Kultūra

2020.02.14 05:30

Patriarcho Basanavičiaus meilės aušra Prahoje, froidiški sapnai ir kulka, lėmusi jo būdą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.02.14 05:30

Lietuvos basanavičiana sulaukė reikšmingo veikalo – kultūros istoriko, biografijų specialisto Eligijaus Railos monografijos „Lietuvystės Mozė: Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“. Gali pasirodyti, kad pavadinimu kiek šaipomasi iš Atgimimo pranašo, tačiau, studijos autoriaus tikinimu, liga, jei ją suvoksime ne buitiškai, lėmė Patriarcho likimą, irzlų būdą, reikšmingus gyvenimo siužetus.

Vasario 16-osios Akto signataras J. Basanavičius tapo kanonu, visiems žinomų tiesų telkiniu, skulptūra. Tačiau E. Railos monografijoje, kurią išleido „Naujasis židinys-Aidai“, jis atsiskleidžia kaip gyvas žmogus, patyręs nepaprastą meilę, regėjęs tragiškus ir frygiškus sapnus, patyręs kone mirtiną apsinuodijimą ir pasikėsinimą į gyvybę.

Iš akademinio įpykio

– Monografijos apie patriarchą J. Basanavičių seniai reikėjo, jos ilgai laukta. Kaip ryžotės imtis šio darbo?

– Knyga radosi iš akademinio pykčio. Jį paskatino akivaizdžiai tuščia basanavičianos lentyna. Visi apie jį kalba, visi žino. Jis ir Vytautas Didysis, sakykime, yra vos ne mitologiniai kiekvienos lietuvių šeimos nariai, tačiau jiems skirtos literatūros kaip ir neturime. Tik nepajudinamą signataro, patriarcho vaizdinį, skulptūrą. Tačiau ta „skulptūra“ buvo gyva, turėjo asmeninį gyvenimą.

„Lietuvystės Mozė“ – vientisa akademinė biografija. Rašyti pradėjau 2015 metais: artėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metis, o jokių atgarsių apie J. Basanavičių nebuvo, tik paminklo iniciatyva. Maniau, akademinė visuomenė turėtų apmąstyti šią asmenybę, naujai įvertinti – nieko panašaus. Tai ir paskatino atsidėti šiam darbui.

– Ką jums pačiam buvo įdomiausia atrasti?

– Rašant apie J. Basanavičių apeinama gydytojo veikla. Tačiau tai labai svarbi jo intelektualinio gyvenimo dalis. Pradėjus tuo domėtis paaiškėjo, kad J. Basanavičius sukosi garsiausių to meto Europos gydytojų ratuose.

Vienos medicinos mokykla tada buvo pati žymiausia pasaulyje. Habsburgų imperijos sostinėje jis klausėsi garsaus chirurgo Theodoro Billrotho paskaitų.

Basanavičius atstovavo gydytojų inteligentų tipui – kaip Antonas Čechovas, Axelis Munthe, Alfredas Doblinas, Arturas Conanas Doyle`is ar Vincas Kudirka, Vincas Pietaris.

Medicina tais laikais buvo suprantama plačiau – ne tik kaip žmogaus kūno gydymas, bet ir kaip humanitarinė disciplina. J. Basanavičius atstovavo gydytojų inteligentų tipui – kaip Antonas Čechovas, Axelis Munthe, Alfredas Doblinas, Arturas Conanas Doyle`is ar Vincas Kudirka, Vincas Pietaris.

Dvi aušros Prahoje

– Kodėl Maskvoje, iš pradžių mokęsis Istorijos-filologijos fakultete, perėjo į mediciną?

– Iš esmės domėjosi senąja Lietuvos istorija, tačiau aplinka buvo gana nepalanki, sakyčiau, saldofoniška. Nepagarbus kai kurių dėstytojų elgesys jį žeidė.

Kita vertus, sprendimas buvo pragmatiškas. Baigus mediciną galėjai tikėtis gauti gydytojo vietą Lietuvoje. O humanitaras rizikavo būti pasiųstas į kokį Rusijos užkampį.

– Kokiomis aplinkybėmis susipažino su būsima žmona Gabriele Eleonora Mohl?

– Su vienintele meile susipažino 1883-iaisiais Prahoje. Kaip tik ruošėsi rengti pirmąjį „Aušros“ numerį. Tačiau nušvito ir kita – meilės – aušra.

Kaimynystėje pamatė labai dailią merginą. G. E. Mohl buvo Čekijos vokietė, kilusi iš katalikų šeimos. Juodu susituokė 1884 metais Vienoje.

Tad laisvo lietuviško žodžio ir meilės aušros nušvito Prahoje.

Į trakų-frygų žemę

– Kada J. Basanavičiaus galvoje radosi tautos atgimimo projektas?

– Lietuvystės programa subrendo studijuojant Maskvoje. Užrašų knygutėse tai aiškiai fiksuojama – jis kalba apie būtinybę rinkti lietuvių tautosaką, antropologinius duomenis, steigti Lietuvos mokslo instituciją (Lietuvių mokslo draugiją). Visa tai vėliau išplėtojo Bulgarijoje.

– Kodėl iškart po studijų į ją leidosi?

– Dėl trijų priežasčių – finansinių aplinkybių, sveikatos ir lietuvių kilmės paieškų.

Maskva tuo metu buvo vienas slavofilų centrų. Rusijos imperija palaikė bulgarų išsivadavimo iš Osmanų imperijos kovą, aišku, turėdama savų tikslų. Nemažai bulgarų studijavo Maskvoje, jų buvo ir J. Basanavičiaus kurse.

Studijų metais sutriko J. Basanavičiaus sveikata. Ištyrus plaučius buvo pastebėti ligos, ko gero – džiovos, židiniai.

Geras bičiulis bulgaras Dmitras Molovas, šiandienos žodžiais tariant, tapo Bulgarijos sveikatos apsaugos ministru. Bulgarai kūrė naują sveikatos sistemą, jiems trūko specialistų, ir J. Basanavičius labai tiko. D. Molovas pakvietė jį į Bulgariją, net apmokėjo kelionę.

Antra, studijų metais sutriko J. Basanavičiaus sveikata. Ištyrus plaučius buvo pastebėti ligos, ko gero – džiovos, židiniai. Jam siūlyta pamąstyti apie šiltesnius kraštus.

Trečias dalykas, anot J. Basanavičiaus, Bulgarija buvo senoji lietuvių tėvynė – trakų-frygų žemė. Tad jis išvažiavo į senovės lietuvių protėvynę pagrįsti mito, kuriam paskyrė visą gyvenimą. Tai bene pagrindinis kelionės į Bulgariją motyvas.

Į Bulgariją, lietuvių protėvynę, išvažiavo pagrįsti mito, kuriam paskyrė visą gyvenimą. Tai bene pagrindinis kelionės motyvas.

Burtai dėl karo tarnybos

– Ar geras buvo gydytojas?

– Taip, labai aukštos kvalifikacijos, tai visuotinai pripažįstama. Taikė tada modernius gydymo būdus – įtaigą, sugestiją. Žinoma, kad vienoje Bulgarijos provincijoje įtaiga pagydė tokią panelę Dečovą, kitaip tariant, nuėmė nervinį priepuolį.

– Kaip koks psichoanalitikas?

– Taip, galima ir taip sakyti. Hipnozės, įtaigos, sugestijos meno mokėsi Vienoje. Be to, atlikdavo gana sudėtingas tais laikais operacijas.

Kai iš Lom Palankos, kur ilgai gyveno, turėjo išvykti į Varną, jo labai nenorėjo išleisti. Nes tą miestą J. Basanavičius pavertė vienu žymiausių Bulgarijos medicinos centrų. Ligoninėje įgyvendino vokiškos-austriškos medicininės praktikos idėją.

– Kada studijavo Vienoje?

– Po pirmųjų metų Bulgarijoje. Dar jam teko grįžti į Lietuvą, nes iškilo klausimas, kuris brolis – jis ar Vincas – turės atlikti karinę tarnybą. Burtai iškrito Vincui, ir Jonas iš Lietuvos pasuko į Prahą.

Ta prakalba ir padarė J. Basanavičių Atgimimo pranašu. Tad lietuvių savimonėje reikėtų Prahą truputį aktualizuoti.

Apskritai Praha jam buvo tik tarpinė stotelė, bet labai reikšminga. Ten ir meilė, ir „Aušros“ prakalba parašyta. Ta prakalba ir padarė J. Basanavičių Atgimimo pranašu. Tad lietuvių savimonėje reikėtų Prahą truputį aktualizuoti.

– Kiek laiko praleido Bulgarijoje?

– 25 metus, pačius brandžiausius. Į Lietuvą grįžo tik panaikinus spaudos draudimą, 1905 metais. Grįžo subrendęs, solidus žmogus. Kai kurie Lietuvoje apie jį jau žinojo tik iš tekstų. Ir staiga pasirodo mitologinė būtybė iš senųjų trakų tėvynės. (Juokiasi.)

Apsinuodijo smalkėmis

– Kaip iškilo J. Basanavičiaus autoritetas? Kaip jis tapo vienijančiu centru?

– Palaipsniui. Pirmiausia J. Basanavičius turėjo unikalią vadybininko gyslelę, buvo labai ryžtingas, valingas, kryptingas. Daktaru tapo sugrįžęs į Vilnių. „Daktaras“ tada reiškė ne mokslo laipsnį, o autoritetą, paskutinę instanciją, garbingą tautos žmogų.

Be to, priklausė vyriausiai tautos žadintojų kartai. J. Basanavičius dar Maskvoje veikė labai aktyviai. Šalia buvo V. Pietaris. Tas tandemas labiausiai lietuvystės idėją ir skatino. O didžiausiu autoritetu tapo parašęs „Aušros“ prakalbą.

– J. Basanavičiaus vaidmuo Lietuvos Taryboje – vienijantis?

– Toks vaizdinys susidarė kiek vėliau. Sveikata jam jau neleido aktyviai darbuotis Taryboje. Pats apie tai rašė. Sunkiai kalbėjo, silpo atmintis. Taryboje dažniau tylėjo. Iš esmės tik oriu patriarcho buvimu reprezentavo Lietuvos valstybingumą.

1914 metais jį ištiko nelaimė – Niškovskio viešbutyje apsinuodijo smalkėmis, vos nemirė.

– Kas lėmė prastą sveikatą?

– 1914 metais jį ištiko nelaimė – Niškovskio viešbutyje (Vilniaus Latako ir Bokšto gatvių sankryžoje – LRT.lt) apsinuodijo smalkėmis, vos nemirė. Net laikraščiuose pasirodė žinučių, esą Basanavičiaus gydytojai bijo paties blogiausio.

Kulka mentėje, Freudas – akiratyje

– Studijavo Vienoje, gydė hipnoze. Gal susikirto jo ir Sigmundo Freudo keliai?

– Vienoje buvo spausdinamos knygelės-kalendoriai su žymiausių gydytojų adresais. Ir štai dviejose tokiose knygelėse radau J. Basanavičiaus pabrauktą S. Freudo pavardę.

Jis jau ieškojo savo nervų ligos priežasčių ir gali būti, kad atkreipė dėmesį į garsėjantį psichiatrą.

Jis jau ieškojo savo nervų ligos priežasčių ir gali būti, kad atkreipė dėmesį į garsėjantį psichiatrą. Viskas susiję su pasikėsinimu į J. Basanavičiaus gyvybę. 1887-ųjų vasarą samdytas žmogus Aleksandras Manoilovas Lom Palankoje paleido į jį tris kulkas. Viena skriejo pro šalį, antra sutraiškė alkūnkaulį, o trečia įstrigo „pečiomentėse“ prie stuburo.

Ši kulka ir buvo jo kančių, nervų, hipochondrijos priežastis. Tada to nesuprato, sužinojo tik gerokai vėliau Berlyne pamatęs rentgeno nuotrauką.

Tais laikais buvo madinga ieškoti nervų ligų simptomų. Pats save J. Basanavičius vadino neurasteniku. Ieškojo, kaip gydytis. Pas S. Freudą gal ir nesilankė, tačiau J. Basanavičių gydė S. Freudo mokytojas Hermannas Nothnagelis.

S. Freudo ir froidistinės mokyklos įtaka J. Basanavičiui akivaizdi – jo užrašuose staiga pasipila pastabos apie regėtus sapnus. Nes iki tol nebuvo. Ir sapnai buvo „froidiški“, nemalonūs, nuo kurių pabunda kažko vejamas, išpiltas prakaito.

1899 metais pasirodė garsioji S. Freudo studija „Sapnų aiškinimas“. Regis, tą knygą J. Basanavičius buvo skaitęs. Tad šiuo požiūriu S. Freudas paveikė jo gyvenimo siužetą.

Freudo ir froidistinės mokyklos įtaka Basanavičiui akivaizdi – jo užrašuose staiga pasipila pastabos apie regėtus sapnus.

– Beje, kuria kalba rašė?

– Pirmieji užrašai, tarkime, Maskvoje, rašyti lenkiškai. Lietuviškai pradėjo rašyti Lom Palankoje. Permaina įvykusi, kai gavo Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kuršaičio laišką.

Rašymo lūžiai atskleidžia ir savimonės kaitą. Bulgarijoje lietuvių kalba tapo jo mąstymo kalba. Maskvoje turbūt dar sapnavo lenkiškai (nusišypso), o paskui jau – lietuviškai.

– Tad patriarcho būta irzlaus?

– Taip, gana tikslus apibūdinimas. Irzlumas, dirglumas buvo ne būdo savybė, o fizinės negalios pasekmė. Jo šeiminis gyvenimas neišsipildė – žmona anksti mirė. Galima sakyti, Lietuva tapo jo mylimosios tam tikru geografiniu ir kultūriniu pakaitalu. Be jokios ironijos kalbant. Tada jis apsisprendė visuomeninio darbo labui.

Galima sakyti, kad Lietuva tapo jo mylimosios tam tikru geografiniu ir kultūriniu pakaitalu.

– O kokie pasikėsinimo motyvai?

– J. Basanavičius palaikytas Rusijos imperijos šalininku, rusofilu. Ir A. Manoilovą, sutrikusio intelekto žmogų, kažkas pasamdė su juo susidoroti. Tas išsikvietė gydytoją neva pas sergančią seserį ir pakeliui iš nugaros paleido tris šūvius.

Alkūnė buvo operuota Vienoje, o su švino kulka stubure J. Basanavičius pravaikščiojo iki gyvenimo pabaigos.

Liko saugoti Gedimino sapno

– Kuo pasižymėjo Lenkijos aneksuoto Vilniaus tarpsnis? Žinome, kad lenkai „litvomanui“ nedavė ramybės, daužė langus?

– Panašių dalykų buvo. Yra laiškas, kuriame jis skundžiasi Joachimo Lelevelio gimnazijos direktoriui, kad štai jo auklėtiniai išdaužė langą.

Išvažiavimą iš Vilniaus traktavo kaip išdavystę. Dėl to ir į Kauną nesikėlė. Kaunas yra naujoji politinė sostinė, o Vilnius jam – amžina metafizinė Lietuvos sostinė.

J. Basanavičius liko Vilniuje, suvokdamas jį kaip istorinio lietuviškumo epicentrą. Liko saugoti Gedimino sapno. Sąmoningai apsisprendė, jokių kitų peripetijų. Išvažiavimą iš Vilniaus traktavo kaip išdavystę. Dėl to ir į Kauną nesikėlė. Kaunas yra naujoji politinė sostinė, o Vilnius jam – amžina metafizinė Lietuvos sostinė.

– Ką tyrinėjo Vilniaus tarpsniu?

– Tai, kam paskyrė visą savo gyvenimą: užsidarė trakų-frygų ir Lietuvos mitų ir pasakų pasaulyje. Galiausiai – tai ir nuoseklu – patriarchas pats tapo pagrindine pasakų būtybe.

Tas pasaulis jam buvo savotiška atgaiva. Kai kalbininkas Kazimieras Būga parašė skeptišką recenziją, patriarchas labai įsiskaudino.

– Su Kauno Lietuva saitus palaikė?

– Dalyvavo atidarant Steigiamąjį Seimą 1920 gegužę. Į Lietuvą buvo išvykęs tris kartus. Aplankė Kauną, Palangą, yra buvęs Šilutėje. Į Lietuvą važiavo kaip į tėvynę, kurioje kažkada gimė. Tačiau tėvynė, kurioje mirs, jam buvo Vilnius.

– Kokiais atradimais labiausiai džiaugiasi „Lietuvystės Mozės“ autorius?

– Nežinau, ar tai atradimas egzistenciniu požiūriu, bet mane nustebino nepaprasta jo muzikinė patirtis, trauka muzikai. Kas vasarą sanatorijose klausėsi muzikos ir nuosekliai aprašė įspūdžius. Muzikos pasaulis buvo jo atgaiva.

Ši gyvenimo pusė, anksčiau neakcentuota, papildo asmenybės portretą. Šiaip užrašuose nėra intymių atsivėrimų, o rašydamas apie muziką jis išsiliedavo. Tai leidžia pažvelgti į J. Basanavičiaus vidinį pasaulį, vidinę topografiją.