Kultūra

2021.06.09 20:42

Reformatų skvero rekonstrukcija beveik baigta: kaip jis atrodys ir kokių būta alternatyvų

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.06.09 20:42

Šią savaitę feisbuke buvo paskelbta beveik užbaigto rekonstruoti Reformatų skvero nuotraukų ir vėl įsižiebė diskusija dėl architektūrinių, estetinių sprendimų. LRT.lt pasidomėjo, kaip čia bus įamžinta reformatų atmintis, kokių būta oponuojančių nuomonių dėl architektūrinių ir estetinių sprendimų ir kokias funkcijas šis skveras atliks.

Anot UAB Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovo Lino Urbos, rangos darbus planuojama baigti iki birželio 14 dienos, o atidaryti parką – liepos pradžioje.

17 amžiaus pirmoje pusėje priemiestyje įsikūrę evangelikai reformatai šiaurinėje sodo dalyje įrengė kapines. Kaip LRT.lt pasakoja projekto vadovas L. Urba, „kapinių ribos įrėmintos rožynais, krūmais ir takais. Pati kapinių teritorija – pieva, kurioje pavasarį žydės svogūninės gėlės: cylės, pakalnutės, krokai.“

Šalia buvusių kapinių – aikštelė su reformatų istorines asmenybes įamžinančiomis kolonomis ir informaciniai stendai su tekstais bei planais, liudijančiais vietovės istoriją.

Menotyrininkė Eglė Mikalajūnė dar 2018 metais buvo akcijos „Re:formatų festivalis“ rengėja, viena iš visuomeninės apklausos apie Reformatų skvero atnaujinimą iniciatorių. „Reformatų bendruomenė norėjo atgaivinti atmintį – teisingas siekis. Bet aš manau, kad buvo galima suderinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, buvo idėjų, kaip tai padaryti, o dabar brutaliai viskas pakeista. Ten, kur buvo kapinės, bus gėlynas – irgi toks „įdomus“ sprendimas“, – svarsto menotyrininkė.

Parko teritorijoje lieka akmuo su įrašu „Čia, buvusiose kapinėse, bus pastatytas paminklas 16 a. Lietuvos reformacijos pradininkams“. Anot L. Urbos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija finansavo paminklo įrengimo pamatus, „tačiau dėl iniciatorių – Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos riboto finansavimo viso paminklo įrengimo dar teks palaukti“.

Tad parke 2022 metais ketinama įrengti paminklą Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams, kurį kartu su fontanu kūrė Mantvydas Šakalis, skulptorė Dalia Matulaitė ir architektas Jūras Balkevičius. „Galiausiai paminklui rasta vieta, bet savo minimalistine estetika jis kaip svetimkūnis“, – vertina menotyrininkė.

L. Urba primena, kad Reformatų skveras pastarąjį kartą tvarkytas „labai seniai, daugiau kaip prieš keliasdešimt metų: erdvė buvo apleista, neatliko savo rekreacinės funkcijos ir neišnaudojo potencialo. Miesto centre esantis sodas galėtų ir turėtų būti traukos objektu visiems, todėl sutvarkymas buvo reikalingas.“

E. Mikalajūnė LRT.lt teigia, kad iš 2018 metais atliktos apklausos ir protestuotojų kalbų matyti, kad šio projekto praktika, jo rengimo procedūra iš esmės vertinta kaip ydinga. „Pirmiausia turėjo būti vykdomi archeologiniai ir sociologiniai tyrimai. Keli susitikimai su reformatų bendruomene plačiosios visuomenės nepasiekė“, – teigia ji.

L. Urba pritaria, kad „visuomet geriausia visus reikiamus tyrimus atlikti prieš pradedant projektuoti. Šiuo atveju projektuota remiantis parke atliktais archeologiniais tyrimais ir surinkta ikonografine medžiaga, deja, ne visos prielaidos pasitvirtino ir, pavyzdžiui, prieš pradedant darbus, po žvalgomųjų archeologinių tyrimų, kapinių zona pasirodė didesnė, nei manyta, dėl to reikėjo koreguoti takų vietas.“

Anot jo, projektas viešintas „galbūt nepakankamai plačiai, vis dėlto esame pastebėję – kad ir kokia didelė kampanija būtų surengta, dažnai didesnis susidomėjimas būna tik tada, kai prasideda darbai“.

Vėliau, pasak E. Mikalajūnės, į kai kuriuos reikalavimus buvo atsižvelgta – atsisakyta tvoros, išversta mažiau medžių. L. Urba akcentuoja „gracingą maumedį prie Pylimo gatvės, kuris išsaugotas pakeitus neįgaliųjų automobilių statymo vietos sprendinius“.

Laiptų struktūrų išsaugojimą gynusi menotyrininkė tvirtina: „Nors projekto pakeitimai kosmetiniai, nežvelgiu į tai vien kaip į pralaimėjimą. Žmonės dalyvauja, kuriant viešąsias erdves. Dabar, man atrodo, daugiau dėmesio kreipiama į visuomenės nuomonę. Lietuvoje protesto kultūra yra naujagimio stadijoje, tad tai buvo indėlis į protesto, visuomenės dalyvavimo kultūrą“.

L. Urba tikina, kad taikūs protestai, orientuoti į nuomonės pristatymą ir gynimą, yra tikrai vertinami: „Nesame apsistatę sienomis ir visada einame į dialogą.“

„Turbūt natūralu, kad sudėtinga atliepti visų poreikius ir norus, kad projektų sprendiniai džiugintų visuomenę. Net ir referendumuose, ir įvairiose visuomenės apklausose nuomonės išsiskiria labai ryškiai. Tad mums belieka ieškoti kompromisų, ką ir stengtasi daryti šiame ir kituose mūsų valdomuose projektuose“, – aiškina L. Urba.

Iki rekonstrukcijos buvusio skvero teritorijos planas buvo sukurtas 20 amžiaus devintajame dešimtmetyje, jo autoriai – Gediminas Baravykas, Gytis Ramunis, Kęstutis Pempė. Čia stovėjo paminklas „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“ (skulptoriai Algirdas Zokaitis, Juozas Kalinauskas). 1983 metais, jį statant, senųjų evangelikų reformatų kapinės ir buvo sunaikintos. Nepriklausomybės metais paminklas išvežtas į Grūto parką.

„Dalis reformatų bendruomenės nenorėjo, kad ta sovietinė architektūra liktų, bet didelė dalis manė, kad galima ją suderinti su reformatų istorijos atskleidimu, – kalba menotyrininkė. – Barokas – jėzuitų palaikytas stilius, o reformatai juk buvo priešas numeris vienas. Tad tas neobarokas netinka skvere. Bangelės, išraitymai – daug kas tai laiko kičiniais elementais.“

E. Mikalajūnei svarbi sovietinė brutalistinė architektūra. „Puiku, kad nuėmė paminklą sovietiniams partizanams, jis nebuvo meniškai vertingas, pati laiptinė architektūra simboliškai reiškė apkasus, bet ji sukurta gerų architektų. Mano nuomone, ta architektūra tuo ir buvo puiki, kad to paminklo netrūksta, nėra gyvo liudijimo, kad kažkas čia buvo, ko nebėra“, – kalbėjo menotyrininkė.

„Žmogus, kuris nežino, neatspėtų, kad laiptai reiškė apkasus. Pavyzdžiui, Nacionalinės dailės galerijos pastatas buvo kuriamas kaip Revoliucijos muziejus, laužytas fasadas reiškė banguojančią sovietinę vėliavą. Bet jauni žmonės to apkasų konteksto nežino, actekų kampeliu vadino. Ji kaip architektūra buvo vertinga, puikiai funkcionavo, galėjo ir toliau puikiai funkcionuoti. Simbolizmas – lakus dalykas, reikia kritiškai ir analitiškai žiūrėti“, – įsitikinusi menotyrininkė.

Anot UAB Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovo, vertybinė diskusija dėl sovietinio palikimo skvere vyko ir iki techninio projekto rengimo pradžios. Diskusijos išvada buvo nusakyta dar 2015 metais išduotose Kultūros paveldo departamento Reformatų sodo tvarkybos projektavimo sąlygose. Ten nurodyta, kad reikia „restauruoti šlaito terasos reljefą kaip vieną ryškiausių ir būdingiausių šios vietovės bruožų“. „Projektuotojai šiuo atveju net neturėjo galimybės pasielgti kitaip“, – pabrėžia L. Urba.

Vienas iš argumentų rekonstruoti skverą buvo toks, kad čia susirinkę žmonės nevengdavo vartoti alkoholio, kad teritorija – nesaugi.

„Apšvietimas tai gali išspręsti, jei kas nors tamsiuose užkampiuose renkasi. Man pačiai kaip pilietei mūsų senamiestis tampa nulaižytas tortas, pradedu jo vengti, geriau einu į Vingio parką, kuris turi daugiau gyvybės. Būtent tas protestas ir buvo organizuojamas dėl to, kad projekte nesimatė įsigilinimo į vietos specifiką. „Pagrindinė idėja – išlyginti paviršių“, – liūdna, nelabai stipri idėja. Užtai yra baimė, kad suvienodės viešosios erdvės, nelabai prie praeities derinantis, kuriant ateitį, ištrynus tai, kas buvo prieš tai“, – sako ji.

„Architektas buvo parinktas be konkurso. Ta pati architektė kūrė Bernardinų sodą, Sapiegų parką, Trakų Vokės parką, Misionierių sodą... Konkurencingumo idėja nebefunkcionuoja“, – teigia E. Mikalajūnė.

Kaip teigia L. Urba, su Bernardinų sodu šį skverą sieja „medžiai, žaluma, krūmų gausa, takai iš birios dangos, abiejuose parkuose įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, mažosios architektūros elementai, kurie būdingi visiems parkams“.

Šie parkai, anot jo, visų pirmą skiriasi vieta – aplinka: „Bernardinų atveju sodas apjuostas žaliuojančiu kalnų parku, čiurlenančia Vilnele, didelėmis erdvėmis renginiams. Reformatų atveju vieta įrėminta senamiesčio mūrais, turtinga reformatų istorija, kuri pažymėta dangose, sakraliomis ir įprasmintomis kapinių ir senosios bažnyčios vietomis, pagarbą reformacijos ir raštijos pradininkams atiduodančiu paminklu“.

Projekto vykdytojai akcentuoja, kad didžiausias atradimas – išlikę pirmos reformatų medinės bažnyčios (statytos 17 amžiaus pirmoje pusėje) pamatų fragmentai, jų kontūrai bus pažymėti natūralių akmenų rieduliais.

Pasak L. Urbos, „svarbi ir prasminga atvira kompozicinė erdvė – vizualinis ryšys sodo skersinėje ašyje tarp reformatų sinodo pastato ir reformatų bažnyčios“. Anot E. Mikalajūnės, iki sovietinės skvero rekonstrukcijos buvo išlikusi priešais evangelikų reformatų bažnyčią buvusi koplyčia, ji išfotografuota ir „būtų galima ją atstatyti, o bus tik pamatai atžymėti“. „Reformatų istorija tapo argumentu išgriauti architektūrą. Tas pažymėjimas objektų, mano akimis, yra negrabus ir paviršutiniškas istorijos įamžinimas“, – teigia ji.

Socialiniuose tinkluose pasirodžiusius juokelius dėl trinkelių menotyrininkė komentuoja taip: „Trinkelizavimas tapęs simboliu nelabai vykusios politikos, tai tiesiog detalė. Simbolis to, kai žmonės skundžiasi, kad žalumą keičia betonas. Ne vienintelė danga tai yra, bet aš tai matau kaip nevykusios skverų aikščių politikos simbolį.“

Anot L. Urbos, „trinkelės išklotos važiuojamojoje dalyje, o sodo takų danga, tai yra didžioji parko dalis, įrengta iš birios skaldos, kuri draugiška aplinkai ir sugeria lietaus vandenį“.

L. Urba teigia, kad parkas skirtas rekreacijai: „Laisvalaikiui su vaikais tam skirtoje žaidimų aikštelės įrenginių zonoje, poilsiui, skaitiniams ar pašnekesiams. Jis skirtas norintiesiems atgauti jėgas gamtos apsuptyje, susipažinti su parko istorija.“

L. Urba primena, kad parkas nėra pritaikytas masiniams renginiams, o dėl jo centrinėje dalyje esančios kapinių zonos renginių pobūdis turėtų būti nuosaikus: „Dar šią vasarą parke planuojamas renginys, tačiau kol neturime galutinio patvirtinimo iš organizatorių, tebūnie tai lieka paslaptis.“

Anot projekto vykdytojų, liko dalis apželdinimo, takų, archeologinių mūrų žymėjimo, mažosios architektūros elementų montavimo darbų. Visi rangos darbai kainavo apie 2,4 mln. eurų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.