Kultūra

2021.04.04 20:56

Daujotytė: kartais pajuntu, kad man pasaulio per daug, bet vis dar esu jo kalbinama

„Knygų savaitė 2021“, LRT.lt2021.04.04 20:56

„Kartais pajuntu, kad man yra per daug to pasaulio, į kurį turiu reaguoti, kad norėčiau jau ir trauktis nuo kažko, bet vis tiek jaučiuosi, lyg būčiau kalbinama nuolat“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, šį pastarojo laiko kalbėjimąsi sudėjusi į mažųjų esė rinkinį.

„Kalbėjimo(si) erčios“ – ketvirta leidyklos „Tyto alba“ išleista literatūros tyrinėtojos, rašytojos V. Daujotytės knyga. Kaip ir ankstesnės – plataus minties akiračio, fiksuojančio pasaulį tarsi iš paukščio skrydžio, bet kartu nuo jo nenutolus, jo atžvilgiu nesusvetimėjus.

„Mano galėjimas suprasti, matyti, jausti remiasi daugiau visuminiu įspūdžiu, jis mažiau fiksuoja konkrečius dalykus, faktus, nesu dėmesinga faktologijai, – pristatydama esė rinkinį „Knygų savaitėje“ sakė V. Daujotytė. – Nelabai pasitikiu savo faktologija, vos pasirodo daugiau datų ar konkretesnių dalykų, pradedu jausti neramumą, ar nebūsiu čia ko nors sumaišiusi, ne taip pažymėjusi. Visur yra dvi pusės, negalima būtų sakyti, kad tas visuminis požiūris, visumos regėjimas, jos girdėjimas visada padeda, bet tikėčiau, kad humanitarams jis yra tinkamas. Jis mus tvirčiau ir patikimiau įjungia į gyvenimą, dar daugiau – leidžia gyvenimui į mus smelktis tais atveriamais keliais.“

Knygų savaitė 2021. Profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Kalbėjimo(si) erčios“. Tyto alba

Kultūros istoriko dr. Aurimo Švedo kalbinama rašytoja aiškino, kad tokia laikysena – ne supozuota, ne ieškota, o savaiminė.

„Atvirkščiai, kartais pajuntu, kad man yra per daug to pasaulio, į kurį aš turiu reaguoti, kad norėčiau jau ir trauktis nuo kažko, bet vis tiek jaučiuosi, lyg būčiau kalbinama nuolat. Užtat ir toks pavadinimas – kalbėjimo arba kalbėjimosi erčios. Jaučiuosi įtraukta į pasaulį, o koks yra tas įtraukimas, nuo mano pasirengimo ar noro tai nepriklauso. Tai tiesiog lyg pasauliui, gyvenimui, kitiems – daiktams, gamtai – priklausytų iniciatyva, lyg jie būtų tie, kurie mane kalbina“, – pasakojo V. Daujotytė.

Negalima būtų sakyti, kad tas visuminis požiūris, visumos regėjimas, jos girdėjimas visada padeda, bet tikėčiau, kad humanitarams jis yra tinkamas. Jis mus tvirčiau ir patikimiau įjungia į gyvenimą.

Rašymui V. Daujotytė atsidėjo palikusi darbą universitete – „išėjusi į pensiją“, sako pati, nejusdama diskomforto dėl šių žodžių. Akademinis darbas įpareigoja savikontrolei, iš dalies varžo, o rašymas išlaisvina, dėsto ji.

„Ne tai, kad kentėtume nuo kokios kontrolės, nuo 1988-ųjų aš nejaučiu, kad būčiau kaip nors kontroliuojama. Iki to laiko, žinoma, kas kita buvo. Bet nepriklausomai nuo to, manau, ir jūs pats lygiai taip pat esate save kontroliuojantis. Ir visada pagalvoji – ar šitoks rašymas, mąstymas, paskaitos skaitymas, kai leisčiau sau ką nors laisviau pakalbėti, ar tai yra pakankamai atsakinga? Ar aš neturiu laikytis gana atsakingos pozicijos, kalbu apie literatūrą, apie laikotarpį, apie kūrinį ir tai, kas esu aš, atskirasis asmuo, kuo mažiau turi tame dalyvauti. Netgi kuo labiau susiaurinti savo galimybes, kad tas kūrinys ar rašytojas galėtų eiti vis aiškiau, vis ryškiau. Man patikdavo jausti, kad aš tarnauju – literatūrai, kūriniui, autoriui, bet širdy aš savaip ilgėjausi šito laisvojo mąstymo, kai esi atsakingas tik už save, bet jau nebesi atsakingas už tai, ką kalbi su auditorija, kaip kreipi jaunus žmones“, – kalbėjo profesorė.

V. Daujotytė sako tiesiog negalinti praeiti pro tam tikrus dalykus – iš čia tekstai, kuriuose reiškiniai aprašomi su didele atida ir jautrumu, nors „gražaus angažavimosi“ autorė sako privengianti.

„Aš gyvenu savo respublikoje, savo valstybėje, tai tikrai mane liečia daug bendriau, negu tą jutau anksčiau, tas savumas – ne tik savo pačios gyvenimo, savo buvimo ir būsenų, bet ir to, kas su mumis vyksta“, – sakė A. Švedo pašnekovė V. Daujotytė.

Man patikdavo jausti, kad aš tarnauju – literatūrai, kūriniui, autoriui.

Be kita ko, mažųjų esė knygoje svarbi tema yra kultūros ir kalbos likimas, kultūros vieta viešajame gyvenime.

„Be šitos šviesos tu liksi tamsoje, o tamsoje būnantis žmogus, reikėtų galvoti, yra ne tik vienišas, bet ir nelaimingas. Aš niekaip nenorėčiau to žmogaus sumenkinti ar pasakyti, kad tas, kurio kultūra nepasiekia ar kuriam jos nereikia, kaip nors nepriklauso gyvenimui. Ne, jokiu būdu. Bet aš vis dėlto galvočiau, kad jis ne tik vienišas, bet ir nelaimingas, o kultūra mus, gyvenimo vienišumą patiriančius, vienaip ar kitaip nuskriaustus, liūdnus ir nelaimingus, išveda į savo šviesą, jeigu tik jaučiame, kur ta šviesa galėtų būti, kur tas žiburėlis galėtų mums sužibėti“, – knygos pristatyme sakė V. Daujotytė.

Prie susikaupusių užrašų autorė grįžo 2020-ųjų rudenį, intensyvėjant pandemijai ir griežtėjant karantinui. Laisvė – tarp knygos temų, tačiau kiek kitame, platesniame kontekste. Skirtingai nei prieš tris dešimtmečius, „laisvė dabar yra kita laisvė“, viename iš tekstų sako V. Daujotytė.

„Kas mums buvo laisvė 1988 metais, turėjo aiškią atribuciją, apibrėžimą – mes norėjome savo valstybės, savo respublikos, mes norėjome būti respublikonai plačiausia metaforine prasme, norėjome lemti savo gyvenimą, būti individai, o ne atomėliai, skraidantys apie kažką. Dabar, žinoma, sunkiau. Kai paklausiame, kokios laisvės norime ar koks jos turinys, atsakyti yra sunku. Dabar mes esame situacijoje, kai laisvės negalime išsikovoti, – neturime su kuo, prieš ką, niekas mums jos negali duoti. Laisvė yra visiškai mūsų rankose ir labai gali būti, kad laisvė perėjo į mūsų vidinio pasaulio erdvę, į erčią. Esame arba galime būti tiek laisvi, kiek pajėgiame būti, kiek susikuriame laisvės pačiuose savyje“, – mintį aiškino autorė.

Visas pokalbis – „Knygų savaitės“ įraše LRT mediatekoje.