Kultūra

2020.12.08 20:19

Dėl laisvės varžymų iš Vengrijos pasitraukęs režisierius: buvau per garsus, per radikalus

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Performansas“, LRT.lt2020.12.08 20:19

„Menas negali vengti politikos“, – sako teatro režisierius iš Vengrijos Arpadas Schillingas. Jau kurį laiką jis yra palikęs savo tėvynę, nutaręs nesitaikstyti su valdžios ribojama kultūros institucijų autonomija, šiuo metu gyvena Prancūzijoje, o kuria įvairiuose pasaulio teatruose. Politinio teatro meistras sako, kad jo spektakliai – ne režisieriaus, o bendruomenės kūryba, kuri prasideda nuo politinio mąstymo.

Lietuvoje du spektaklius pastatęs A. Schillingas dabar su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ruošiasi pavasarį planuojamai premjerai – spektakliui apie regionų ir didžiųjų miestų atskirtį ir vidinę emigraciją. Šį darbą ketina pristatyti nedideliame Plungės rajono miestelyje Kuliuose.

Pokalbis su režisieriumi apie jo naujausią darbą Lietuvoje, politinio teatro speficiką ir keliamas rizikas, ryšį su nuolat jį nuviliančia Vengrija, ten likusiais kolegomis ir tėvynėje šiuo metu kuriamo meno vertę.

Išsamiai – laidos įraše.


– Dirbate su Klaipėdos jaunimo teatru, bet ne pačioje Klaipėdoje, o mažame miestelyje – Kuliuose. Esate pratęs dirbti dideliuose miestuose, didelėse scenose. Tad kaip jaučiatės atsidūręs tokioje vietoje?

– Kartais tokios galimybės suteikia žymiai daugiau kūrybinės laisvės. Kartais geriau dirbti neįprastoje vietoje, bet su draugais. Valentinas Masalskis pakvietė mane dirbti su jo teatru, sutikau dėl jo asmenybės ir kolektyvo.

Ši erdvė labai įdomi – tai buvę sovietiniai kultūros namai, tuščias pastatas su daugybe galimybių. Galime naudoti sceną, auditoriją, holą, net lauko erdvę. Toks platus pasirinkimas suteikia daugiau kūrybinės laisvės ir ramybės darbo procese.

Galbūt todėl V. Masalskis šiame miestelyje ir gyvena šiuo metu. Esu šiek tiek panašus į jį – mane traukia ramios vietos, kuriose gali susitelkti į darbą. Man patinka pabėgti nuo prožektorių šviesų.

– O kaip ši erdvė lemia temas ir problemas, kurias analizuojate su kūrybine komanda? Juk esate žinomas kaip režisierius, besiremiantis lokaliu šalies ar miesto kontekstu.

– Kai Valentinas pakvietė mane dirbti drauge, paklausiau, kokios temos aktualios jo kolektyvui – jauniems, talentingiems aktoriams iki trisdešimties metų. Ir jis pasakė – emigracija. Pasilikti ar išvykti? Man atrodo, tai apskritai yra šią kartą kamuojantis klausimas. Ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje ir tikriausiai visame pasaulyje. Taigi jis man pateikė tokią plačią temą ir pasiūlė apsilankyti Kuliuose.

Pradėję dirbti su aktoriais ėmėme diskutuoti apie tautinius bruožus, apie bendras Rytų Europos problemas, apie jaunosios kartos bėdas, švietimo sistemą, homo sovieticus – mūsų regiono bendrą fenomeną. Atsigręžėme į praeitį ir svarstėme, ką galime nuveikti su iškovota nepriklausomybe, kaip projektuoti ateitį ir taip toliau.

Vyko ilgi pokalbiai, nes man buvo labai svarbu ir įdomu suvokti, ką šie jauni žmonės mano, kaip jie mąsto. Kulių kultūros namai – šis senas pastatas – tapo stipria nuoroda į tą jaunimą kamuojantį klausimą – pasilikti ar išvykti? Sovietinis paveldas paskatino mus iškelti daugybę tarpusavyje persipinančių klausimų.

Daug kalbama apie tai, kad jaunimas palieka šalį ir išvyksta gyvenimo kurti į užsienį, dažnu atveju į gimtinę nebegrįžta. Bet juk tas pats atsitinka kaimuose ir mažuose miesteliuose – jaunoji karta keliasi gyventi į didmiesčius, vyksta vidinė migracija. Pasidarė įdomu, o kaip kultūra gali paskatinti pasilikti?

– Pakalbėkime apie politinį teatrą. Lietuvoje kol kas pastatėte du spektaklius, abu kartus juose atsispyrėte nuo lokalių problemų. Galbūt politiniame teatre iš tiesų nėra tik lokalių problemų?

– Mano darbo metodas nėra grįstas režisieriaus vizija, kai klasikinė pjesė pritaikoma šiuolaikiniam kontekstui. Politika prasideda nuo paties gesto, kai nutariame, kad pasakosime savo istoriją ir ieškosime savų būdų ją pateikti žiūrovui. Prisiimame riziką ir nuo šio sprendimo prasideda politinis teatras.

Kitas žingsnis – temos pasirinkimas. Ar galime pasirinkti aktualią ir neišspręstą socialinę problemą? Tarkime, Vilniuje statytoje „Autonomijoje“ kalbėjome apie praeitį, jos atgarsius dabartyje ir mūsų santykį su ja. Šiame, naujausiame, darbe keliame panašius klausimus. Jauniems žmonėms tai labai konkretus klausimas – pasilikti ar išvykti. Tačiau tai politinė diskusija. Žinoma, ir meninė.

Bet šiame meniniame projekte vyksta realūs pokalbiai, kartais pateikiami argumentai vienai ar kitai pozicijai pagrįsti. Tai, mano nuomone, ir yra politinis teatras – kai nebijome diskutuoti, išreikšti savo nuomonių, pateikti stiprių argumentų.

Teatras man yra itin rizikingas žaidimas. Niekada nežinau, kada iš tiesų prasideda mano darbas. Neturiu jokio recepto, kaip sukurti gerą spektaklį. Kaskart, kai pradedu statyti naują spektaklį, pradedu nuo nulio. Šią riziką dalijasi visa kūrybinė komanda. Tai savotiškas bendruomenės žaidimas. Todėl negaliu dirbti teatruose, kur aktoriai nėra pasiryžę mąstyti drauge. Teatras – ne režisieriaus, o bendruomenės projektas, todėl manau, kad vienas pastatymas gali būti suprastas skirtingose vietose.

– Regis, šansai sukurti politinio teatro spektaklį jūsų gimtinėje Vengrijoje labai maži. Tikriausiai tai viena priežasčių, kodėl išvykote iš šios valstybės? Žinome, kad Vengrijos Vyriausybė padidino savo įtaką ir sumažino šalies teatrų autonomiją. Kokiomis sąlygomis dirba jūsų kolegos, kaip turi elgtis, kad gautų valstybės finansavimą?

– Situacija Vengrijoje yra ypatinga, manau, ją galima būtų palyginti galbūt tik su Lenkijos. Ten jaučiamas milžiniškas politinis spaudimas ir ryškus pokytis institucinėje sistemoje. Dėl to labai sunku išlikti nepriklausomam, nes valdžia nebegerbia menininkų laisvės ir riboja ją, kyla grėsmė prarasti finansavimą.

Pavyzdžiui, prieš kurį laiką internetinėje žiniasklaidoje skaičiau, kad daugybė talentingų ir žinomų menininkų negavo jokių dotacijų iš valstybės, tačiau Vyriausybę remiantieji – viena dainininkė, radikalių dešiniųjų pažiūrų kino režisierius, provokatorius – gaus milžiniškas sumas savo projektams.

Tai visiška parodija, unikali situacija, kai kultūros atstovai prisitaiko prie valstybės keliamų sąlygų ir pataikauja sistemai, leidžia jai toliau veikti ir plėtotis. Galbūt jie nesutinka su tokia ideologija, bet norėdami gauti pinigų, taikstosi su tuo, kas nepriimtina: priespauda, korupcija, kvailumu, provincialumu, radikaliu nacionalizmu ir taip toliau. Ir šią situaciją sunku su kuo nors palyginti.

Vengrijoje problemų matau kone visur. Net ne pandemijos metu čia per subsidijų sistemą varžoma meno laisvė. Ši padėtis Vengrijoje labiau primena Rusiją nei kurią kitą Europos šalį. Kartais grįžtu namo ir man sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta tėvynėje.

– O ar palaikote ryšį su kolegomis iš Vengrijos? Pavyzdžiui, Nacionalinio teatro direktorius yra ministro pirmininko Orbano valdžios šalininkas. Tad kokia dalis Vengrijos menininkų kolaboruoja su valdžia?

– Tiesą sakant, neturiu visiškai jokio ryšio su kolaborantais. Man tai esminis etinis ir moralinis klausimas.

– O kas yra tie kolaborantai, su kuriais nutraukėte visus ryšius?

– Pavyzdžiui, Nacionalinio teatro vadovas Attila Vidnyanszkis. Šiuo metu jis yra viena įtakingiausių kultūros figūrų Vengrijoje, mes vienas kitą gana gerai pažinojome.

Problema yra ta, kad šis žmogus – ne tik Nacionalinio teatro, bet ir didžiausio tarptautinio teatro festivalio Vengrijoje ir Budapešto Teatro ir kino meno universiteto vadovas. Jis į savo rankas be jokios gėdos sutelkė visą įmanomą galią. Baisus karjeristas, kuris naudojasi valdžios parama, pasitelkia gryną smurtą ir palaiko vyraujančią ideologiją.

Per pastarąjį pusmetį jie radikaliai pakeitė Teatro ir kino meno universiteto valdymo struktūrą. Šis vyras ir jo bendražygiai tiesiog pažemino universiteto darbuotojus. Šie žmonės jam yra komunistai, kurie nesupranta „krikščioniškų, nacionalinių Vengrijos vertybių“.

Vengrijos kultūros padėtis šiuo metu – tai ideologinė kova, ją lengviausia gretinti su situacija Rusijoje. Yra lyderis ir visi jo draugai gali gauti finansavimą, užimti įtakingus postus, o visiems kitiems belieka išvažiuoti iš šalies arba keliauti į kalėjimą. Žmonės Teatro ir kino universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje prarado darbą.

Vyksta ideologinis valymas – atsikratoma kairiųjų ar liberalių pažiūrų žmonių, kritikuojančių valdančiųjų politiką, palaikančių stiprų ryšį su vakarietišku liberaliu kultūros pasauliu. Jie baudžiami, jiems keršijama. Sudaromos nepakeliamos sąlygos ir žmonės tiesiog priverčiami išeiti iš institucijų. O atlaisvintas vietas užima valdžios šalininkai, kurie neretai yra labai netalentingi, neišmanėliai, neturintys reikalingos patirties.

Kaip socialistiniais laikais, 6-ajame dešimtmetyje, Vengrijoje žemės ūkio srityje dirbę žmonės tapo Mokslų akademijos vadovais. Tai toks anachronizmas...

Todėl nutraukiau visus ryšius su šiais žmonėmis ir labai kritiškai vertinu jų veiklą. Pasinaudoju progomis viešai išsakyti savo nuomonę ir stengiuosi įtikinti kitus menininkus Vengrijoje atsisakyti bendradarbiavimo su valdžia, galbūt gauti mažesnes dotacijas, bet turėti moralinį stuburą ir neprarasti to, kas yra kur kas svarbiau, – sąžiningumo prieš pačius save.

Vis dėlto, vis daugiau ir daugiau žmonių turi kolaboruoti su valdžia. Žinoma, jei pasikalbėtumėte su Nacionalinio teatro vadovu, jis jums imtų pasakoti apie gražias svajones ir troškimus, spalvingą Vengrijos kultūrą ir panašiai. Bet tai tik paviršius, už viso to slypi žiaurus žaidimas. Valdantieji pradėjo šį žaidimą nuo žiniasklaidos užvaldymo, vėliau apribojo švietimo institucijų autonomiją, perėjo prie teismų ir pradėjo žmonių persekiojimą. Kiekvieną valstybės lygmenį pripildė agresijos.

– Tad kokia Vengrijoje kuriamo meno kokybė ir vertė? Kiek jame yra laisvės idėjų, pasipriešinimo, kritinio mąstymo?

– Kai kuriuose valstybės teatruose dirba priešintis mėginančių žmonių, tačiau jie yra stipriai priklausomi nuo Vyriausybės. Dėl dotacijų sistemos atsiranda autocenzūra. Mes, augę sovietmečiu, puikiai žinome, kas tai yra. Jeigu jaučiama įtampa ar baimė, žmonės patys ima save kontroliuoti. Tokią situaciją matau kai kuriuose valstybės ar miesto teatruose.

Žinoma, Vengrijoje egzistuoja nepriklausomas sektorius, kuriame dirba daug jaunimo, kuriančio savo nedideles įmones. Kai aš prieš 10–15 metų turėjau savo kompaniją šioje šalyje, tai buvo aukso amžius – kalbėjome, apie ką tik norėjome, ir gaudavome didelę finansinę paramą iš valstybės. Kuo daugiau dirbdavome, kuo daugiau ryšių su užsieniu užmegzdavome, tuo labiau valdžia mus palaikydavo.

Tačiau dabar... Gali būti nepriklausomas, jei nori, tačiau valstybė tavęs nerems, vienintelė išeitis – ieškoti užsienio paramos. Deja, Vengrijos teatras niekada nebuvo itin politinis ar provokatyvus. Negaliu sakyti, kad Vengrijoje pastebiu aktyvų judėjimą jaunų nepriklausomų menininkų, kritikuojančių valdžią ir jos politiką.

Negaliu pasakyti, kad jie aktyviai priešinasi. Galiu pasakyti, kad yra šiek tiek drąsesnių ir sąmoningesnių žmonių, tačiau, manau, turime palaukti kitos kartos. Galbūt jie bus pakankamai subrendę, kad meną pasitelktų kaip kritikos formą.

– O kaip apibūdintumėte giją, kuri jus vis dar sieja su Vengrija? Jūsų teatro įstaiga „Kretakor“, kaip pats esate sakęs, kadaise buvo paskutinė grandis su tėvyne. Kaip dabar bandote išlaikyti šį ryšį? Ar išvis bandote?

– „Kretakor“ – „Kreidos ratas“ – buvo pedagoginę veiklą ir socialinius projektus rengianti įstaiga. Praradome bet kokią valstybės paramą, tad „Kretakor“ dabar tiesiog egzistuoja, bet nevykdo jokios veiklos, neturi jokių darbuotojų. Neužsiimu jokia veikla Vengrijoje. Paskutinįkart ten stačiau spektaklį prieš ketverius metus. Nebeturiu jokio ryšio su Vengrijos teatrais ir neplanuoju nieko šioje valstybėje veikti.

– Kodėl nepasinaudojate galia, kurią esate sutelkęs ir nebandote tam tikra prasme sujaukti šalyje dominuojančios tvarkos?

– Nes laikausi nuomonės „o kodėl aš turiu viską daryti?“. Kodėl aš turiu ir kurti politinį teatrą, ir vadovauti teatro kompanijai, kaip menininkas kovoti už pilietines teises? Dešimtmetį tarp 2008-ųjų ir 2018-ųjų šiose srityse padariau itin daug – politine, pedagogine ir socialine prasme. Buvau Vengrijoje ir itin įsitraukęs į vykstančius procesus. Tačiau žingsnis po žingsnio praradau visą finansinę paramą, nutrūko ryšiai su žmonėmis, nes didelei daliai menininkų buvau per garsus, per radikalus, pernelyg politiškas. Gyvenau lyg vakuume.

Tad šiandien gyvenu ieškodamas tų lokalių problemų, vietinių istorijų skirtinguose pasaulio miestuose, į kuriuos esu pakviečiamas. Vengrijoje neturiu jokių draugų, su kuriais iš tiesų norėčiau dirbti. Tie dešimt metų buvo sunkus metas man, taigi dabar turiu šiek tiek atitrūkti.

Aš laukiu – galbūt atsiras jaunų žmonių, kurie supras, kad menas negali vengti politikos. Žodis „politika“ šios šalies teatro menininkams buvo lyg keiksmažodis. Jie man sakydavo: „Nevartok žodžio „politika“, nes menas yra labai nuo jos nutolęs.“ Ir taip iš lėto Vengrijos menas tapo labai apolitiškas.

Pavyzdžiui, šalyje buvo surengta labai rasistinė kampanija prieš pabėgėlius ir niekas nesurengė jokio sceninio pasirodymo apie tai. Valdžia pradėjo atakuoti benamius – kriminalizavo benamystę ir policija šiuos žmones galėjo tiesiog suimti ir uždaryti į kalėjimą. Tai labai svarbus žmogiškumo klausimas, bet joks menininkas į tai nesureagavo.

Tada savęs paklausiau: kas šioje šalyje yra mano partneris, su kuo galiu pasikalbėti ir kurti? Vengrijos teatralai neturi politinės savimonės. Šie žmonės yra infantilūs. Jie nuolat naudoja ironiją, cinizmą, kad tik išvengtų pripažinimo, jog Vengrija susiduria su didžiulėmis problemomis ir menininkai, intelektualai privalo kažką daryti ir prisiimti atsakomybę. Jie nusikrato šios atsakomybės ir vengia politinės konfrontacijos.

Kažkada turėjau problemų su Vengrijos valdžia ir tikėjausi, kad teatro žmonės mane apsaugos, palaikys, bet taip nenutiko. Tesulaukiau žodžių – tu mums pernelyg radikalus, negalime prie tavęs prisijungti. Nesakau, kad niekada negrįšiu ir nedirbsiu Vengrijoje, būtų kvaila taip kalbėti.

– Bet argi nesulaukiate jokių kvietimų iš drąsių Vengrijos menininkų dirbti drauge su jais?

– Šiuo metu neturiu jokių kvietimų. Žinoma, pažįstu menininkų, kurie norėtų su manimi kažką nuveikti, bet su jais neturiu stipraus ryšio. Turiu šiek tiek draugų, kurie mane palaikė sunkiomis akimirkomis, tačiau galiu juos suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Tiesa, viena svarbi institucija – Šiuolaikinio meno centras Budapešte – su manimi susisiekia turbūt kasmet ir sako: jei nori atvykti į Vengriją ir kažką kurti, mes stengsimės tau padėti. Taigi tai iš dalies kvietimas. Tačiau tai tik erdvė, kurioje galėčiau dirbti, o su kuo – nežinau. Reikia laiko, kad žmonės Vengrijoje mane pamirštų ir atrastų iš naujo.

Išsamiai – laidos įraše.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt