Kultūra

2021.06.20 11:57

Poetas Gintaras Grajauskas paauglystėje svajojo tapti chemiku: įdomu, ko būčiau netekęs

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.20 11:57

„Buvo vienas trumputis eilėraštis, kurį kažkada seniai iš manęs nupirko Švedijos transporto ministerija. Jį, išverstą į švedų kalbą, eksponavo Stokholmo metro ir Švedijos geležinkelio stotyse. Tai vienintelis eilėraštis, už kurį sumokėjo kaip už visą eilėraščių knygą“, – poetės Daivos Čepauskaitės paklaustas, kokia kūrybos kaina, atsako poetas Gintaras Grajauskas.

LRT.lt publikacijų cikle „Menininkai kalbasi“ kūrėjai atsako į tris kolegų klausimus ir patys ko nors jiems svarbaus teiraujasi pačių nuožiūra pasirinktų pašnekovų. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi.

– Esi ir poetas, ir teatro žmogus, ir muzikantas – tikras „daugiafunkcis aparatas“. Įsivaizduoju, kad menas tau tikriausiai suteikė nemažai – premijų, unikalių draugų, savitą mąstymą ir požiūrį, įdomų darbą ir t. t. Bet man įdomi tamsioji reiškinio pusė... Ką buvimas menininku iš tavęs atėmė? Ko netekai? – klausia Daiva Čepauskaitė. Gintaras Grajauskas atsako:

– Kaip ir kiekvienas daugiafunkcis aparatas, galiu dažniau būti naudingas ir užimu mažiau vietos negu specializuoti prietaisai. Suteikė tikrai nemažai – visų pirma galimybę pažvelgti į menus, o ir į patį gyvenimą, išeinant iš savo kiauto, už siaurų profesijos rėmų.

Suteikė ir suvokimą, kad aiškios skirties tarp menų nėra, kad viskas yra tos pačios visumos dalys, kad visur galioja tie patys formos principai, kad vylingoji kadencija visiškai tinkama ir literatūroje, o rondo yra ir teatrinė priemonė. Tai svarbiau už visas premijas.

Pasijutau kaip kaimo muzikantas kokioje gegužinėje.

Ką atėmė? Kažkada, senokai jau, buvau truputį nuliūdęs, kai į galvą šovė mintis, kad ta stebėtojo pozicija, kuri reikalauja tam tikros fizinės ir dvasinės distancijos, atriboja tave nuo dalyvavimo gyvenime. Pasijutau kaip kaimo muzikantas kokioje gegužinėje – visi šoka, linksminasi, flirtuoja, o jis vienintelis sėdi su savo armonika, groja ir stebi, kaip gražiai gyvenimas eina pro šalį. Tikėtina, kad jis apskritai niekada su niekuo nėra šokęs ir niekada nešoks. Toks jo darbas. Paskui supratau, kad tai ne tiek tragiška, kiek komiška: taigi pats ir pasirinkai tą stebėtojo poziciją, nes tau iš tiesų įdomiau stebėti, o ir šokėjas iš tavęs greičiausiai būtų nekoks.

Dabar atsakyčiau taip: nieko neatėmė. Ko norėjau, tą ir gavau. Tik pradžioje dar nelabai žinojau, ko noriu.

Neskaičiuojant vaikiškos, bet labai didelės svajonės tapti lakūnu, paauglystėje buvau užsidegęs tapti chemiku. Bet pasikalbėjus su išmanančiu žmogumi, kuris vaizdingai papasakojo, kaip aš dirbsiu gamyklos technologu ir kasdien laboratorijoje tikrinsiu vis to paties produkto atitikimą standartui, noras prapuolė. Įdomu, ko būčiau netekęs būdamas chemikas.

Stambiu planu. Gintaras Grajauskas

– Šį klausimą padiktavo tavo paties mintis: „Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose gražumo, meniškumo tėra tik būtinas minimumas.“ Kas tau gyvenime yra būtinas minimumas?

– Gyvenime tas minimumas iš tiesų labai menkas – maistas, šiluma, stogas virš galvos. Tai, kas palaiko gyvastį. Jei dar yra ir vienas kitas mylimas žmogus šalia – tai jau minimumo maksimumas.

Turiu penketą gražių skrybėlių, kurių nenešioju, nes jaučiuosi per mažai joms gražus.

Turiu gerokai daugiau už minimumą. Turiu visokių daiktų – kai kurie kartais būna reikalingi, kai kurių niekada taip ir neprireikė. Turiu visokių savo juokingų pasižaidimų, pavyzdžiui, išmaniąją šiukšliadėžę.

Turiu ir šį tą „dėl gražumo“ – kad ir penketą skrybėlių, kurių beveik nenešioju, nes jaučiuosi per mažai gražus tokioms gražioms skrybėlėms. Eilėraščiuose pavyksta labiau save suvaldyti, ten esu arčiau to būtino minimumo.

– Kiek kainuoja tavo eilėraštis?

– Kiek eilėraštis kainuoja man pačiam? Nemažai, nes eilėraščių rašymas, ta stebėtojo pozicija gerokai trukdo komunikuoti su žmonėmis. Paverčia tave tokiu įtartinu tyleniu. Tylia kiaule, knisančia gilią šaknį. Ji viską stebi ir, kai tik pasitaikys proga, stvers tave ir pagamins iš tavęs eilėraštį. Artimiausieji jau žino, kad va dabar su tavimi nebeverta šnekėtis, nes tavo galvoje jau sukasi visai kitos mintys. Ir tu gali net ir bendrauti visai pakenčiamai, palaikyti pokalbį, bet iš tiesų nesi su jais.

Tai vienintelis eilėraštis, už kurį sumokėjo kaip už visą eilėraščių knygą. Buvo smagu ir keista.

Kiek moka už eilėraštį? Nežinau, gal kokius dešimt eurų. Bet visgi supranta, kad čia net ne honoraras, o tik simbolinis bonusas, maloniai nuteikiantis sausainiukas prie kavos.

Tiesa, buvo vienas trumputis eilėraštis, kurį kažkada seniai iš manęs nupirko Švedijos transporto ministerija. Jį, išverstą į švedų kalbą, eksponavo Stokholmo metro ir Švedijos geležinkelio stotyse. Tai vienintelis eilėraštis, už kurį sumokėjo kaip už visą eilėraščių knygą. Buvo smagu ir keista.

Kas yra interneto centre

mistikai sako:
interneto centre tupi voras

netiesa netupi

sako profiai

tai tik didžiausias
pasaulio šiukšlynas
pilnas benamių
su naršyklėmis

įdomiausia jog internetas
yra Niekur

mes ten turime
savo adresus

Trys Gintaro Grajausko klausimai būsimam pašnekovui:

Nuojauta sako, kad jauti dėkingumą gyvenimui. Bet gal visgi kokią smulkią detalę būtum linkęs paredaguoti? Ko dar norėtum išmokti, o ką gal verčiau pamirštum?

Ar jautiesi įgavęs kokios nors gyvenimo išminties? Kas ji apskritai yra, jei yra iš viso? Kokiais keliais ji ateina? Ar tiesiog paprastai – „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“, ir tiek?

Kaip leidi savo laiką, kai nerašai ir negalvoji apie rašymą, filmavimus, spektaklius ir kitokius rimtus reikalus? Turi kur pabėgti nuo visko, kai labai įsiėda?

„Poezijos pavasaris“ – eiles skaito Gintaras Grajauskas

Keli Gintaro Grajausko eilėraščiai:

**

Kaip gyveni?
Kaip kada. Kaip išeina.

Sportuoti pradėjau.
Vaikštau kasdien į baseiną.

Kaip gyveni?
Saulių atsimeni? Numirė.

Miršta visi viens po kito.
Iš eilės, lyg pagal numerį.

Kaip gyveni?
Turiu pinigų, gavau algą.

Prisipirkau avokadų.
Mėsos nebevalgau.

Kaip gyveni?
Dabar švenčiu, geriu vyną.

Aš klausiu, kaip tu gyveni?
Ak taip. Vienišyn vis.

Rūkas. Procesija

išeiviai, ateiviai, praeiviai
kreivės, kareiviai, jūreiviai

buksyrai, fakyrai, punktyrai
moterys, kūdikiai, vyrai
rodyklės ir orientyrai

ėjo, nuėjo su vėju
buvo, subuvo, praėjo

tyliai bežiūrint šlavėjui
rymančiam ant savo šluotos

paskutinis štai plaukia luotas

jame lėtas skylėtas skeletas
jame senas bepročio chalatas
jame senas charono chitonas

**

betgi juokingas užsiėmimas,
kai pagalvoji:
kas rytą valau dantis
savo kaukolei

Apie garines mašinas

kai žmogus gimsta, jo kūne
būna 75-80 proc. vandens

peržengus 50 metų, kūne
lieka vos 50 proc. vandens

duonos riekėje ir labai sename
žmoguje yra 33 proc. vandens

toliau jau viskas: anei duonos,
anei žmogaus - vien džiūvėsiai

**

Dėl visko kalti baltieji.
Dėl visko kalti juodieji.

Dėl visko kalti policininkai.
Dėl visko kalti vaistininkai.

Dėl visko kalti pašalpiniai.
Dėl visko kalti bankininkai.

Dėl visko kalti žydai.
Dėl visko kalti lietuviai.

Dėl visko kalti musulmonai.
Dėl visko kalti krikščionys.

Dėl visko kalti pėstieji.
Dėl visko kalti vairuotojai.

Iš tiesų tai durniai
dėl visko kalti.

Bet ir jie nekalti
kad durniai.

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Gintaras Grajauskas. Mergaitė, kurios bijojo Dievas I d.
Gintaras Grajauskas. Mergaitė, kurios bijojo Dievas II d.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt