Kultūra

2021.01.02 19:11

Ernestas Parulskis. Tiršti Vilniaus kiemai: jei vieną dieną metuose visi savininkai atrakintų vartelius

Ernestas Parulskis, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.01.02 19:11

Vaikystėje man tikro miesto kriterijus buvo paprastas: jei yra troleibusų – miestas, o jei važinėja tik autobusai, tuomet – ne miestas. Taigi, galima nesunkiai suskaičiuoti, kad miestais aš vadinau tik Vilnių ir Kauną.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Šiek tiek vėliau, ankstyvoje paauglystėje, urbanistiniai kriterijai tapo sudėtingesni: ir tikro miesto vardą suteikdavau tiems, kuriuose atrasdavau bent vieną gatvę su perimetriniu užstatymu arba, kaip anuomet sakydavau, juose būdavo nors viena gatvė, kur nėra tarpų tarp namų. Šitaip miestų sąrašas gerokai padidėjo – šalia Vilniaus ir Kauno atsirado Klaipėda, Telšiai, Šiauliai, Kėdainiai.

Trečią kartą tikro miesto subjektyvų apibrėžimą patobulinau studijuodamas, kai šalia perimetrinio gatvės užstatymo įvedžiau tirštos gilumos parametrą. Tiršta giluma aš vadinau vaizdą, kai už namų eilės matosi ne daržai, laukai ir miškas, o kiti namai, kiemai, arkos, vartai, pasažai, jungiamieji balkonai ir tuneliai. Miestų su intensyviai tiršta perimetrinio užstatymo giluma Lietuvoje nėra daug – įspūdingų tirštumos fragmentų yra Kaune, o štai pokariniuose Klaipėdoje ir Šiauliuose jos beveik nebeliko, tad kalbėti galima tik apie Vilnių, tiksliau, apie vos du, bet didelius jo rajonus – Senamiestį ir klasikinį Naujamiestį.

Kaip tiršta giluma atrodo realybėje? Na, pavyzdžiui, aš Pilies gatvės pradžioje pasuku į Skapo gatvę, paeinu keliolika metrų, suku kairėn pro nedidelius grotuotus arkinius vartus ir patenku į Vilniaus universiteto Gucevičiaus kiemą. Pereinu per kelis kitus kiemus (tai nėra labai paprasta) ir išeinu į Universiteto gatvę. Ja einu šimtą metrų aukštyn, iki Alumnato, jo vidiniais kiemais patenku prie rudų durų, kurios mane išveda į Šv. Ignoto gatvę.

Einu iki Stiklių gatvės, jos pusiaukelėje įsmunku į vieną vidinį kiemą, antrą ir galiausiai išeinu prie vaikų darželio, pastatyto Didžiosios sinagogos vietoje, tvoros. Nepaleisdamas iš akių tvoros einu prie Vokiečių gatvės stalinistinio namo arkos, kertu Vokiečių gatvę ir iš karto lendu pro žemus vartus į dar vieną kiemų grandinę. Jų viduryje įveikiu žemą tuneliuką, praeinu dar vienus vartus ir, įveikęs kilometrinę kelionę kiemais ir kiemeliais, pasiekiu tikslą – Pranciškonų gatvę.

Ar man reikėjo eiti į Pranciškonų gatvę? Ne, nereikėjo. Toje gatvėje nieko nėra. Ėjimas vidiniais kiemais yra ne logistinės naudos ieškojimas, o patyrusio miestiečio arogancijos demonstracija – darau taip, nes žinau ir galiu. Arba, korektiškiau formuluojant, žinojau ir galėjau. Mano ką tik atpasakotas maršrutas puikiai funkcionavo prieš dvidešimt metų. Šiandien kai kurie jo (ir kelių kitų kadaise egzistavusių maršrutų) etapai vis dar veikia, bet ištisinių kilometrų vidiniais Vilniaus senamiesčio kvartalais nueiti nebepavyks – kelią užkirs gyventojų įrengti ir disciplinuotai rakinami vartai. Aš dėl to šiek tiek liūdžiu, bet nesipiktinu, nes ir teisės neturiu – pats gyvenu name su rakinamu kiemu, kurį ankstesniais laikais buvo galima kirsti trijose vietose.

Senamiesčio vidinių erdvių izoliacija, be universalių pragmatinių priežasčių – na, saugiau, švariau, turi ir lokalią tradiciją, prasidėjusią prieš šimtmečius, kai anuometiniai elitiniai kaimiečiai, LDK didikai ir bajorai Vilniuje statėsi namus, kuriuose praleidavo žiemas, o pavasariais su palengvėjimu grįždavo į savo mielas ponatadiškas gūžtas. Namai ir rūmai Vilniuje imitavo kaimietišką gyvenseną, posesijos buvo uždaros ir visa tai smulkesniu šlėktišku lygmeniu grįžta į sostinę. Reiškinys, beje, matomas ne tik senamiestyje ar priemiesčių kotedžų getuose.

Pandeminis karantinas davė daug progų apvaikščioti niekada nematytą Vilnių. Man labiausiai įsiminė vieta Vilniaus šiaurės vakaruose. Ten buvęs kaimelis vadinosi Bajorai, todėl akivaizdu, kad nekilnojamojo turto plėtotojai savo tenykščius projektus, ilgai negalvoję, pavadino bajoriškai: „Bajorų kalvomis“, „Bajorų alėjomis“, „Bajorų lajomis“, „Bajorų parku“... Kelis jų apžiūrėjau – standartinių daugiabučių grupės, bet visos aptvertos ir kiekviena kieme turi po nediduką fontaną. Ir juk nepasiginčysi – nuosavas fontanas kiemui suteikia šlėktiškumo auros. Ir net šiek tiek gaila, kad negali užeiti.

Ypač smarkiai nepamatymo gailestis apima grįžus į Senamiestį. Vilniuje jo gilumos tirštumas, lyginant ne tik su kitais Lietuvos miestais, bet ir su kitais pasaulio miestais, yra išskirtinis. Aš nesakau – unikalus. Pasaulyje yra daug miestų, kurių vidiniai kiemai yra svarbus urbanistinis elementas, Roma pradedant ir Londonu baigiant. O štai pereinamųjų kiemų fenomenas atsiranda nedažnai – tam reikia kelių retų sąlygų. Pirma, reikia tankiai užstatyto viduramžių miesto.

Antra, viduramžių miestas turi nuskursti. Trečia, šiame mieste turi išnykti rūmus ir posesijas valdanti diduomenė, kad miestiečiai galėtų skaidyti buvusį turtą. Ketvirta, jau išskaidytą turtą turi dar labiau susmulkinti per karus būstus praradę nelaimėliai. Ir, penkta, miestą turi okupuoti sovietai, kurie viską dar kartą sutankina, apgyvendindami nužudytų ar deportuotų savininkų butuose dar daugiau atvykėlių. Šios penkios sąlygos, kurių beveik neįmanoma perkelti į bet kurią kitą šalį, Vilniaus senamiesčio nematomą vidų paverčia išskirtiniu fenomenu. Arba – reiškiniu, kurio negalima slėpti.

Aš, žinoma, neraginu priimti įstatymų, kurie priverstų gyventojus atidaryti vartus. Kalbu labiau apie patyriminę urbanistinę šventę, panašią į mieste puikiai prigijusį „Open House“ savaitgalį. Pavyzdžiui, kurį nors vasaros šeštadienį surengti „Atvirą uždarų kiemų dieną“? Kaip tai skambėtų angliškai? „Open Courtyard“? Visi savininkai ryte atrakina vartelius, smalsuoliai infocentruose pasiima ar atsisiunčia žemėlapius su sužymėtais maršrutais ir pasakojimais apie atsiveriančias įdomybes. Devintą vakare viskas užrakinama. Galiu lažintis, kad tai būtų nepaprastai populiari edukacinė pramoga. Garantuoju, eitų minios – ir vietinių, ir turistų.

Aišku, dar reikia sulaukti pandemijos pabaigos. O man susitvarkyti su feisbuko reklamomis. Nes kai paieškoje surinkau žodžius „Bajorų kalvos“, mano paskyra paskendo nekilnojamojo turto priemiesčiuose pasiūlymuose. Kad jūs žinotumėt, kokių ten yra pavadinimų! Teks ir juos patyrinėti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt