Kultūra

2021.06.16 20:31

Ažvinčių sengirė pasakoja: sunkiausia buvo atlaikyti sovietinę kvailybę, dabar – privatininko šventenybę

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.16 20:31

Senieji Lietuvos miškai atlaikė baudžiavą, sovietmetį, didžiąsias sausras. „O ar atlaikys nepriklausomą Lietuvą?“ – juokais, kiek dramatizuodamas klausiu publicisto, gamtos mokslų daktaro Broniaus Šablevičiaus. Ignalinoje gyvenantis gamtininkas, ėjęs Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausiojo ekologo pareigas, sako, kad didžiausią grėsmę miškams kelia privati nuosavybė. Ir oriai, net kiek didžiuodamasis vedžioja po valstybės saugomą Ažvinčių sengirę.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandami unikalūs žmonės ir išskirtinės jų istorijos, kūrybiški verslai ir aukštyn kojomis apversti gyvenimai, įspūdingi muziejai ir gamtos perlai. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Į šešėlių karalystę – tik mažomis grupėmis

Ignalina pasitinka vasariškais, saulėtais orais. Ir renovuotais daugiabučiais. Visais. Metas dar gana ankstus, miestelio centras ties geležinkelio stotimi – gyvas, dalykiškas, gausu žmonių ir automobilių. Mat pataikėme atvažiuoti turgaus dieną. Jei nežinotum, manytum atsidūręs kurio nors didmiesčio mikrorajone.

Ignalinoje mus pasitinka B. Šablevičius, Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbęs nuo 1977 metų (parkas įsteigtas 1974-aisiais). Dabar jau išėjęs į pensiją, niekam nepriklausantis, nuo nieko nepriklausomas. Tad pabrėžia galįs kalbėti drąsiau, pasakyti daugiau.

Iš pradžių pasako taip: „Ignalinos kraštas kaip turistinė rekreacinė teritorija garsėja seniai. Tačiau sovietmečiu ji lietuvių buvo neatrasta. Užtat ją atrasdavo iš Vladivostoko, Chabarovsko, Kamčiatkos atvažiavę rusai. Lietuviai rodė mažai dėmesio. O dabar viskas priešingai – tai ežerų, upių, miškų ir gražių peizažų kraštas.“

Iš anksto sutarta, kad Bronius mums parodys Ažvinčių sengirę, rezervatinę, ypač saugomą nacionalinio parko teritoriją. Į tą pusę tuoj pat ir pajudame.

„Lankytis rezervate (tad ir raginti lankytis) draudžia Nacionalinio parko nuostatai. Tačiau galimos išimtys labai mažoms grupelėms. Čia niekada nebuvo gausių ekskursijų“, – klausiamas, ar reklamuodami saugomą mišką nepadarysime žalos, atsako mūsų vedlys, kai pasiekę tikslą išsilaipiname.

Anot jo, žmonės šiame miške ir nesilanko. „Nes, tarkime, valgomų grybų jame nėra. Tanki, tamsi ir vėsi aplinka jiems nepalanki. Taip pat čia nėra ir uogų“, – aiškina mokslininkas.

Įšokę į botus iš pradžių žengiame vadinamąja kvartaline linija, suarta juosta, saugančia mišką nuo gaisro. Paskiau jau neriame į pačią glūdumą, gaivią, paukščių balsais (ir uodų smuikais) gyvą šešėlių karaliją.

Miškininkai verkė krokodilo ašaromis

1 tūkst. ha teritoriją aprėpianti Ažvinčių sengirė išskirtinė. Kito tokio tipo – taigos – miško Lietuvoje nėra. Jame vyrauja spygliuočiai, šimtametės pušys, jas pamažu išstumiančios eglės. Pažemėje karaliauja kiškio kopūstai, samanos.

Vietinių gyventojų protėviai dar nuo baudžiavos laikų Ažvinčių mišką labai tausojo, pasak B. Šablevičiaus, išliko liudijimų, kad kirtimus visada stengėsi perkelti į kitas vietas. „Net ir po Antrojo pasaulinio karo jis buvo saugomas. Nežinau kodėl – ar taip susiklostė istoriškai, ar etnografiškai...“ – svarsto palydovas.

Dėl šios priežasties, kai atsirado Aukštaitijos nacionalinis parkas, nebūta jokių ginčų, jokių kitų alternatyvų, kur įkurti rezervatinę zoną. Moksliniu požiūriu ypač vertingas yra jos dirvožemis, miško paklotė – nepaliesta žmogaus ūkinės veiklos ir gaisrų. Toks miškas buvo puikus objektas ekologijos, botanikos, geografijos, fizikos tyrinėjimams.

Anot B. Šablevičiaus, sunkiausiai sekėsi atlaikyti sovietmetį: seno kirpimo miškininkai, išauklėti, kad miškas – tai mediena, krokodilo ašaromis verkė, kiek nenaudojamo miško „stovi“ ir kaip jis „griūva“ ant žemės ir „pūva“.

Lietuvos eglių likimas – beviltiškas

Atlaikė sengirė ir sausrų kataklizmą, eglynų džiūvimą 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Pasak pašnekovo, miškas nemiršta nuvirtus medžiams. Jis nuolat atsistato, nes tai – gyvas organizmas. Eglei išvirtus, krituolės kaimynystėje atsiveria šviesesnė, saulėta erdvė. Tai šansas stiebtis jauniems medeliams.

„Didžiosios sausros metais buvo įdomu stebėti, kaip per visą nuvirtusios storos, drėgnos eglės kamieno ilgį iš sėklų išdygo jaunutės eglaitės“, – prisimena gamtininkas.

Jam kiek liūdna, kad tokiu būdu Ažvinčių sengirė atjaunėjo, ilgaamžes pušis keičia gerokai trumpiau gyvuojančios eglės. Anksčiau, spėja, šioje vietoje ošė pušynas, tačiau nuvirtusios pušys nebeatauga, net specialiai sodinamos.

Neauga ir drebulės, liepos, klevai. Ir ąžuolai, styptelėję kelis metrus, tuoj pradeda degraduoti. Tai unikalaus dirvožemio ir drėgmės pasekmė.

„Pradėję kasti dirvožemio profilį atrastume 15–20 centimetrų juodos paklotės sluoksnį. Giliau bus smėlio, žvyro, dar giliau galbūt rastume molio. Dėl šios priežasties čia neauga drėgmę mėgstantys medžiai“, – aiškina mokslininkas. Sengirės šešėlius pakenčia tik kiškio kopūstai.

Eglės šaknys skleidžiasi dirvos paviršiumi, todėl sausringą vasarą joms sunkiau pasiekti vandenį. Taip pat jos kenčia karštį, nes tai šiaurinių platumų medis.

„Apskritai šylant klimatui Lietuvoje eglių likimas yra beviltiškas ir liūdnas. Galiausiai jos savaime pasitrauks, Lietuvoje jų neliks“, – prognozuoja B. Šablevičius.

„Savo „žemkėse“ jie apie mišką tiek ir teišmano“

Senieji Lietuvos miškai atlaikė baudžiavą, sovietmetį, didžiąsias sausras. „Ar atlaikys nepriklausomą Lietuvą?“ – juokdamasis klausiu gamtininko. Štai pagarsėjęs Punios šilas, kuriame miškininkai reikia nereikia vykdo atrankinius sanitarinius ir kitokius kirtimus, savo veiksmus motyvuodami kinivarpų (žievėgraužių tipografų) invazija...

Šie vabalėliai, B. Šablevičiaus teigimu, gyvena jau tūkstančius metų ir niekuo miškui nekenkia – žalos pridaro sausra, išdžiovindama egles. Kinivarpos – uosle gyvenantys vabalėliai, jos jaučia džiūstančios eglės kvapą, po žieve deda kiaušinėlius.

Į sveiką, žaliuojančią eglę, anot jo, kinivarpos neskrenda, nes vos pragraužus skylutę medis sureaguoja išleisdamas sakus, jie paskandina vabaliuką ir užklijuoja skylutę.

„O miškininkai jau ir šaukia – taigi kinivarpos sugraužė eglyną! Savo „žemkėse“ jie apie mišką tik tiek ir težino: „kirsti“, „sodinti“, „saugoti nuo briedžių“. Ekologija jiems visiškai nepažįstama, svetima“, – rėžia mokslininkas.

O užvis didžiausią grėsmę miškams, anot ekologo, kelia privati nuosavybė. „Miškai turėtų būti nacijos turtas. O dabar kiekvienas savo miške yra feodalas, kunigaikštis. Nori – leidžia, nori – draudžia. Nuosavybė tapo šventenybe, šventa karve. Išdalyti sklypus privatininkams nacionaliniuose parkuose prasilenkia su visais gamtosaugos principais. Valstybė turėtų valdyti šiuos miškus“, – įsitikinęs B. Šablevičius.

Gamtininkas prisibijo meškos

Sengirėje ypatingų žvėrių nėra. Netrūksta gyvačių, žalčių, driežų, yra vilkų, šernų. Tačiau labai netikėtai ir visai be reikalo, anot B. Šablevičiaus, nacionalinio parko miškuose paplito elniai, niekada čia negyvenę.

Jis pats jaučiasi prie to prisidėjęs, vadina šiuos žvėris svetimkūniais. „1979 metais padėjau juos gabenti iš Šiaurės Lietuvos, Joniškio rajono. Mano akivaizdoje medžioklės tikslais atvežė ir paleido 19 elnių. Buvo toks centrinės valdžios įsakymas. Juk valdžioje tada ištisai sėdėjo medžiotojai – nuo pirmųjų partijos sekretorių iki ministrų ir žemesnių“, – pasakoja kelionės vadovas.

LRT.lt „Aplink Lietuvą“: pokalbis su Broniumi Šablevičiumi Aukštaitijos nacionaliniame parke, Ažvinčių sengirėje

LRT.lt „Aplink Lietuvą“: pokalbis su Broniumi Šablevičiumi Aukštaitijos nacionaliniame parke, Ažvinčių sengirėje

Gamtos požiūriu tai ne tik kvailystė, bet tikras nusikaltimas. Mat lapuotynais mintantys žvėrys žaloja sengirės medžius, spygliuočių kamiene palieka negyjančius tamsius randus.

Vis dažnesni, anot B. Šablevičiaus, liudijimai apie pastebėtą mešką. Tai iš medžiotojų bokštelio lepečkojė pastebima, tai kvartalinėje linijoje savo pėdsakų palieka.

„Periodiškai pradėjo klajoti meškos. Anksčiau, sovietmečiu, nė minties apie tai nekilo. Visada vaikščiodavau naktimis, nes naktiniai paukščiai buvo mano tyrinėjimų sritis. O dabar jau prisibijau eiti vienas“, – savo nerimą išsako gamtininkas. Ir kitiems pataria nekelti į sengirę kojos.

Be Ažvinčių, Lietuvoje dar yra Punios šilo sengirė. Nedidelę Juodkrantės sengirę, pasak pašnekovo, grasina pražudyti kormoranai, nes niekas deramai jų nestabdo. „Ko gero, Juodkrantės pušys Lietuvoje yra pačios seniausios, amžiumi lygiuojasi į Vilniaus Vingio parko pušyną“, – sako jis.

Mokslininkas jaučia, kad šiuo metu domėjimasis sengire suvangėjo. „Galbūt tai laikina“, – viliasi B. Šablevičius, kai atsisveikiname iki kito susitikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.