romanų ir eilėraščių autorius, Hansas Christianas Andersenas geriausiai žinomas dėl savo pasakų. Jo paties gyvenimas priminė „Bjauriojo ančiuko“ transformaciją. Vaikystėje patyręs nepriteklių, patyčias, tėvo netektį, jis visą gyvenimą turėjo fobijų, tačiau tapo bene garsiausiu pasakų autoriumi.
H. C. Anderseno pasakos, išverstos į daugiau nei 125 kalbas, lengvai suprantamos vaikams, tačiau davė dorybės pamokų ir brandiems skaitytojams. UNESCO duomenimis, H. C. Anderseno kūryba pasaulyje yra aštuntoje vietoje pagal vertimų gausą. Dalis, ypač pirmųjų, vertimų gali būti netikslūs ir galbūt iškraipė jo pasakas. H. C. Andresenas, galima sakyti, yra nuotykių, arba fantastinės pasakos, žanro pradininkas, rašoma americanliterature.com.
Pradinį išsilavinimą turėjęs H. C. Anderseno tėvas sūnų su literatūra supažindino skaitydamas pasakų rinkinį „Tūkstantis ir viena naktis“. H. C. Anderseno motina Anne Marie Andersdatter buvo neraštinga skalbėja. H. C. Andersenas buvo išsiųstas į vietinę neturtingų vaikų mokyklą, ten įgijo pagrindinį išsilavinimą ir turėjo pats save išlaikyti – dirbo audėju, o vėliau – siuvėju.
Keturiolikos jis persikėlė į Kopenhagą ieškoti darbo kaip aktorius. Kadangi pasižymėjo puikiu sopranu, buvo priimtas į Danijos karališkąjį teatrą, tačiau balsas netrukus pasikeitė. Kolega teatre Andersenui pasakė, kad laiko jį poetu. Andersenas pradėjo daug dėmesio skirti rašymui.
Pirmą reikšmingą pagalbą jam suteikė Jonas Collinas, vienas iš Kopenhagos karališkojo teatro režisierių. J. Colinas surinko pinigų, kad jį išleistų mokytis. Andersenui mokykloje nebuvo gera, nes direktorius nebuvo malonus žmogus, užtat ją pabaigęs, Hansas Kristianas galėjo stoti į Kopenhagos universitetą.
Garsiausios H. C. Anderseno pasakos: „Nauji karaliaus drabužiai“, „Karalaitė ant žirnio“, „Sniego Karalienė“, „Bjaurusis ančiukas“. Pagal šiuos jo pasakojimus kuriami baletai, pjesės, animaciniai filmai. „Karalaitė ant žirnio“ paremta Anderseno vaikystėje girdėtomis liaudies pasakomis. „Mažajai undinei“ įtakos galėjo turėti Friedrich de la Motte Fouqué „Undinė“ (1811 m.) ir mitas apie undines. Ši pasaka įtvirtino H. C. Anderseno tarptautinį žinomumą.
H. C. Anderseno „Mergaitė su degtukais“ – viena ne tik graudžiausių, bet ir gražiausių visų laikų kalėdinių istorijų. „Nauji karaliaus drabužiai“ – pasaka, paremta viduramžių ispanų pasakojimais, arabų ir žydų šaltiniais, Andersenas tik kiek pakeitė pabaigą – sceną, kurioje karalius eina procesijoje, papildė vaiko šūksniu: „Karalius be drabužių!“
Kritikams iš pradžių nepatiko plepus, neformalus pasakų stilius ir tariamas „amoralumas“. Anot jų, vaikų literatūra turėjo šviesti, o ne linksminti. Kritikai atgrasė H. C. Anderseną ir kurį laiką jis pasakų neberašė.
Kelionių pasakojimuose susipina dokumentika su jo patirties aprašymais, literatūros kelionių reportažuose pridedama papildomų filosofinių ištraukų apie tai, kas yra autorius, nemirtingumas, kokia grožinės literatūros prigimtis. Kai kuriuose kelionių aprašymuose, pavyzdžiui, po Švediją, yra ir pasakų.
Galiausiai H. C. Andersenas tapo pripažintu autoriumi. Jį rėmė įvairios pasaulio karališkosios šeimos.H. C. Andersenas bendravo su Charlesu Dickensu – abu rašė apie vargingai gyvenančius žmones. Jųdviejų draugystė nutrūko po per ilgos H. C. Anderseno viešnagės pas C. Dickensą – nuo tada C. Dickensas nebeatsakinėjo į Anderseno laiškus.
Pasak mokslininkų, „Bjaurojo ančiuko“ pasaka atspindi paties Anderseno išgyvenimus, rašoma mentalfloss.com. Vaikystėje bendraamžiai jį erzindavo dėl išvaizdos ir aukšto balso. Panašiai kaip bjaurusis ančiukas, H. C. Andersenas tik vėliau gyvenime tapo „gulbe“ – kultūringu, visame pasaulyje žinomu rašytoju.
Pasakojimuose Andersenas veikėjams sukurdavo beviltiškas situacijas, kad perteiktų savo paties traumas: vargingą vaikystę, tėvo netektį, kai būdamas vienuolikametis turėjo dirbti fabrike tam, kad išlaikytų motiną.
H. Cristiano Anderseno pasaka „Undinėlė“ (1837 m.), rašoma mentalfloss.com, buvo daug tamsesnė, nei papasakota „Disney`aus“. Originale princą įsimylėjusiai undinei siūloma įgyti moters pavidalą, bet mainais ji turės nusipjauti liežuvį ir gyventi amžinoje kančioje. Undinės tikslai – meilė ir nemirtinga siela, o tai įmanoma tik tada, jei princas ją įsimylėtų ir vestų.
Kai princas veda kitą, undinėlė nori jį nužudyti, bet galiausiai puola į jūrą ir ištirpsta jūros putose. Jūroje Undinėlei siūloma patekti į dangų mainais į tai, kad 300 metų ji darys gerus darbus.
Pasak mentalfloss.com straipsnio, H. C. Andersenas turėjo daug fobijų: bijojo šunų, bijodamas užsikrėsti parazitais, nevalgė kiaulienos, kelionėse lagamine visada turėjo ilgą virvę, jei tektų gelbėtis nuo gaisro. Pasakojama, jis netgi bijojo, kad netyčia gali būti paskelbtas mirusiu ir palaidotas gyvas, todėl kiekvieną vakarą ant naktinio stalelio palikdavo lapelį su užrašu: „Tik atrodo, kad esu negyvas.“
Nors H. C. Andersenas gyveno ilgą ir visavertį gyvenimą, asmeniniai santykiai jam nelabai sekėsi – taip ir nepatyrė likimo „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Danijos vyriausybė H. C. Anderseną „nacionaline vertybe“ paskelbė maždaug tuo metu, kai jam pradėjo reikštis pirmieji kepenų vėžio simptomai.
