Kultūra

2021.02.15 21:12

Nacionalinės premijos laureatas Kondrotas – apie tris gyvenimo principus, profesionalaus rašytojo kelią ir tvirtą nuostatą, dėl kurios atsiprašo skaitytojų

Deividas Jursevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2021.02.15 21:12

LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistas Deividas Jursevičius kalbėjosi su Nacionalinės premijos laureatu, rašytoju Sauliumi Tomu Kondrotu.

– Atsiimti premiją atskridote iš JAV, Los Andželo. Esate sakęs, kad visada žinojote, kad pabėgsite iš Sovietų Sąjungos, tą padarėte pirmai progai pasitaikius. Ir dabar, kai grįžtate į Lietuvą, kaip jaučiatės?

– Gerai jaučiuosi. Okupacijos nebėra, pažįstamos vietos, gimtinė. Žodžiu, viskas tvarkoj.

Dienos tema. Saulius Tomas Kondrotas: apie karjerą, gyvenimo principus ir rašymo nuostatas (su vertimu į gestų k.)

– O kokį ryšį jaučiate šiuo metu su Lietuva?

– Sunku pasakyti. O kokį jūs jaučiate?

– Aš čia gyvenu.

– Mano atveju gal daugiau viskas paremta prisiminimais ir praeitimi, kadangi čia negyvenu. Kita vertus, čia gyvena mano tėvai, dukra ir 3 anūkai, tai kažkas šiek tiek daugiau nei tik prisiminimai.

– Lietuva jaučia ryšį su jumis, ir esate įvertintas premija už pasaulį be ribų literatūroje. Jums pačiam svarbu premija ir šis įvertinimas?

– Gal, sakyčiau, nesvarbu. Malonu, aišku, bet kad būtų svarbu, tai ne, nes koks iš tikrųjų skirtumas? Kai pagalvoji, visos premijos, apdovanojimai, ypač jeigu, kaip jūs sakote, čia gyvenate, gal kaip nors padeda socialiniuose brūzgynuose, bet man per atstumą tiesioginės svarbos nėra.

– Atsiimdamas premiją sakėte, kad gyvenime visą laiką vadovaujatės trimis principais: pirma – negyvename kokiu nors tikslu, paprasčiausiai gyvename, antra – gyvenimas yra nuotykis, kas beatsitiktų, trečia – klausti kelio arba patarimo yra nesąmonė. Kodėl?

– Nežinau, kažkaip susiformavo nuo vaikystės, paauglystės. Užaugau Seredžiuje, tokioje gerokai provincinėje aplinkoje, kur žmonės pilni prietarų, ir labai anksti pastebėjau, kad tai, ką jie sako, nebūtinai žino, arba jie tik kartoja, ką iš savo tėvų ir protėvių girdėjo, o tie irgi nebuvo labai protingi. Žodžiu, pasidarė aišku, kad klausytis, šiuo atveju klausti, kuria kryptimi eiti, arba klausytis tų patarimų visiškai tuščias dalykas. Panašiai ir prie kitų išvadų bėgant laikui priėjau natūraliai. Negaliu pasakyti, kad tai buvo ilgų samprotavimų rezultatas.

– Ar šituos tris paminėtus dalykus anksti sužinojote?

– Anksti. Būdamas paauglys jau tvirtai žinojau.

– Savo kalboje minėjote Seredžiaus biblioteką, jeigu neklystu, visas ten esančias knygas perskaitėte būdamas 12 metų.

– Taip, buvo toks fanatiškas skaitytojas, ta biblioteka nebuvo tokia jau baisiai milžiniška. Pamenu, atėjo diena, kai liko vienintelė knyga – Aristotelio „Traktatas apie sielą“. Kadangi skaitymo narkomanija manęs neapleido, ryžausi skaityti ir ją. Buvo labai nuobodu, nieko nesupratau, bet skaičiau, kadangi daugiau nebuvo ko.

– O po to dar kada nors skaitėte ją?

– Kai studijavau universitete, teko vėl atsiversti.

– O dabar ką skaitote?

– Dabar daugiausia dokumentinę literatūrą, grožinė mažiau traukia.

– Vasarą pasirodė jūsų prozos rinktinė „Kolekcionierius“, sudarytoja Palmira Mikėnaitė. Skaitėte?

– Savo metu skaičiau, kai rašiau. Turbūt viskas ten mano perskaityta berašant. Būtų kvaila sėdėti ir iš naujo skaityti, ką pats parašei.

– Kodėl?

– Nežinau, lyg jau ir žinai, apie ką viskas yra. Ką naujo galėtum sužinoti?

– Atsimenate viską, ką esate parašęs? Juk tekstai ne vakar parašyti.

– Dar prisimenu.

– Viename interviu esate sakęs, kad nemėgstate skaityti savo tekstų.

– Nemėgstu, nes jie man atrodo gana neaukštos kokybės, pagal mano paties standartus. Šiandien juos rašyčiau kitaip, žymiai mažiau žodžių, man ten per daug jaunatviško tuščiažodžiavimo. Truputį erzina skaitant.

– Nekyla ranka rašyti?

– Visą laiką rašau ką nors, tik nespausdina, bet, galima sakyti, rašinėju visą laiką su mintimi, kad vieną dieną kažkaip išsirutulios į ką nors plačiau ir daugiau. Bet kol kas daugiausia tik vertimais užsiimu.

– Plačiau ir daugiau. Ką turite galvoje? Biografija?

– Biografija yra planas, net buvau pradėjęs prieš porą metų, bet paskui kažkas išblaškė, laiko pritrūko. Šiaip visokios idėjos kyla, užsirašau. Kai jos kyla, jau pradedi matyti visą istoriją arba apsakymą, romaną. Nors ir rašai, galvoji, kad čia jau įdomu, reikės prisėsti. Kitą dieną pradedi galvoti, jau nebe taip gerai atrodo, jau supranti, kad reikės prisėsti ilgiau, paskui pradedi galvoti, ar iš viso reikia, tiek jau visko prirašyta pasaulyje. Taip ir velkamės per gyvenimą.

– Kodėl tai vadinate žodžiu „vilktis“? Tai nėra nuolatinis kūrybos procesas, nesate toks griežtas, kaip anksčiau, būdavo, keldavotės 5 val. ryto ir rašydavote?

– Neturiu tokios galimybės, tada buvau profesionalus rašytojas, tai buvo mano vienintelis darbas. Tai vienintelis būdas ką nors rimto parašyti – griežta disciplina: baigi rašyti ir kitai dienai palieki kabliukus, kad atsisėdęs iš karto galėtum įsikibti ir toliau važiuoti, nes jeigu nieko nepalieki kitai dienai, tai atsisėdi ir galvoji, kur ten buvau, apie ką čia dabar. O čia palieki tokias uodegas, kartais net pusę sakinio, kurį tik užbaigi, paskui viskas grįžta. Tas procesas vyksta net kai miegi – turėdavau užrašų knygutę prie lovos, nubundi ir ką nors užsirašai.

– Apie savo kūrybą esate pasakęs: „Man niekada nebuvo svarbus skaitytojas ir ką kas galvoja apie tai, kas parašyta. Aš rašiau sau pačiam.“ Ta nuostata pasikeitusi?

– Ne, tai tvirta nuostata, man niekada nebuvo svarbu skaitytojas, atsiprašau jų. Bet visada norėjosi pasiekti savo paties nusistatytą standartą, įgyvendinti jį. Čia vienas tų trijų pagrindinių mano principų – neklausyti kieno nors nuomonės. Pastebiu toli gyvendamas, ne tik Seredžiuje, bet ir visoje Lietuvoje žmonės taip negalvoja apie savo reikalus, bet galvoja, ką apie juos galvoja kiti, jeigu jie elgsis taip, ką apie juos pamanys, ką apie Lietuvą pamanys pasaulis, ką apie kaimyną pamanys kaimynas? Ir tai užima didesnę dalį, galima sakyti, visas gyvenimo stilius. Nesakau, kad čia tik Seredžiui ar Lietuvai būdinga, iš dalies ir Rytų Europos mentalitetas toks provincinis. Kažkaip man jis labai anksti krito į akis, ir pasirinkau atsikratyti jo.