Mįslė klausia: „Žiemą brolis – vasarą molis. Kas?“ Žinoma, krosnis, stovinti senoviško namo viduryje. Žiemą iš jos ir tas namų jaukumas. Tad šaltukui kandžiojantis, pakalbėkime apie krosnį tradiciniame lietuvio name...
Žemaičių ir suvalkiečių duonkepės būdavo pakuriamos iš virtuvės, bet visas jų ilgis – šeimynstubėje arba prastojoje troboje. Aukštaičių pirkiose duonkepių tradicinė vieta – kairėje prie durų iš priemenės; anga atsukta į šoninės sienos langus. Joje būdavo gaminamas ir kasdienis valgis. Panašiai ir dzūkuose...
Krosnį statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplūkdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio. Krosnies viduje turėtų tilpti šeši dideliausi duonos kepalai. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti – vadinamąją „kiaulę“. Ant viršaus krėsdavo keletą labai gerai išminkyto molio sluoksnių. Pradžiuvus moliui, kiaulę „pešdavo“ – išimdavo medinį karkasą. Krosnies priekis vadintas kakta arba priekakčiu. Anga būdavo uždengiama medine ar skardine pečiadangte. Prieš angą padarydavo prieždą – vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputėlį įduobdavo, kad senoliai ir vaikai galėtų šaltuoju metų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus pasimetę. Dar ten ir grūdus prieš maldami girnomis padžiovindavo. Šonuose padarydavo nišas – „pečiurkas“, pirštinėms ar šiaip kam išdžiovinti. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi mėnuliui dylant, – bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. O kaminą užbaigti reikia per pilnatį, – šeimininkė visados turės iš ko viralą paruošti.
Duonkepei krosniai iš prosenoviškojo ugniakuro atiteko šeimą vienijančio židinio įvaizdis. Pirmą kartą naują krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; krosnies šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Tada peržegnodavo ir kurdavo. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies kaktą. Taigi manyta, kad šiame pagrindiniame namų vidaus statinyje įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti.
Dar labiau toks krosnies mitologiškumas išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Nuotaka iš namų išvykdama atsisveikindavo su savo namų ugnele – bučiuodavo pečiaus kaktą ir žarsteklį, sakydama „Dieve, duok man gero gyvenimo!“ Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta jaunoji ant prieždos turi padėti rankšluostį, o ant žarsteklio užrišti margaspalvę juostą. Ypač pagarbiai su krosnimi turėdavo apsieiti besilaukianti moteris, – nuo to priklausys gimsiančio vaikelio būdas. Nėščiajai neleisdavo kurti ugnies. Negalima jai prieš krosnį valgyti – kūdikėlis labai seilėsis. Negalima sąšlavas sužerti ant krosniadangties – vaikai užaugę paliks šeimų nesukūrę. Kūdikėlio pirmojo maudymo vanduo tris dienas būdavo išpilamas pakrosnėn, – tada vaikas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“. O parvežus po krikšto namo, vaiko rankute perbraukdavo per krosnies kaktą, – kad mylėtų gimtuosius namus, nebūtų užaugęs koks „svieto“ perėjūnas.
Lietuviškos mįslės ir priežodžiai apie krosnį taip pat skleidžia šilumą. Štai keletas smagesnių: „Stovi kampe avilys – nepaveš jo ir arklys“; „Meška su kišenium; kas?“; „Pykšt pokšt pilies vartai, dun dun ožio ragas, tame rage saulė teka“; „Stovi kertėje, tyli, raudonais žaibais pila“; „Pilnas tvartas raudonų žirgų. Kai vienas juodas įeina, visus išspardo“; „Ant pečiaus per karšta, papečky – per šalta: jam niekaip neįtiksi“; „Svetima krosnis nešildo, kai sava užgęsta“; „Ta tai tinka ir prie pečiaus, ir prie svečio“; „Ačiū! – Pabučiuok pečių!“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
