Kultūra

2021.04.17 16:54

Apie „vieną geriausių šiuolaikinių Europos rašytojų“: vieni jį dievina, kiti nekenčia

Vytautas Bikulčius2021.04.17 16:54

„Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?“ – rašoma Michelio Houellebecqo knygos „Serotoninas“ anotacijoje. „Apmaudu, kad neabejotinai vienas geriausių šiuolaikinių Europos rašytojų Lietuvoje buvo gana menkai pastebėtas“, – teigia knygos vertėja Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Šiais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) dvyliktą kartą rengia konkursą „Metų verstinė knyga“. Sudaromi trys geriausių 2020 metais išleistų verstinių knygų sąrašai šiuolaikinės grožinės literatūros, literatūros klasikos ir humanitarinės literatūros kategorijose.

Iš ilgojo 25 pozicijų šiuolaikinės grožinės literatūros sąrašo išrenkamas vadinamasis ekspertų penketukas, o tada portalo LRT.lt skaitytojai kviečiami balsuoti ir išrinkti vieną geriausią 2020 metų verstinę knygą. Sąrašus sudaro LLVS kviestų ekspertų komisija, kuri vertina meninę kūrinio vertę ir vertimo kokybę.

Viena iš šiuolaikinės grožinės literatūros penketuko – Michelio Houellebecqo knyga „Serotoninas“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Vilnius: Kitos knygos, 2020). Romano vertėją Liuciją Baranauskaitę-Černiuvienę kalbina literatūrologas Vytautas Bikulčius.

– Lietuvių skaitytojai turi galimybę skaityti visus Michelio Houellebecqo romanus, nes jie yra išversti į lietuvių kalbą. Šiandien šis autorius yra labiausiai verčiamas prancūzų rašytojas į kitas kalbas, o praėjusiais metais lietuvių kalba pasirodė ir naujausias jo romanas „Serotoninas“ (leidykla „Kitos knygos“). Ar lengva buvo ateiti šiam rašytojui į Lietuvą? Klausiu taip todėl, kad esate vertimo mokslo specialistė ir akademinėje spaudoje esate apžvelgusi jo vertimus į lietuvių kalbą.

– Atsakyti į šį klausimą sudėtinga. Ateiti – turint omeny išversti ir išleisti šio rašytojo knygas – tarsi ir nebuvo sunku, tačiau, mano manymu, Michelis Houellebecqas Lietuvoje deramos sėkmės nesulaukė, o kodėl, galima tik spėlioti. Viena vertus, šokiruojantis, obsceniškas rašytojo stilius buvo smarkiai eufemizuotas, tad nukentėjo jo kūrinių semantika, kita vertus, gal manoma, kad jis nerimtas rašytojas, skandalistas ir nėra reikalo pernelyg gilintis į jo kūrybą. Nenorėčiau spekuliuoti šia tema. Tik noriu pasakyti, kad ir kaip būtų, apmaudu, jog neabejotinai vienas geriausių šiuolaikinių Europos rašytojų Lietuvoje buvo gana menkai pastebėtas.

– Ėmėtės „Serotonino“, ir kaip prancūzų literatūros specialistas ir vertėjas galiu pasakyti, kad Jums puikiai pavyko susidoroti su vertimu. Tačiau įsivaizduoju, kad versti jį buvo nelengva. Su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Nuoširdžiai dėkoju gerbiamam profesoriui už tokį gerą mano darbo įvertinimą. Versti šią knygą buvo labai sunku. Susidūriau veikiausiai su visais įmanomais sunkumais, su kuriais susiduria romanų vertėjai. Pietų Amerika, Jungtinės Valstijos, Ispanija, Europos Sąjunga, truputis Japonijos ir, žinoma, Prancūzija: teko išsiaiškinti visas realijas, ieškoti atitikmenų, konsultuotis su specialistais. O ir tematika itin įvairi: ekonomika, lokali ir globali, socialinės problemos, politika, galiausiai obsceniška sekso leksika.

Romane gausu terminų, juos reikia versti tiksliai, nes romane pavartotas terminas staiga netampa ne terminu, kurį gali versti „kaip gražiau skamba“. Ir, žinoma, rašytojo stilius. Houellebecqas rašo puikiai, jo kūryba nepasižymi tradicinių stiliaus figūrų gausa, poveikio jis siekia žaisdamas kalbos registrais, kurdamas savitą žodžių tvarką sakinyje. Tad stengiausi versti taip, kad pati išgirsčiau tą skambesį lietuvių kalba, kad ir lietuvių kalba tekstas būtų toks malonus skaityti. Ir šis darbas tikrai buvo sunkus. Išverti skyrių, perskaitai kompiuteryje, lyg ir gražu, gerai, tuomet atsispausdini, perskaitai spausdintą tekstą ir jau nėra gerai, vėl sėdi, galvoji, ką ir kaip taisyti, ką ir kaip perdėlioti.

– Michelis Houellebecqas yra rašytojas, kurio kūrybos potekstėje galima įžvelgti filosofiją, puikų literatūros išmanymą, utopijos teorijas, Europos raidos galimybes. Kaip jaučiasi vertėjas šio rašytojo kūrybos akivaizdoje?

– Svarbiausia, vertėjas neturi išsigąsti, nes baimė tik kliudo. Tačiau vertėjas neturi nė akimirkos laiko atsipūsti, atsipalaiduoti, kad ko nors netyčia nepraleistų. Nuolatinis tikrinimas, vienos pastraipos skaitymas ir perskaitymas po kelis kartus – toks yra darbas, verčiant Houellebecqo kūrybą. Ir, žinoma, namų darbai prieš vertimą.

Apie rašytojo kūrybą labai daug rašo prancūzų literatūrologai, skaičiau jų tekstus, taip pat skaičiau interviu su rašytoju, nes man atrodė labai svarbu išgirsti ir jo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Net esu nusipirkusi elektroninio formato Bruno Viard`o knygą „Les tiroirs de Michel Houellebecq“ („Michelio Houellebecqo stalčiai“), knyga man buvo labai naudinga.

– Šis rašytojas savo romanų puslapiuose nesibodi ir obsceniškos leksikos. Kiek suprantu, tai irgi nelengvas iššūkis vertėjui.

– Obsceniška leksika man problemų daug nekėlė, nes esu rašiusi straipsnį šia tema, šia tema puikų magistro darbą apgynė ir mano studentė Rūta Jakutytė, tad žinojau iš anksto, kur galiu suklupti. Žinoma, teko vertinti kiekvieną žodį atsižvelgiant į kontekstą, į sakinį, vienur išversti riebiau, kitur truputį švelniau. Būta ir akimirkų, kai staiga suvokdavau, kad švelninu originalą, nes užrašyti žodžiai svaresni nei ištarti. Tuomet darydavau pertrauką ir vėliau savicenzūrą ištaisydavau.

– Kartais šis rašytojas pavadinamas pranašu, nes jam savo romanuose pavyko įžvelgti susidorojimą su „Charlie Hebdo“ redakcijos žurnalistais ir dailininkais, nujausti „geltonųjų liemenių“ judėjimą Prancūzijoje. Ar versdama „Serotoniną“, pastebėjote kokių nors pranašiškų ženklų?

– Versdama „Serotoniną“ apie pranašiškus ženklus nemąsčiau, nes „geltonųjų liemenių“ judėjimas jau senokai vyko, tačiau jutau, kaip gerai užčiuopia autorius mūsų laiko pulsą, kaip aiškiai suvokia Europą ir Prancūziją kamuojančias bėdas. Tikrai nebūčiau supykusi, jei greitį romane nuolat būtų viršiję ne bulgarų, o lietuvių vilkikų vairuotojai. Rašytojas labai įtaigiai atskleidė, kaip mumyse gimsta stereotipai ir kokią didelę įtaką jie mums daro.

– Esate išvertusi nemažai skirtingo braižo frankofonų autorių (A. de Vigny, J.-C. Rufiną, G. Sinoué, K. Daoudą, A. Nothomb ir kt.). Kur tarp jų Jums atsistoja M. Houellebecqas?

– Kiekvienas autorius žavus savaip, kiekvienas žanras turi savito žavesio, ar tai būtų istorinis romanas, ar trileris, ar šiuolaikinis romanas plačiąja prasme. Kamelio Daoudo romano „Merso. Naujas tyrimas“ vertimas man buvo brangus dėl asmenių priežasčių. Tai rašytojo atsakymas į garsųjį Albert'o Camus romaną „Svetimas“, paimta daug jo tematikos, yra nemažai citatų, o Camus romaną į lietuvių kalbą išvertė šviesaus atminimo puiki vertėja Laima Rapšytė, buvusi mano dėstytoja, paskatinusi mane eiti vertimo keliu ir net padėjusi gauti man pirmąją sutartį su leidykla. Tad tas vertimas buvo savotiškas dialogas su dėstytoja, mano duoklė jai už visa, už ką esu jai dėkinga.

Na, o dėl Houellebecqo atsakyti galiu iškart: tai svarbiausias mano vertimas, manau, ir pats brandžiausias. Houellebecqas, pakartosiu, yra vienas geriausių šiuolaikinių Europos rašytojų, ir man buvo garbė jį versti. Nuoširdžiai dėkoju leidyklai „Kitos knygos“ ir projektų vadovei Airai Niauronytei, kad man tą garbę suteikė.

Taip pat labai tikiuosi, kad Houellebecqas palengva populiarės Lietuvoje, taps žinomesnis platesniam skaitytojų ratui. Sakoma, kad vieni Houellebcqą dievina, kiti jo nekenčia, tačiau man tai neatrodo problema. Mes neprivalome mylėti visų didžių rašytojų, ne visų jų kūryba mums būtinai turi patikti, tačiau tai nereiškia, kad dėl to jų kūryba bus ne tokia didi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt