Kultūra

2021.06.13 12:10

Poetė Daiva Čepauskaitė: iš kur man žinoti, ką gali ir ko negali ta lakštingala

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.13 12:10

Net jei poezijos daugiau nebekuri, paskutinę eilutę parašei kadai kadės, skaitytojų sąmonėje visų pirma išliksi kaip poetas. Cikle „Menininkai kalbasi“ – būtent šis atvejis: poetė, dramaturgė Daiva Čepauskaitė, atsakydama į aktorės Airidos Gintautaitės klausimus prisipažįsta, kad eilėraščiai šiuo metu nebesirašo. Nors jos atsakymai ir publikuojami eilėraščiai dar kartą liudija ypatingą poezijos gaivalą. Įsitikinkite.

Ciklas „Menininkai kalbasi“ pristato autorius ir jų kūrybą – užrašytus, iliustruotus, filmuotus ar įgarsintus jos pavyzdžius. Menininkai atsako į tris kolegų klausimus ir patys klausia kitų savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi. D. Čepauskaitė – 15-ta pokalbių estafetės dalyvė.

„Daivą pažįstu netiesiogiai jau daug metų. Pirma pažintis buvo, kai ji suvaidino Elektrą Gintaro Varno spektaklyje „Elektrai skirta gedėti“. Pažinau Ją kaip aktorę, tik paskui sužinojau, kad Ji rašo, kuria eiles“, – teigė aktorė Airida Gintautaitė. Ankstesnėje ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijoje ji atsakė į menininkės Aurelijos Maknytės klausimus, o atsakyti į savuosius pasirinko D. Čepauskaitę.

Sakė nenutuokianti, kodėl būtent ją. „Pajutau, kad su Daiva noriu truputį „iškalbėti“ pasaulį ne buitine kalba. Na, man žodis yra paslaptinga substancija, kuri „nuteka“ nuo lūpų“, – atskleidė A. Gintautaitė.

Tad tegul teka jos klausimai poetei, dramaturgei D. Čepauskaitei:

– „Žodžiu galima užmušti, galima prikelti mirusį“ – tas posakis pasidarė labai nuvalkiotas, nors prasmė gili, tik ne visi jau ją girdi. Norėčiau paklausti: kuris Tavo eilėraštis yra labiausiai apie tai?.. Labai laukčiau, kad pasidalytum juo.

– Perskaičiusi Tavo klausimą, pirmiausia pradėjau galvoti, ar galima užmušti arba prikelti pačiu eilėraščiu, juk jis irgi iš žodžių... Būtų visai įdomu, jei galėtume kariauti eilėraščiais arba jais gydyti. Bet iš tiesų eilėraštis neturi jokio praktinio pritaikymo. Jis netarnauja nei piktiems, nei kilniems tikslams. Jis niekam netarnauja.

Netikiu mesijais, kurie ateina gelbėti pasaulio, keisti žmonijos, gydyti sielų savo eilėraščiais. Tikiu, kad žodžiu galima užmušti arba prikelti, tačiau tam nereikia eilėraščio. Viešoje erdvėje nuolat kapojamės žodžiais kaip ginklais ir taikomės į skaudžiausias priešininko vietas. Turbūt kiekvienas esame patyrę vienokį ar kitokį žodžio smūgį.

Žinoma, rašydama eilėraštį nesiekiu nei žaloti, nei glostyti. Kai rašau, preparuoju pasaulį... Krapštausi po metafizinius dirvožemius, sielos šiukšlynus, debesis, atidenginėju būties sluoksnius ir mėginu išsiaiškinti pasaulio ar žmogaus dvasinę sandarą. Man tiesiog įdomu atversti pasaulį nauja puse, įvardyti tai, ką matau, ką jaučiu, ir tiek...

Nerašau niekam ir dėl nieko, tik pati dėl savęs ir tik tada, kai reikia man pačiai.

Nerašau niekam ir dėl nieko, tik pati dėl savęs ir tik tada, kai reikia man pačiai. Bet kažkokį poveikį eilėraštis turbūt turi turėti, kitaip jis tik tuštuma. Geras eilėraštis man tas, kuris sujudina, supurto, įsigauna į smegenis vėjo šuoru, suvelia mūsų pilkąsias ląsteles ir sudaro naujas jungtis.

Todėl perskaitę eilėraštį mes nebesame tokie patys, kokie buvome. Pokyčiai nematomi, bet esminiai. Tačiau jei Tu klausi, kuris mano eilėraštis labiausiai kalba apie žodžio galią, tai gal šitas?

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus – vanduo vertikalus –
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,

taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj – vilty,

vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,

ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.


– Ar poetas ir detektyvas, tiriantis nusikaltimą, turi bendrų bruožų? Jei ne, tai ne, jei taip – kokių?

– Galima rasti bendrumų arba juos sugalvoti. Tarkim, rašau eilėraštį, o įsivaizduoju, kad tiriu žmogžudystę. Rastas lavonas, sukniubęs savo namų virtuvėje... Nuodugniai apžiūriu nusikaltimo vietą – ant stalo nebaigtas gerti arbatos puodelis ir prakąstas sausainis, ieškau nusikaltimo įrankio – nieko nerandu, jokių grumtynių pėdsakų, švaru, tvarkinga, ieškau motyvo, apklausiu liudininkus – žmogus gyveno įprastą gyvenimą, buvo mandagus, su niekuo nekonfliktavo, priešų neturėjo, vienintelis įtariamasis – liūdesys, seku jį, renku įkalčius. Tyrimas begalinis: turiu išsiaiškinti liūdesio prigimtį, kilmės vietą, gimimo sąlygas, vystymosi eigą, moduliacijas, modifikacijas, mutacijas, jo toksiškumą žmogui, veikimo būdus ir t.t.

Poezijos rašymas iš tiesų yra analizė, tyrimas, stebėjimas, gebėjimas susieti detales, rasti priežastingumus ir dėsningumus. Tai žiūrėjimas gilyn ir gebėjimas įžvelgti tai, kas nematoma plika akimi arba tai, ko kiti nepastebi. Tai nuolatinės pastangos užčiuopti esmę, šerdį, aukso grūdą, vertikalę.


– Kai buvau labai jauna, svarsčiau išleisti savo eilėraštukų knygelę. Bet nepasitikėjimas, kad galiu nebūti kam nors įdomi, sulaikė nuo to žingsnio. Ir dar stabdė frazė, kurią nuolat girdėjau: „Lakštingala negali nečiulbėti.“ Galėjau be tų savo eilėraščių. Jei tau duota (poetai, mano manymu, būna ne savo noru, tiesiog kitaip jie negali), jokie nepasitikėjimai nestabdo... Tu man esi Poetė! Klausimas ne į temą: ar skirstai eilėraščius pagal spalvas, kvapus? Jei ne, tai gal gali bent vienam priskirti? Tiesą sakant, norėčiau daugiau nei vienam. Koks pavadinimas ir koks kvapas? Skaniai suskaitysiu. Ačiū Tau, Daiva.

– Iš kur man žinoti, ką gali ir ko negali ta lakštingala... Neturiu supratimo. Bet – taip, rašiau tada, kai jaučiau vidinį poreikį ir tikrai negalvojau, ar būsiu kam įdomi ar ne.

Ir sutinku su Tavim, kad poetu tampama turbūt lyg ir ne savo noru. Gal yra tokių, kurie labai norėjo tapti poetais ir tapo, nežinau. Aš niekada nenorėjau, nesistengiau, nekėliau sau tokio uždavinio, net neįsivaizdavau, kaip tai daroma. Pradėjau rašyti ir tiek.

Paauglystėje vienas griebia gitarą, kitas teptuką, dar kitas fotoaparatą, dar kitas cigaretę ir pradeda gyventi. Aš pradėjau rašyti. Tiesiog savaime mano mintys rado tokią išraišką. Galbūt tai buvo mano būdas suprasti ir prisijaukinti didelį nepažįstamą pasaulį. Rašiau tada, kai rašėsi.

Dabar nebesirašo. Sąmoningai eilėraščių rašymą įvardiju kaip kažkokį autonominį procesą, nepaklūstantį mano valiai. Niekada ir nesistengiau, kad paklustų. Jau keleri metai neberašau eilėraščių ir nededu jokių valios pastangų, kad juos rašyčiau. Kurį laiką buvo liūdna, ilgėjausi tos būsenos, to nėrimo į kitas dimensijas, dabar nebe.

Kurį laiką buvo liūdna, ilgėjausi tos būsenos, to nėrimo į kitas dimensijas, dabar nebe.

Rašau daugybę kitų tekstų, kitaip tariant, tyrinėju pasaulį kitais įrankiais. Galbūt slapta vis dar laukiu to vėjo šuoro, sujaukiančio smegenis, o gal ir ne. Tiesiog dabar galiu nerašyti eilėraščių ir nerašau.

Kalbantys tekstai. Susitikimas su menininke Daiva Čepauskaite

O dabar grįžtu prie Tavo klausimo – ar skirstau eilėraščius pagal spalvas, kvapus? Iš tiesų, ne. Niekada taip neskirsčiau, net nemėginau. Bet priimu Tavo iššūkį ir pabandysiu. Tarkim eilėraštis „Štai ir viskas...“, kuris iš tiesų yra apie mirtį, galėtų būti mėlynų slyvų spalvos. Ir kvepia tomis slyvomis, gal šiek tiek papuvusiomis, dar kvepia šalna, šviežiu pirmu ledu...

Štai ir viskas. Ruduo. Ledo randas užtraukė
pirštų antspaudus ir įkandimų žymes,
vėjy bluko kakta, vieniša lyg palaukė,
laukdama kol pridengs, saują žemių užmes.

Štai ir viskas. Kažkas nesiliovė dar inkštęs
iš po žemių lyg spalio vada dar gyva.
Mažas vaisius širdies, toks prinokęs ir minkštas,
švelniai suposi tarsi pamėlus slyva.

Dar šiek tiek ratilų, dar šiek tiek nesvarumo,
lyg ėjai ne ledu – drungno pieno plėve.
Dar šiek tiek pakelėj išsižergusio krūmo,
dar šiek tiek smegenų po pilkąją žieve.

Dar šie tiek nuolankumo, tuštybės ir teksto,
baimės, triukšmo, klaidų ir tuščių skambesių,
ir žmogaus dar šiek tiek, tokio šilto ir megzto,
dar šiek tiek padugnių ir dar padebesių.

Štai ir viskas. Daugiau būtų kvaila tikėtis.
Nebereikia daugiau. Ir nešioti sunku.
Vėjy plazda dangus, išsivertęs lyg skėtis,
kliba dievas-kaliausė geltonu švarku.

Štai ir viskas. Viršuj debesėlis nubrizgęs
tarsi kojinė, džiūti seniai palikta.
Bumsi mėlynos slyvos į pašalą. Viskas.
Dievas liūdi. Ir blunka. Ir temsta kakta.

Krenta grumstas į kūną, užspausdamas nervą.
Toks gyvenimas. Ir amžinybė tokia.
Tyliai krūpteli dievo kišenėje lerva,
baltutėlė lyg nuotaka pudros rūke.

Norėjai kažko skanaus, o aš tau kažkokių puvėkų pasiūliau. Gerai, paieškosiu ko nors gardesnio. Šitas gelsvas... Kvepia kriaušėm, vašku ir poteriais. Dar dulkėtu žvyrkeliu vasarą.

Kvepia kriaušėm, vašku ir poteriais
mažo miesto aikštė tyli.
Gieda alpios šventoriaus moterys.
Taip jauku. Užsimiršt gali.

Blunka gelsvos rugpjūčio strazdanos,
paauksuota veidų šalna,
lyg dulkėta plaštakė brazdinas
viršum aikštės naktis gležna,

koketuodama merkia rudeniui.
Ne tamsa – sutema aplink,
Ir senutę it gelsvą trupinį
nešas varna rugsėjo link.

Trys Daivos Čepauskaitės klausimai būsimam pašnekovui – poetui:

Esi ir poetas, ir teatro žmogus, ir muzikantas – tikras „daugiafunkcinis aparatas“. Įsivaizduoju, kad menas tau suteikė tikriausiai nemažai – premijų, unikalių draugų, savitą mąstymą ir požiūrį, įdomų darbą ir t.t. ir pan. Bet man įdomi tamsioji reiškinio pusė... Ką buvimas menininku iš tavęs atėmė? Ko netekai?

Šį klausimą padiktavo tavo paties mintis: „Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo“, „meniškumo“ tėra tik būtinas minimumas“. Kas tau gyvenime yra „būtinas minimumas“?

Kiek kainuoja tavo eilėraštis?



Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.